Komunizmo aukos nėra užmirštos

Dalia Cidzikaitė

Birželio 12 d. JAV sostinėje Washington, DC buvo atidengtas paminklas komunizmo aukoms atminti ir įamžinti. Diena neatsitiktinai turbūt sutapo su keliomis kitomis svarbiomis datomis. Pirmoji jų — tai prieš 20 metų JAV prezidento Ronald Reagan apsilankymas Vokietijoje ir to apsilankymo metu prie Brandenburg vartų Vakarų Berlyne ištarta frazė tuometiniam Sovietų Sąjungos Komunistų partijos vadovui Michail Gorbačiov: ,,Mister Gorbachev, tear down this wall” (Pone Gorbačiov, nugriaukite šitą sieną.).

Tais visam pasauliui ir ypač Sovietų Sąjungos okupuotiems kraštams svarbiais 1989 metais, po dviejų mėnesių Berlyno sienai iš tikrųjų sugriuvus, amerikiečiai Lee Edwards ir Lev Dobriansky suvokė, jog su sienos griuvimu pamažu pradės dilti ir atmintis apie komunizmą. Taip kilo mintis įamžinti viso pasaulio komunizmo aukas. Edwards teigimu, pamatėme, jog žmonės nebuvo linkę kalbėti apie komunizmo padarytus nusikaltimus ir kad visuotinis užmiršimas ir užsimiršimas pradėjo įsigalėti absoliučiai visur. Todėl netrukus Edwards ir Dobriansky jau beldėsi į JAV Kongreso atstovų duris, kol galų gale 1993 metais tuometinis Amerikos prezidentas Bill Clinton pasirašė leidimą įamžinti komunizmo aukas Amerikos sostinėje Washington.

Dar po kiek laiko buvo įkurtas Victims of Communism Memorial Foundation, kurio garbės pirmininku tapo dabartinis šalies prezidentas George W. Bush, o jo pirmininku — Edwards.

Projekto vykdymo pradžia

Prieš daugiau nei dešimtmetį pradėto įgyvendinti projekto iki šios atmintinos birželio 12 dienos nueitą kelią detaliai aprašė ,,National Review” žurnalistas John J. Miller, pastebėdamas,   mažai, o 24 žingsnius, tarp kurių buvo Kongreso sutikimo gavimas, vietos parinkimas, lėšų telkimas bei paties paminklo statyba.

Klystkelių ir ieškojimų ypač daug. Vienas jų — pinigai komunizmo aukoms įamžinti: 1999 metais Fondas tegalėjo pasigirti mažiau nei vienu milijonu dolerių.

Antras — sprendžiant, kokia būtų pati tinkamiausia komunizmo aukų pagerbimo forma. Iš pradžių užsimota įrengti 100 mln. dolerių kainuosiantį muziejų, kurio pavyzdžiu būtų buvęs Holokausto muziejus Washington, vėliau, paaiškėjus, kiek pinigų buvo surinkta, nuspręsta apsistoti ties kur kas kuklesniu, vieną milijoną kainuosiančiu projektu.

Pasiūlymų tam kuklesniam paminklui buvo įvairių. Kadangi jis turėjo atstovauti viso pasaulio komunizmo aukoms ir ne tik atstovauti, bet ir būti iškalbingas įvykdytų nusikaltimų liudytojas, pasak fondo atstovo, vieni siūlė Berlyno sienos kopiją, antri — Gulago kalėjimo tikslią reprodukciją, dar treti — valtį, kuria nuo komunizmo gniaužtų vadavosi Kubos ar Vietnamo pabėgėliai.

Galiausiai buvo apsistota ties bronzine statula, pavadinta ,,Demokratijos deivė”, kurią 1989 metais Tiananmen aikštėje iškėlė Kinijos studentai. Vienas iš argumentų, kodėl buvo nutarta statyti būtent šią skulptūrą, buvo, jog ji priminė ne tokius senus Tiananmen aikštės įvykius ir yra geras priminimas, jog komunizmas dar nėra visiškai nugalėtas.

Birželio 12 d. atidengtas paminklas — moters, laikančios fakelą, statula — yra vos 10 pėdų aukščio, kiek aukštesnė nei aukščiausias NBA krepšinio lygos žaidėjas, Houston ,,Rockets” centras Yao Ming. Tad naujasis paminklas tikrai neprimena kitų daugybės po Washington išsibarsčiusių paminklų, skirtų įvairioms progoms, datoms ir žmonėms atminti — masyvių, matomų net ir už geros mylios, o kartais ir toliau. Tai greičiau trapi statulėlė, matoma tik arčiau priėjus.

Paminklo atidengimo iškilmėse

Birželio 12 d. atidengiant paminklą dalyvavo nemažas būrys žmonių, tarp jų — įvairių tautybių atstovai: vietnamiečiai, kinai, rusai, vengrai, latviai, estai, lietuviai ir kiti, nukentėję nuo komunizmo tironijos. Iškilmėse apsilankė ir Lietuvos disidentai kunigas Alfonsas Svarinskas ir sesė Nijolė Sadūnaitė, kuri, paklausta, ką jai asmeniškai reiškia ši diena, pasidžiaugė, jog aukos yra nepamirštos, o kai tos aukos prisimenamos su meile ir pagarba, tai, — sakė Sadūnaitė, — užkerta kelią ateities kartoms pakartoti tuos baisius nusikaltimus.

Invokaciją sukalbėjęs arkivyskupas Pietro Sambi priminė susirinkusiems apie komunizmo vykdytą ir vis dar kai kuriose pasaulio šalyse vykdomą tikinčiųjų genocidą. Pasak jo, komunizmas žmogų nužemino, paversdamas jį dviem stipriomis rankomis, tinkančiomis tik darbui nudirbti, atimdamas bet kokią laisvę, iš kurių svarbiausia — religinė laisvė. Todėl šio paminklo atidengimas rodo, kad žmogaus prigimtis yra kur kas stipresnė už ideologiją, kuri siekia nutildyti žmogiškąją sielą, — sakė arkivyskupas.

Tom Lantos, Rūmų užsienio reikalų komiteto pirmininkas, net du kartus pakartojo, jog esame istorinė visuomenė, todėl privalome prisiminti tą ideologiją, kuri grasino visam pasauliui. Savo kontroversinėje kalboje (kurioje jis buvusius Vokietijos ir Prancūzijos vadovus pavadino ,,politinėmis prostitutėmis” ir už tai spaudoje susilaukė kritikos, o Vokietijos užsienio reikalų ministro Frank-Walter Steinmeier nuomone, peržengė politinio padorumo ribas) Lantos prisiminė ir 1956 metais įvykusį Vengrijos sukilimą. ,,Kai kurie žmonės sako, jog sukilimas buvo pasmerktas nesėkmei, — sakė Lantos, — mano nuomone, tai buvo ne nesėkmė, o pavėlavusi pergalė.”

Apvalaus stalo diskusija

Bene įspūdingiausi pranešimai nuskambėjo dviejų valandų apvalaus stalo diskusijoje ,,Komunizmo aukos ir nusikaltimai”, kuri įvyko tos pačios dienos popietę The Heritage Foundation patalpose. Būtent čia jau be proginės ir simbolinės retorikos diskusijoje dalyvavę įvairių tautybių ir profesijų žmonės: istorikai, buvę šalies prezidentai, politiniai kaliniai, ambasadoriai ir akademikai, bandė įvertinti komunizmo aukų skaičių, įvardinti bent dalį padarytų nusikaltimų visai žmonijai.

Ypač stipriai nuskambėjo dr. Alan Kors pranešimas, kurį jis pradėjo žodžiais: negalime kalbėti apie praeitį, dabartį ir ateitį, kol mirusieji kūnai guli nepripažinti. Geriausi mokslininkai šaukia apie skaičius, kuriuos sunku suvokti protu. Milijonai mirusių kūnų — nušautų, numarintų badu, nužudytų darbo stovyklose, kalėjimuose. Jie visi yra čia, aplink mus. Bet niekas nekalba apie juos, niekas jų neapdovanoja, niekas nemoka už juos, niekas nėra nenubaustas. Tokia situacija, Kors įsitikinimu, visiškai primena tai, ką numatė Solženycin savo knygoje ,,Gulagas Archipelagas”.

Pranešėjas sukritikavo ir visai neseniai ,,The New York Times” pasirodžiusį vedamąjį, kuriame buvo reikalaujama nepradėti naujos raganų medžioklės, Lietuvai prabilus apie atsakomybę už komunizmo padarytus nusikaltimus. Kors nesutinka su tuo: ,,The New York Times” sako — tegul mirusieji laidoja mirusius, bet mirusieji negali nieko palaidoti. Tai turime padaryti mes.

Apie Rusijos atsakomybę

Sutapimas ar ne, tačiau tą pačią dieną šventinė nuotaika tvyrojo ir Rusijoje — šalis šventė buvusio Rusijos prezidento Boris Jelcin įvestą tautinę šventę — Nepriklausomybės dieną. Tiesa, pradėjus garsiai klausti — nepriklausomybė nuo ko? — ir ėmus abejoti tokios šventės tikslingumu, Nepriklausomybės diena buvo pervadinta į Rusijos dieną. Dar daugiau, tą dieną dabartinis Rusijos prezidentas Vladimir Putin aplankė sovietų Gulage ne vienerius metus kalėjusį ir apie tai parašiusį savo garsųjį romaną ,,Gulagas Archipelagas” — Andrej Solženycin. Putin dėkojo 1994 metais į Rusiją iš JAV gyventi sugrįžusiam, nuo Sovietų valdžios nukentėjusiam rašytojui, istorikui, Nobelio premijos laimėtojui. Keistoka bus ateityje istorijos knygose matyti dvi tą pačią dieną įvykusias svarbias datas — paminklo komunizmo aukoms atidengimą Washington ir Rusijos dieną.

Rusija, iki šiol bandanti atsakyti į skaudžius klausimus apie savo tapatybę, neskuba pasmerkti komunizmo, įvardinti jo metu įvykdytus nusikaltimus bei jų kaltininkus. Neskuba to pripažinti ir komunizmo išprievartautoms tautoms. Vis dėlto viltis, jog tai kada nors įvyks, išlieka — nuo šiol pagarbą komunizmo aukoms galima atiduoti konkrečioje vietoje — prie paminklo visoms komunizmo aukoms atminti JAV sostinėje Washington, DC. Čia birželio 14 — Gedulo ir vilties dieną — jau apsilankė ir vainiką prie paminklo padėjo Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, Amerikos sostinėje dalyvavęs renginyje, skirtame 85ajai JAV ir Baltijos valstybių diplomatinių santykių sukakčiai paminėti.

Kaip vienas iš paminklo atidaryme dalyvavusių lietuvių sakė: ,,Gerai, kad bus vieta, kur žmonės gali susirinkti, padėti vainikus. Dabar tik prašome, kad Vladimiras Putinas atvažiuotų vainiką padėti.” Tad parafrazuojant garsiąją prezidento Reagan frazę — ,,Mister Putin, lay down the wreath” (Pone Putin, padėkite vainiką).

Puslapyje panaudota Raimundo Sližio nuotr.