Dega kompromatų kalvė
Vytautas
Visockas
Kai praėjusį
savaitgalį su grupe Vilniaus zanavykų ir dzūkų važiavau į Sintautus pastovėti
prie prof. Juozo Pikčilingio kapo, prieš 15 metų amžiams atsigulusio netoli
poeto Prano Vaičaičio, vis žvalgiausi į pakelės degalines: kiek gi dabar tenka
mokėti už litrą suskystintų dujų, kurios varo ir mano beveik dvidešimties metų
senumo automobilį. O, siaube!
Gyvenime taip
jau būna: vieniems nelaimė, kiti iš tos nelaimės pelnosi. Apie kokį nors
solidarumą šiais laikais neverta nė kalbėti. Sudegė dalis ,,Mažeikių naftos”
gamyklos, ir nei rusams, nei lenkams dėl to galvos neskauda. Greičiau
atvirkščiai, iš džiaugsmo galima trinti rankas. Ar mes nesakėme, kad padarėte
klaidą, kai nusprendėte ,,Mažeikių naftą” parduoti ne Rusijos bendrovei! Toks
sprendimas, Lietuvoje viešėjusių Rusijos Valstybės Dūmos atstovų nuomone,
strateginė ekonominė klaida, turėsianti neigiamų pasėkmių ir ateityje.
Ir tą pačią
dieną ,,Mažeikių nafta” užsiliepsnojo! Daug kas įtaria, kad Rusijos Dūmos
Tarptautinių reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Vasilijus Kuznecovas gal
net žinojo, kad taip atsitiks.
Ugnies ir dūmų
fakelas Mažeikiuose – ir sudrebėjo visa Lietuva, t.y. visi tie šimtai
tūkstančių vargšelių, kurie važinėja senučiais, dujomis varomais automobiliais,
kuriems virtuvėse stovintis dujų balionas akimirksniu pabrango beveik dvigubai.
Ir jie, valgydami jau brangesnę, bet anaiptol ne skanesnę grikių košę, gali ne
juokais supykti: nereikėjo erzinti Ivano. Ir naftos vamzdis nebūtų sugedęs, ir
to gaisro... Juo labiau, kad Rusijos „advokatų”, tokių, kaip Seimo narys Julius
Veselka, yra daug, gal net visa Seimo dauguma, tik ne visi jie taip atvirai
„nemato” jokio pavojaus iš Maskvos. Čia, esą, tik verslas, ir nieko daugiau.
Prie „Mažeikių
naftos” gaisro Rusija pasišildė rankas, ir visai už dyką. Manau, kad diversijos
versija, jeigu ir egzistuoja, tai tik Tėvynės sąjungos (konservatorių) vado
Andriaus Kubiliaus viešuose pasisakymuose. Daugiau neteko girdėti, kad kas nors
iš valdžios žmonių, politikų jam pritartų. Jokios komisijos šios versijos
rimtai netirs, nes, sėkmės atveju, juk iškiltų klausimas: o kas toliau? Kokį
„kranelį” mes Rusijai užsuktumėm? Ką už tokį įžūlumą mums pasakytų nevieningas
Briuselis? Šis palyginti nedidelis gaisras tūkstančiams vargšelių suskystintų
dujų pabrangimu gali nesibaigti.
Kitais metais
Gedimino Kirkilo vyriausybė žada nuo liepos 1 d. vidutiniškai 60 litų padidinti
senatvės pensijas, maždaug dvigubai daugiau išmokėti tų nelemtųjų rublinių
indėlių, kuriuos per daugelį metų jau bevei suėdė infliacija. Žadama ir kitokių
gėrybių, tačiau džiaugtis dar anksti, pažadai, ketinimai gali ir likti tik
pažadais, jeigu lenkų „PNK Orlen” irgi panorės pasišildyti prie „Mažeikių
naftos” gaisro. Ką kas šiandien besakytų, aš labai rezervuotai priimu šios
bendrovės vadovų patikinimus, kad gaisras nesukliudys „Mažeikių naftos”
pardavimo ir įsigijimo sandorio. Kalbų girdime visokių, o tikrieji ketinimai
paaiškės ne šiandien. Tikroji data, kai pinigai turėtų atsidurti Lietuvos
„kišenėje”, vis tolsta, atsiranda visokių, su gaisru susijusių ir nesusijusių
kliuvinių. Tai „PKN Orlen” kredituojantys bankai, tai Europos Komisija gali
turėti papildomų klausimų, tai draudimo bendrovės gali pakišti koją...
Šiaip ar taip,
gaisras naudingas ir lenkų bendrovei, jeigu ji, „sugedus” naftotiekio vamzdžiui
Rusijoje, suabejojo šviesia „Mažeikių naftos” ateitimi. Gaisras – patogus
pretekstas sandorio atsisakyti arba bent pareikalauti, kad būtų sumažinta
akcijų paketo kaina. O jeigu taip atsitiktų, jeigu Lietuvos valdžia nematytų
kitos išeities, sudegtų ir mūsų beveik beverčiais tapę ir rubliniai indėliai,
ir pensijų padidinimai, ir visokia kitokia ateinančiais metais žadama išmalda. Arba
jos gautumėm gerokai mažiau, gerokai vėliau. Juk neįmanoma, kad nenumatyta
našta krisų ant kokių nors Lietuvos energijų, dujotekanų ar skirstomųjų tinklų
milžiniškų pelnų! Jų pelnai jokiomis aplinkybėmis negali sumažėti, kaip ir
didžiuliai tas „energijas” valdančiųjų atlyginimai.
Baisu net
pagalvoti, jeigu „Mažeikių naftos” gaisras – tik viena grandis „klaidų”
grandinėje, apie kurią nesaniai kalbėjo Lietuvoje viešėję Rusijos Dūmos
deputatai. „Kad ir kaip būtų keista, taip jau sutapo, kad tokie Rusijos
paaiškinimai čia pat buvo palydėti ir kitų „paaiškinimų”, jeigu galima tai
vadinti paaiškinimais, kad „Mažeikių nafta” gali paprasčiausiai sudegti.
Tokiais įvykiais nesinori spekuliuoti, bet kaip šioje situacijoje tokiais
atvejais neprisiminsi šių metų pradžioje įvykių Rusijos ir Gruzijos pasienyje,
kai ten sproginėjo elektros linijos ir dujų vamzdžiai”, – kalbėjo Andrius
Kubilius.
Baisu net
pagalvoti jau vien dėl to, kad mūsų Saugumui šiuo metu ne tas rūpi. Dega pats
Valstybės Saugumo departamentas!
Gaisro
židinėlių, susijusių su elekrtos srovės ir kitokiais nutekėjimais ten netrūko
seniai, nuo tada, kai į saulėtąją Ispaniją, toliau nuo žmonos, pabėgo Mečys
Laurinkus. Nors vienas Rusijos mafijozas ketino jį ten mirtinai užbučiuoti,
naujai iškeptas diplomatas pateko į švelnesnių rankų glėbį.
Jo vietą VSD
užėmė labai patriotiškai nusiteikęs rezervistas Arvydas Pocius, kuris iškart
ėmė žaisti su ugnimi. Ir prisižaidė. VSD gali sudegti iki pamatų, o naujieji
rūmai Pilaitės pakraštyje dar nepastatyti.
Kai liepsna
apėmė visą VSD, gesinti puolė prezidentas. Konservatoriai bando išgelbėti
kažkokias labai įdomias pažymas, kuriose surašytos įtakingų politikų pavardės.
Socialdemokratai tas pavardes, be abejo, žino, todėl priešinasi, esą, bala
nematė tų pažymų, geriau imkimės Juro Abromavičiaus bylos. Konservatoriai
nesutinka. Prezidentas, ko gero, irgi žino, kas tose bylose surašyta, ir bijo
dar didesnio gaisro, bijo sprogimo, kuris sudrebintų visos valstybės pamatus.
Šiame ilgai
gesinamame gaisre gali sudegti ne tik rezervistas Arvydas Pocius, nes jis labai
blaškosi, klumpa, bet ir konservatorių – socialdemokratų draugystė, kuri
pastariesiems, tiesą sakant, jau nelabai ir reikalinga. Į Rusiją pasitraukė
šiai valstybei itin daug nusipelnęs rusas Viktoras Uspaskichas, bet jo sukurta
partija liko ir veikia. Sumažėjusi, bet pakankamai didelė, kad
socialdemokratams tokios užtektų.
VSD gaisre gali
nukentėti ir prezidentas, kuris irgi nenori, kad į konservatorių rankas patektų
jiems labai rūpimos pažymos. „Prezidentas dengia tai, ką bandė ištirti Vytautas
Pociūnas. Ir iškrito iš devinto aukšto. Dengia tai, ką dabar bando ištirti
seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas. Ir dengia nepaisydamas nieko”
(„Ekstros” redaktorius Valdas Vasiliauskas televizijos laidoje „Sąmokslo
teorija”).
O gal jokio
Valstybės Saugumo departamento nė neturėjome? Kaip vienas televizijos
žurnalistas sakė, buvo kontora, rinkusi informaciją keliems klanams, politinėms
grupuotėms. Kitaip sakant, buvo siaurų interesų gynėjas, kompromatų kalvė, tik
ne VSD. Gal tikrai – vadinkime daiktus tikraisiais vardais?
Dabar visų
žvilgsniai nukreipti į Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetą, kuris iš
tos degančios „kontoros” visų pirma bando išgelbėti informaciją apie aukštų
valstybės veikėjų ryšius su bendrove Dujotekana, savo ruožtu susijusia su
Kremliaus valdomu Gazpromu.
,,Mes žinome,
kad tos pažymos yra, žinome, kad jos susijusios su galimais aukštų pareigūnų
korupciniais ryšiais arba su užsienio valstybių institucijomis, jų įtaka”
(buvęs NSGK vadovas Alvydas Sadeckas). „Mus jau pasiekė signalai, kad VSD
susikaupė problemų, reikia vieną kartą rimtai užsiimti. Kai rimtai pabandėme
dirbti, prasidėjo negeros spekuliacijos”, – sako naujasis NSGK vadovas
Algimantas Matulevičius. Dar taip nėra buvę, kad VSD vadovas šantažuotų Seimą:
nenorėkite tos informacijos, nes apie jus pačius turiu daug kompromituojančios
medžiagos!
Šis šantažas
prasidėjo po to, kai savaitgalį Saugumo viloje Palangoje buvo pastebėti du
žmonės, įtartinai panašūs į Arvydą Pocių ir Albiną Janušką (remiuosi gerai
informuoto „Ekstros” redaktoriaus V. Vasiliausko informacija). O optimizmo
semiuosi iš NSGK nario Sauliaus Pečeliūno pasisakymų televizijoje.
„Kiek buvo
tyrimų, tiek buvo ir informacijos nutekinimų. Šiuo atveju tai pirmas tyrimas
Lietuvoje, kai jokia informacija nenuteka, tyrimas atliekamas solidžiai ir
rimtai. Mėginama išprovokuoti, kad kas nors iš komiteto narių pradėtų kalbėti
ir taip viską sužlugdytų”.