Kada kiaušinis vištą moko...
Jonas Kazimieras Burdulis
Baigėsi Pasaulio Lietuvių
Bendruomenės XII seimo dalyvių pranešimai, nutilo karšti ginčai dėl
rezoliucijų, bet dar gyvi atmintyje tų trijų dienų įspūdžiai, su kai kuriais
delegatais mintyse vis dar ginčijuosi, negaliu nusiraminti.
Savo įspūdžiais ir noriu
pasidalinti su tais, kurie neturėjo galimybės apsilankyti PLB XII seimo
posėdžiuose, pabendrauti su jo delegatais. Juolab, kad daugeliui tolima kelionė
buvo ne pagal išgales, o kitiems, kam nereikėjo toli keliauti, pritrūko
dėmesio, — kažkas atvažiavo, kažką kalbėjo. Pakalbės ir išvažiuos...
Nežinau kaip atrodė PLB seimo
darbas kitais metais, nes šiemet jo darbą stebėjau pirmąkart. Į akis krito
nevienalytė jo delegatų sandara. Antrosios ir trečiosios emigracijos bangos
delegatai tarpusavyje ryškiai kontrastavo. Jeigu visas vyresniųjų elgesys
liudyte liudijo, jog jiems brangi tėvynė, lietuviškumas, jog jie visą savo
gyvenimą, visas savo jėgas aukojo tėvynės laisvinimo darbui, tai jaunesnieji
pasižymėjo atsainia laikysena, sakyčiau, netgi nederamu lengvabūdiškumu, kai
reikėjo parodyti sveiką protą, atsakomybę prieš Dievą, prieš tautą.
Nesistebėjau tuo, nes jau turiu
bendravimo su jaunaisiais patirtį ir žinojau, jog jaunas žmogus, nepatyręs
mirtino pavojaus, niekada nesugebės jo nei suprasti, nei įvertinti. Vis dėlto
galima sutikti ir jaunų žmonių, kurie gerai pagalvoja ir tik po to kalba.
Gaila, kad šį kartą daugiau buvo priešingų atvejų.
Redakcinės komisijos pirmininkė
L. Rugienienė, pristatydama rezoliucijos projektą „PLB vizija ir misija”,
pabrėžė, jog seimui siūlomas giliai išmąstytas dokumentas, kuris turėtų ilgam
laikui nubrėžti Bendruomenės ateitį. Tai ir suprantama, nes senieji pamažu
traukiasi Amžinybėn, jų vieton ateina jauni žmonės, kurie galėtų lengvai
išbarstyti tuos dvasinius turtus, kuriuos jų pirmtakai sunkiai, kruopelę po
kruopelės, visą amžių kantriai rinko. L. Rugienienė, tarsi nujausdama, kad gero
nėra ko laukti, sakė: „Kviečiu kalbėti iš esmės, kai svarstysite rezoliucijos
projektą, nekibkite prie atskirų žodžių...”
Deja, taip ir atsitiko. Vienam
nepatiko vienas žodis, kitam kitas, ir galiausiai komisija sukaupė visą šūsnį
niekalo ir tuščių svaičiojimų. Delegatas iš Prancūzijos, gal 35 metų, dar
jaunos išvaizdos vyriškis pareiškė, kad jam atrodo nepriimtinas teiginys, jog
„globalizmas užgožia tautiškumą, dėl ko reikėtų priešintis jo neigiamam
poveikiui” Jo nuomone, tokiame svarbiame dokumente negalima leisti, kad
pasirodytų neigiamo pobūdžio pasisakymas, nes tai galėtų sumenkinti visą dokumentą.
Metais, kitais vyresnė delegatė iš Švedijos, kalbėdama tuo pačiu klausimu,
karštai įtikinėjo seimo delegatus nesivelti į globalistų ir antiglobalistų
ginčą...
Dar nesibaigus diskusijoms,
prisėdau prie „prancūzo” ir pasiteiravau, kur jis įžvelgia neigiamą pobūdį.
Nejaugi kvietimas pasipriešinti blogiui yra neigiamas ir smerktinas dalykas? —
paklausiau jo. Į tai jis man išdidžiai atsakė, jog jis gerai žino, kas yra tas
globalizmas, ir nėra ko jame ieškoti blogybių. Supratęs, jog prieš mane yra
vienas tų žmonių, kurie viską išmano, netgi tai, ko nėra nei matę, nei girdėję,
patariau jam pabendrauti su čia pat esančiu Viliumi Bražėnu ir su juo
pasidalinti savo žiniomis apie globalizmą. Nebendravo ir nesidalijo, matyt,
nerado reikalo.
Per pertrauką priėjau prie
„švedės” ir pakalbinau ją, kodėl ji taip nenori, kad rezoliucijoje būtų
paminėtas globalizmas. Moteris kiek suglumo, bet pradėjo mane įtikinėti, jog
globalizmas be reikalo taip karštai puolamas, nes jis turi ir teigiamų pusių.
Kai aš jai paprieštaravau, sakydamas, jog globalizmo tikslas yra įvesti
niekieno nekontroliuojamą ir niekam neatskaitingą pasaulio valdymą iš vieningo
centro, naujoviško „politbiuro”, o tam reikalui reikia išnaikinti tautines
valstybes ir pačias tautas, ji su tuo tartum sutiko, bet čia pat pareiškė, jog
tautos gali pasinaudoti globalizmo teikiamomis gali-mybėmis ir puoselėti savo
tautiškumą...
Nežinau, kur dingo ta
rezoliucija, bet pasibaigus PLB XII seimui PLB tinklalapyje jos pasigedau. Gal
ji dar atsiras, gal nenusimetė, gal nebaigta redaguoti?..
Galbūt ateityje kraštų
bendruomenės galėtų reikliau atrinkti delegatus ir pasiųsti tuos, kurie
aktyviai dalyvauja tų kraštų bendruomenių gyvenime, tuos, kuriems tautiškumas,
lietuvybė – tai ne tuščias garsas? Jeigu tokių dar yra, suprantama...
Nemaža tautiškai nesusipratusių
mūsų tautiečių pakriko į pasaulį. Dalis jų išvyko iš tėvynės prieš dešimt —
penkiolika metų ir su savimi išsivežė tokį supratimą apie Lietuvą ir pasaulį,
kurį tuo metu turėjo susiformavę dar po okupanto presu. Nei iki tol, nei po to
jie daugiausia nedalyvavo jokioje visuomeninėje ar juolab politinėje veikloje,
tad jie taip ir liko nesusiformavę sau tautiškumo sampratos. Natūralus ir
suprantamas yra tas jų nesupratimas, nes jiems neteko bėgti nuo mirtino
pavojaus, nuo okupantų, jiems nežvelgė mirtis į akis kaip karo pabėgėliams 1944
– 1945 metais, jiems neteko gyventi „dipukų” stovyklose nė socialistiniuose
Berijos lageriuose, jie neišsivežė tokios tyros tėvynės meilės ir jos ilgesio,
kokią išsivežė didžioji dauguma „antrabangių” emigrantų.
Pasaulio Lietuvių Bendruomenė
keičiasi. Ji keičiasi, nepalikdama vilties, kad bus perimtos jos dvasinės
vertybės, ištisas jos kultūros klodas. Vien iš mano pateikto paprasto pavyzdžio
galima suvokti, kad vyresnioji lietuvių emigrantų karta negalės perduoti
jaunesniajai savo dvasinio palikimo, nes jaunesnieji yra nepratę rūpintis savo
dvasia, nes jiems svetima vyresniųjų kalba. Jaunieji tėvų nelinkę girdėti, nes
nori gyventi savo, o ne tėvų gyvenimą. Savo, o ne tėvų supratimu. Tai suprantama.
Tačiau tokiu atveju reikia
paklausti: „Kas gi laukia mūsų tautos, mūsų tėvynės?” Jau apie pusė milijono
gražaus ir darbštaus jaunimo išsilakstė po pasaulį. Į PLB XII seimą suvažiavo
delegatai iš 32 šalių. Jau girdisi paskaičiavimai, jog dar apie trys šimtai
tūkstančių mūsų tautiečių kraunasi lagaminus ir perka bilietus į tą laimingąjį
rojų.
Pasibaigus seimui, Lietuvos
televizijos studijoje keletas jo delegatų, jaunų žmonių, pasakojo apie savo
patirtį emigracijoje. Visi vieningai sutarė, jog pagyvenus užsienio šalyje
penketą metų, joje įsigyvenama, ta šalis nepastebimai virsta naujaisiais
namais. Parvykus į Lietuvą atostogų, po kelių dienų pradedama galvoti: „O kas
ten, namuose, dedasi?”
Taigi. O Lietuva negali jų
laukti. Negali jiems saugoti paliktų butų, rezervuoti darbo vietų, kuriose
dirbant ilgainiui bus galima užsidirbti tiek pat, kaip ir Airijoje ar kitur.
Paliktas vietas labai greit užims kiti emigrantai – iš Rytų. Jie jau atvyksta –
iš Baltarusijos, iš Rusijos, iš Vietnamo, Kinijos, Čečėnijos, Pakistano. Toks
yra globalizmo veidas. Tokia yra tautiškumo deficito kaina – ištirpti tautų
katile. To norėjo Leninas, Hitleris, Stalinas, Dzeržinskis, Berija, tačiau
pasirodė, jog tautos yra atsparios prievartai, žudymui. Tuomet įžymiausi
globalistų protai nusprendė: „Duokime jiems laisvę, ir jie su didžiausiu
džiaugsmu patys nutautės!”