Besikeičianti Kinija: trijų moterų profilis

Audronė Rudaitienė

Neseniai lankantis Kinijoj, teko gerokai nustebti ten sutiktų moterų agresyvumu ir drąsa. Be abejo, šį elgesį paskatino vakarietiškoji įtaka ir šiuolaikinės gyvenimo sąlygos. Dar pirmąją dieną Beijing, Tiananmen aikštėje, teko sutikti eilę jaunų merginų, kurios nesivaržydamos prisistatydavo, pareikšdamos norą patobulinti savo anglų kalbą. Dvi jaunos meno studentės išdrįso pakviesti į savo ir dėstytojų darbų parodą, vykstančią šalia Tiananmen aikštės esančiuose dailės rūmuose. Rytojaus dieną, einant gatve, buvau vėl užkalbinta ir pakviesta užeiti į netoliese esančią kliniką pasitikrinti pulsą ir kraujospūdį! Vienu iš šių kvietimų su kelionės drauge pasinaudojome ir į viešbutį sugrįžome su autentiškomis ir patraukliomis Kinijos gamtovaizdžių akvarelėmis.

Kinijoje paskutiniu laiku daug kas labai pasikeitė — ypač krito į akis jaunų merginų vakarietiška apranga. Vaikščiojant gatvėse, jei neatsisuktų, manytum, kad tai kurios nors kitos turistinės užsieniečių grupės moterys. Prisipažinsiu, kad ir aš išdrįsau ir, nužiūrėjusi trejetą krykštaujančių šešiolikmečių mergaičių, paprašiau ar sutiktų, kad jas nufotografuočiau! Žmonių gyvenimas kokybiškai gerokai pagerėjo dėl palankios ekonomikos, kuriai taip stipriai suklestėti labai daug padėjo Amerika. Mūsų kelionės metu buvo numatyta nakvynė kiniečio ūkininko šeimoje. Buvo tikrai sunku surasti ir nupirkti kokį nors nelabai brangų suvenyrą.

„Overseas Adventure Travel” kelionių įstaiga (pagal „Travel” žurnalą — viena iš dešimties pirmaujančių visoje Amerikoje) mėgsta pasigirti, kad jų organizuojamose kelionėse niekuomet nebus daugiau kaip 14 žmonių ir kad jie specializuojasi aptarnavimu klientų, kurie mėgsta keliauti kitų turistų mažiau pramintais keliais. Taigi turėjome daug progų susitikti su vietiniais žmonėmis ir aplankyti įvairias vietas, į kurias didesnei grupei patekti nebūtų įmanoma.

Vieną dieną, mūsų kelionės Kinijoj gidė Li Yui (Lisa) pasiūlė aplankyti seniausiame Beijing rajone, vadinamame Nutong, gyvenančią arti 90–ties metų moterį. Ji, pagal ilgus amžius trukusį paprotį, užaugo į specialius įtvarus įtvertomis kojomis. Galėjome jos paklausti, ko tik norėjom, bet prašyti, kad nusiautų batus ir parodytų smarkiai sužalotas kojas neleido jos drovumas ir mūsų padorumas. Atvedė ją į kambarį jos dukraitė. Ėjo labai sunkiai, nes kojų pirštai buvo užlenkti ir suaugę su pėda. Nuo penkerių metų amžiaus jos tėvai, o vėliau ir ji pati, varžė savo kojas raiščiais, nes mergaitei turėti didelę pėdą buvo laikoma labai negražu ir, be to, kenkė galimybei kuomet nors ateityje ištekėti.

Kojų varžymo paprotys galiausiai buvo uždraustas Mao Tse Tung išleistu įstatymu 1949 metais. Dar kitas, tuo pačiu metu jo išleistas įdomus įstatymas, uždraudė žmonėms — daugiausia ūkininkams, gyventi uolose ir urvuose. Vieną tokią, dar iki šiol išlikusią, gyvenvietę teko aplankyti ir mums. Ten gyvenanti kiniečių šeima apėjo išleistą įstatymą tuo, kad įeinamąją angą išmūrijo plytomis. Vidus išlipintas laikraščiais, Mao Tse Tung plakatais ir Budos paveikslais, apačioje lovos įrengta krosnis. Vasarą oloje vėsu, o žiemą — šilta.

Kartą Li Yui pasipasakojo apie save ir savo gyvenimą. Ji studijavo anglų kalbą, nes ketino dirbti diplomatinėje tarnyboje. Kai suėjo 30 metų ir dar nebuvo ištekėjus, tėvai rimtai susirūpino jos ateitimi ir pradėjo ieškoti tinkamo vyro. Jį surado ir suplanavo jiems pasimatymą. Visa šeima su numatytu „sužieduotiniu” susitiko restorane. Susitikimas buvo toks nemalonus ir „nesiklijuojantis”, kad Li Yui nutarė geriau likti netekėjusi, kad tik nereikėtų dar kartą panašų išgyvenimą pakartoti. Piršlybas merginai visai net neįtariant, subtiliai įvykdė jos teta. Laimingai ištekėjo ir pradėjo dirbti naujame darbe — „Overseas Adventure Travel” kelionių įstaigoje.

Kinija didelė ir, lydint turistines grupes, daug dienų tenka gyventi kelionėse su lagaminu. Pasitaiko, kad kai kurie turistai suserga, kiti pameta savo dokumentus, dar kiti turi visokių kaprizų ar keistų reikalavimų. Visiems reikia būti vienodai maloniai, mandagiai ir labai paslaugiai, nes kelionės pabaigoje bus keleivių oficialiai raštu įvertinta. Darbas daug reikalaujantis, nelengvas, o konkurencija didelė. Blogiausia, kad  į šias tarnybines keliones Li Yui negali kartu pasiimti nei savo vyro, nei pusantrų metų jų dukrytės. Kai tenka lydėti vieną po kitos (su nedidelėmis pertraukomis) tris savaites trunkančias keliones, jų dukra išvežama pas močiutę, gyvenančią kitame ir gana tolimame mieste. Kaip graudu buvo matyti Li Yui trumpą susitikimą ir vėl išsiskyrimą su jos mažamete dukryte, jau beveik kelionės pabaigoje, kai sustojom pavakarieniauti to miesto restorane.

Vieną dieną, ilgai važiuojant autobusu, Li Yui mums papasakojo apie dabartinį Kinijos potvarkį, apribojantį šeimos dydį. Jei šeimoje gimsta antras vaikas, tėvai privalo sumokėti „baudos” mokestį. Jos giminaitis, ėjęs aukštas pareigas vienoj darbovietėj, susilaukė trečio veikelio ir buvo „nubaustas” atleidimu iš darbo. Kiekvieną rytą iš mūsų ,,Capital” viešbučio (Beijing) į oro uostą išveždavo pilną autobusą laimingų užsieniečių tėvų su įdukrintomis mažametėmis. įsisūnijusių berniukus, matyti neteko.. Matyt, kad jie daugiau vertinami...

Mūsų grupės speciali Beijing gidė buvo 25 metų mergina, vardu Maggie. Jos tikro kinietiško vardo taip ir neteko sužinoti. Ji buvo nepaprastai judri, plepi ir mėgstanti pasigirti savo „moderniškumu”. Gal todėl ji daugumai ir nepatiko. Pirmiausia Maggie „pasigyrė”, kad gyvenanti ne su tėvais, bet nuosavame bute, kurį jai nupirko jos draugas amerikietis, 45 metų amžiaus architektas iš San Antonio, Texas. Parodė ir jo nuotrauką — tikrai patrauklios išvaizdos, juodbruvas vyriškis. Visa tai, ką mums papasakojo, Maggie slepia nuo tėvų, nes nenori papiktinti jų, visų giminių ir kaimynų. Savo „sugar daddy” ji mato dukart per metus, kai jis darbo reikalais atvyksta į Beijing.  Ryšius palaiko per internetą, o šiaip, vakarus ir savaitgalius ji smagiai praleidžia su savo draugais vakariniuose klubuose ir privačiuose pobūviuose. Religija jai svetima.

Kad moterų gyvenimas Kinijoj pastaruoju metu gerokai pasikeitė, liudija šis palyginimas, kalbąs apie kinietės merginos kraitį:

1970—1980 m. — laikrodukas, siuvama mašina, dviratis;

1980—1990 m. — TV, skalbimo mašina, šaldytuvas;

1990—2000 m. — nuosavas namas, automobilis, užsienio pasas.

Nežinia, kur ir kaip toli kinietės moters veržlumas bei agresyvumas nuves ją šį dešimtmetį ir šimtmetį...

(Iš kelionės užrašų)