Dr. Leonui Kriaučeliūnui prisiminti

Pranešimas skaitytas dr. L. Kriaučeliūnui skirtame minėjime Ateitininkų namuose Lemone, Il 5007 m. lapkričio 25 d.

Bronius Nainys

,,Jautėmės labai įžeisti… Beveik 50 metų mes visais įmanomais būdais stengėmės Lietuvai padėti. Lietuvos vardu kalbėjome per visas pagrindines mūsų organizacijas. Rašėme memorandumus, klapatinome laisvojo pasaulio vyriausybes, rengėme demonstracijas, skelbėm pasauliui apie tą žalą, kurią okupantas daro mūsų kraštui, aiškinome klastingąjį Ribbentropo – Molotovo paktą… Tik tokiomis visų bendromis pastangomis ir buvo paskelbtas Kovo Vienuoliktosios aktas. Ir štai už visas tas pastangas pasijutom atstumti lyg pamotės vaikai… Mes, Lietuvoje gimę ir augę, kovoję dėl jos laisvės, buvome pripažinti nevertais gauti net Lietuvos pilietybę… Džiaugėmės, kad Tautininkų frakcija Seime balsavo prieš tokio įstatymo priėmimą” — kalbėjo Amerikos lietuvių tautinės sąjungos pirmininkas, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto vicepirmininkas dr. Leonas Kriaučeliūnas, atvykęs į Vilnių, į šio politikų telkinio veiklos baigiamąjį posėdį 1992 metais birželio mėnesį, pri   mindamas dar, kad tiek laiko, darbo ir lėšų Lietuvai atidavęs, jis Lietuvoje lankosi užsienio pasu, taigi kaip turistas. (Ištrauka iš dr. Leonui Kriaučeliūnui prisiminti ką tik išleistos knygos ,,Tai mano Lietuva”, p. 232).

Tačiau vis tiek dr. Leono gimtinė jam liko tokia, kokią labai taiklus knygos pavadinimas nurodo. Nei toks — tiesiog apmaudus nusivylimas tėvynės meilės iš jo širdies neišplėšė. Ir tikiu, nebūtų išplėšęs nei dabar, kai ir po penkiolikos metų tie žodžiai Lietuvos padėties aptarimui tinka taip, lyg jie būtų pasakyti šiandien. Nors Pasaulio Lietuvių Bendruomenės, kurios veiklus narys buvo, ne kartą stambiais darbais jai talkinęs ir dr. Kriaučeliūnas, valdybos pastangomis Lietuvos pilietybė mums buvo grąžinta 1997 metais, tačiau lygiai prieš metus Konstitucinis Teismas ją vėl iš mūsų atėmė, ir taip dauguma mūsų į tėvynę vykstam, naudodamiesi užsienio pasais, kaip turistai. Vėl toks pat nusivylimas, kurį  anais metais giliai pajuto taurus lietuvis kovotojas dr. Leonas Kriaučeliūnas.  Čia niekas nepasikeitė.

Dr. Leono Kriaučeliūno darbai lietuviškai visuomenei, bent jau atidesnei, gerai žinomi, nes jie jau ne kartą viešai buvo išryškinti, o dabar jo gyvenimo mylimos bendrakeleivės ponios Irenos pastangomis surinkti ir pakartoti patraukliai išleistoje, puošnioje knygoje yra puikus šaltinis ir mažiau jį pažinusiems su  iškiliu JAV lietuvių ne vien tik politinės, bet ir brandžios kultūrinės bei labdaros ir visuomenės veikėju išsamiau susipažinti. Todėl jų čia nebekartosiu. Man skirtą 10 minučių laiką bandysiu išnaudoti šiek tiek kita linkme, dabartinei Lietuvai, nuėjusiai būdingu keliu, kurio nei aš pats, nei daugelis mano kartos išeivių, tuo labiau dr. Leonas, visiškai nesitikėjom. Ir jeigu šiandien jis atsikeltų, tikrai nustebtų, nebesusigaudydamas, ar tikrai į tą pačią savo ,,Manąją Lietuvą” sugrįžo. Buvęs Lietuvos tautininkų sajungos pirmininkas Rimantas Smetona kandidatuoja į Seimą Kazimiros Prunskienės partijos sąraše, o per tą sąrašą patekęs į jį jau šliejasi prie liberaldemokratų. Dabartinis pirmininkas Gintaras Songaila pasirašo jungties sutartį su dar neišryškintos partijos lietuvių tautos atžvilgiu krypties — konservatoriais. Dėl to, nors ir labai atsargiai mąstydamas, baiminuosi dėl tiek daug metų puoselėtos ir lietuvių tautai tiek daug gero davusios tautinės minties laidotuvių. Ir kyla toks jausmingas, tačiau vis stiprėjantis klausimas, ar taip būtų buvę, jeigu dr. Leonas, jau tada spėjęs susipažinti su atgimusios Lietuvos viršūnėmis ir kai kuriais atžvilgiais net įtakingu tapęs, nebūtų taip anksti iškeliavęs. O jo visapusiškam pasireiškimui tėvynėje dirva buvo plati.

Ir ne tik politikos baruose, kuriuose dr. Leonas išryškėjo vėliausiai. Pirmiausia jis lietuviškoje visuomenėje tarp pirmųjų atsistojo kaip stiprus kultūrininkas. Tai liudija jo suorganizuotos dvi tautinių šokių šventės Lietuvių Bendruomenės rėmuose, beje, su politiniu atspalviu, tvykstelėjusiu net pačiuose Baltuosiuose Rūmuose — viešniomis buvo išsikviestos ir jose dalyvavo prezidento Nixon dukros ir žmona — pažymėtinas ir turbūt pirmas toks įvykis lieutviškos išeivijos istorijoje. Paskui parama ,,Dainavos” ansambliui ir tautinių šokių grupei ,,Grandžiai”, ,,Draugo” romano premijoms, ir ypač ,,Dirvai”. Kultūros barą sekė šalpa — Balfas ir Montessori, visuomeninė — lietuvių tautos genocido paroda bei ideologinė tautinė veikla, profesinė — milijoninės vertės smulkiųjų gyvuliukų gydymo klinika Kaune    Veterinarijos akademijai, kurioje     dr. Leonas pats šią specialybę įsigijo. Tačiau vis tiek kartu su visomis  šiomis įvairiomis dr. Leono veiklos šakomis kartu ėjo toji ,,Mano Lietuva” ir netlaidžios grumtynės dėl jos laisvės bei valstybinės nepriklausomybės.

Tiesiogiai su ja susijusiam darbui dr. Leonas pasirinko, pagal jį, pačią tinkamiausią grupuotę — Lietuvių tautinę sąjungą. Ji — politinė grupuotė, bet ar tai  partija? Tuo labiau, Antano SmetonosAugustino Voldemaro trylika metų Lietuvą valdžiusi partija? Vargu, ar Amerikos lietuvių tautinei sąjungai tiktų tas pats aptarimas, kuriuo atpažįstamos kitos, tarkim, socialdemokratų, krikščionių demokratų, valstiečių liaudininkų partijos, savo atraminius pamatus klojančios žmonių klasėse, skiriančiose darbdavį nuo darbininko, tikintį nuo ateisto, skurdeivą nuo kapitalisto, doktrinistą nuo liberalo. Bet jeigu ALTS ir buvo partija, tai dr. Leonas tikrai nebuvo partietis. Per daug jis buvo lietuvis, kad partiečiu galėtų būti.

Daug metų mudu vienas kitą pažinojom, ir sutarėm, ir ne, priklausėm net skirtingom ideologinėm grupėm, jeigu jos iš tikrųjų skirtingos buvo, tačiau Lietuvos, lietuvių tautos, Lietuvos valstybės ir santvarkos atžvilgiu skirtumų tikrai neturėjom. Taip pat, kaip lietuvybės išlaikymo atžvilgiu šioje Atlanto pusėje. Nors oficialiai parašyta, kad dr. Leonas Kriaučeliūnas buvo narys ir vėliau net šešias kadencijas Amerikos lietuvių tautinei sąjungai pirmininkavo, tačiau iš tikrųjų jis buvo visos lietuvių tautos sąjungos narys, lietuvių tautinės valstybės puoselėtojas, kūrėjas. Tokios Lietuvos, kurią dabar kosmopolitai visomis jėgomis naikina, ir nemažai vadinamų, o gal net ir tikrų, tautininkų, jeigu tokiom užmačiom oficialiai ir nepasiduoda, tai į jas moja ranka. Kaip kitaip suprasti jau čia minėtų tautininkų vadovų Lietuvoje posūkius į nežinia kuo iš tikrųjų kvepiančią Kazimiros Prunskienės kelis kartus pavadinimus keitusią, o dabar valstiečiais liaudininkais persivadinusią partiją ir sandorį su lietuvių tautos atžvilgiu aiškios krypties neturinčiais, su kairiaisiais besimeilikaujančiais konservatoriais. Labai abejoju, ar tokie posūkiai būtų galimi, jeigu dr. Leonas gyventų.

Taip pat negaliu praeiti nepaminėjęs irgi labai būdingų, kelių kitų dr. Leono Kriaučeliūno bruožų. Bent išskirtinų dviejų. Verslas su politika nesimaišo — ryškiai ir, aišku, teigčiau, teisingai skelbia šiandien partiniai politikai Lietuvoje. Taip pat ir kultūra su politika. Jokia kultūra neturi tarnauti politikai, jau ypatingai garsiai šaukia kosmopolitai, beje, patys kultūrą naudodami savo tikslams siekti. Dr. Leonas nė vienos iš tų taisyklių nebojo. Tiesa, kultūros ir politikos jis nemaišė, bet savo gyvenimo kelyje jas abi puikiai mokėjo pastatyti lygiagrečiai vieną šalia kitos ir šiose abiejose srityse net dirbti. Įrodymui — knyga ,,Tai mano Lietuva”, su daugelio ilgesnių bei trumpesnių straipsnių autorių šią jo savybę išryškinančiais pavyzdžiais. Dėl ko dr. Leonui taip sekėsi? Atsakymas nesudėtingas: jo darbas buvo ne sau, bet tik Lietuvai, ir dar būdinga — kartu su visa visais požiūriais lietuviška šeima, kuria jis pats dažnai pasikliaudavo. Čia išryškėja ir tas antrasis mano užsimintas bruožas, kurį pavadinčiau grįžimu atgal. Dr. Leonas buvo ne posėdinis, bet dirbantis, užmojus vykdantis veikėjas, o vykdant kartais prireikdavo nuo posėdininkų ,,linijos” šiek tiek ir nukrypti. Nesutarimas — ir dr. Leonas pristodavo. Stebi, reikalas neina. Neramu. Gal ir blogai padariau, geras užmojis gali žlugti, o tai jau būtų negerai — mąstydavo. Ir jo būdingas kreipimasis į žmoną Ireną: mama, kažin ar jie gerai daro? Ir po to dr. Leonas atgal su jais. O tai jau stambi visuomenininko stiprybė ir bendram reikalui didelė nauda. Dar ir dėl to, kad toks jo nusiteikimas grįžti dažniausiai visą reikalą pasukdavo jo pageidaujama kryptimi. Tokių bangelių yra buvę ir mudviejų bendravimo kelyje.

Bet kartais būdavo ir kitaip. Reikėdavo ir užsispyrimo parodyti, o tai dr. Leonas taip pat sugebėdavo padaryti, bet ir likti kartu su kitaip manančiais. Ir dėl to jis visada būdavo sėkmingas. Neprisimenu nė vieno atvejo, kur užmojuose jis būtų pralaimėjęs. Tai grįžta mano atmintin todėl, kad kaip tik tokio užsispyrimo labai reikėtų dabar Lietuvoje. Lietuvių tautinė sąjunga, Amerikos, Kanados, Didžiosios Britanijos, Australijos bei visų kitų kraštų, o taip pat ir Lietuvos, turėtų būti stipri, vieninga, tikrai neturėtų prie ko nors šlietis ar jungtis, bet ji pati turėtų būti trauka bei telkinys tų, kuriems savoje valstybėje pagrindinis veikėjas yra lietuvių tauta, kuriems Lietuva — lietuvių valstybė. Ir drįstu sakyti, kad tik tokia, o ne kuria nors kita mintim gyventų ir dr. Leonas Kriaučeliūnas ir stebėdamas šiandienius įvykius savo mylimai žmonai Irenai jau taip sakytų: mama, turbūt jie jau negerai daro, padėkim jiems grįžti atgal, į tautą, nes Mano Lietuva turi būti visų lietuvių Lietuva, lietuvų tautos laisva, nepriklausoma, demokratiška valstybė. Užmojis, kurio mums visiems reikia siekti. Ir taip užsispyrusiai užsimoję mes tikrai išreikštume didžiausią pagarbą prieš dešimtį metų per anksti mus palikusiam dr. Leonui Kriaučeliūnui.