Reikia daugiau spyglių ir dyglių!


Romualdas Kriaučiūnas

Jau kuris laikas galvoju apie humoro reikalingumą mūsų kasdieniniame ir visuomeniniame gyvenime. Žmonės per rimtai į viską žiūri, per greitai užsigauna ar įsižeidža, per dažnai save pervertina. Atrodytų, kad tokiems trūksta paprasto humoro. Šią skiltį parašyti paskatino Julijos Gylienės laiškas ,,Drauge”, pavadintas ,,Spygliai ir dygliai II”, kur autorė, prisimenanti Aloyzo Barono redaguotą humoro skyrių dienraštyje, skatina tokį skyrių atgaivinti ir siūlo Juozą Gailą jį redaguoti. Puiki mintis!

Pradžiai, nuotaikai sukurti, porą anekdotų. Dievas nukeliauja pas arabus ir sako: ,,Aš turiu įsakymų, kurie pagerins jūsų gyvenimą”. Arabai klausia: ,,Kas yra įsakymai?” Dievas jiems atsako: ,,Tai yra taisyklės gyvenimui”. ,,Ar galite duoti pavyzdį?” ,,Nežudyk!” ,,Nežudyk? Mums tai tikrai neįdomu”. Tada Dievas nueina pas juodaodžius, jiems siūlydamas savo įsakymus. Jo taip pat paprašė pavyzdžio. ,,Gerbk savo tėvą ir motiną”. ,,Tėvą? Mes nežinome, kas mūsų tėvas yra. Mums tokie įsakymai neįdomūs.”

Dievas taip greitai nepasidavė. Nuėjo pas meksikiečius. Vėl ta pati istorija. Ir meksikiečiai norėjo įsakymo pavyzdžio. ,,Nevok!” – sakė Dievas. ,,Nevok? Mums tai neįdomu”. Nuėjo ponas Dievas ir pas prancūzus. Paprašytas pavyzdžio, jis jiems tarė: ,,Nepaleistuvauk!” Prancūzams toks įsakymas nebuvo įdomus. Pagaliau Dievas pateko į lietuvių būrį. ,,Aš turiu įsakymus”. ,,Kas tai būtų? Duokite pavyzdį?”, – paprašė susidomėję lietuviai.” ,,Negeisk savo artimo turto!” ,,Cha, tai ne mums”, – atšovė lietuviai. Pagaliau, Dievas nukeliavo pas savo išrinktosios tautos atstovus. ,,Jums turiu įsakymų”, – pradėjo Dievas. ,,Turite įsakymų? Kiek jie kainuoja?” ,,Jie yra veltui!”, – ramiai atsakė Dievas. ,,Gerai, tokiu atveju mes norime dešimties!”

Kitas juokelis jau arčiau namų. Šarūnui ir Vladimirui sunkiai sekasi įsikurti naujame krašte. Jie vis dar bedarbiai, o reikia vaikus valgydinti. Pasitarę tarp savęs nutarė sau aukų pasirinkti iš tautiečių. Galvojo, kad lankantys bažnyčią gali būti dosniausi. Vienas nuvyko prie vienos lietuvių bažnyčios, o kitas – prie kitos. Šarūnas kas dieną vos porą dolerių surinkdavo. Su lietuvišku pavydu Šarūnas savo draugui ir sako: ,,Aš tiek pat stengiuosi kaip ir tu, bet tu kasdien parsineši pilną terbą dešimtinių, vairuoji ‘Mercedesą’ ir jau gyveni gražiuose namuose”. Vladimiras klausia Šarūno: ,,Kas užrašyta ant tavo aukų prašančios lentelės?” Šarūno lentelėje parašyta: ,,Esu bedarbis, turiu žmoną ir 4 vaikus”. ,,Nenuostabu, kad tu tik porą dolerių kasdien surenki”, – jam aiškina Vladimiras. Tada Šarūnas klausia: ,,O kas parašyta ant tavo lentelės?” Vladimiras Šarūnui parodo savo lentelę. Ten aiškiai parašyta: ,,Man reikia dar $10.00 bilietui grįžti į Lietuvą.”

Po ranka turiu daug naujadarų, kurie verti dėmesio ar bent nusišypsojimo. Štai pora pavyzdžių. Akiratis – mėlynė po akimi. Baliavoti – braidyti po balas. Baseinas – einantis basomis. Galvosūkis – alkoholinis gėrimas. Ilgaplaukė – ilgų nuotolių plaukikė. Javai – JAV gyventojai. Lašiniai – vaistai, naudojami lašais. Pelėda – katinas. Peleninė – Pelenės gyvenamoji vieta. Runkelis – rungtynėms skirtas kelias. Rusenti – kalbėti rusiškai. Seklyčia – seklių įstaiga. Sumuštinis – sumuštas žmogus. Vadovėlis – nedidelės įstaigos vadovas. Kas gali teigti, kad lietuvių kalba neįdomi ar ne kūrybinga?

Ką apie humorą sako rimti moksliniai šaltiniai? ,,Žurnalistikos enciklopedijoje” jis aptariamas kaip komiškumo sritis – pakantus, nepiktas gyvenimo keistenybių, juokingų situacijų, žmonių ydų pašiepimas. Sukeldamas juoką humoras kartu skatina susimąstyti. Nuo satyros (demaskuojančios ir tendencingos) ir ironijos (niekinančios) humoras skiriasi požiūriu į pasaulį, jis sąlygoja pakantumą, atlaidumą išjuokiamam objektui. Ten toliau rašoma, kad ,,šių dienų humoras dažniausiai slypi už sąmoningos ironijos, eina drauge su satyra ar žaismingo grotesko pavidalu nukreiptas prieš įvairius politinius veikėjus, reiškinius, visuomenines ydas”.

,,Lietuvių enciklopedijoje” skaitome, kad lietuvių humoristinė kūryba iš seno gaiviu linksmumu reiškiasi mūsų tautosakoje: liaudies dainose, pasakose, mįslėse. XIX amžiaus pabaigoje humoras lietuvių literatūroje įgijo vis daugiau politinio ir pasaulėžiūrinio atspalvio, kol pavirto pilna satyra. Čia paminėtinas Vincas Kudirka ir jo satyros apie rusų valdininkus. Nepriklausomybės laikais ir tremtyje iškilo daug naujų humoristikos kūrėjų. Tarp jų paminėtinas Pulgis Andriušis, Vokietijoje po karo redagavęs humoristinį laikraštį ,,Dievo paukštelis”, išleidęs feljetonų rinkinį ,,Ir vis dėlto juokiamės”. JAV humoristiką rašė Albinas Valentinas, Aloyzas Baronas (Dr. S. Aliūnas), Leonardas Žitkevičius, Balys Pavabalys, Antanas Gustaitis ir kiti.

Mano studentavimo laikais įvairiomis progomis savo humoru mus linksmino Arvydas Barzdukas, Antanas Sabaliauskas (Sabalis), Liuda Germanienė, dr. Vytautas Majauskas, Antanas Sužiedėlis ir daugelis kitų. Jų humoras mus atpalaiduodavo nuo gyvenimo įtampos, nuo įvairių persidirbimų, apsaugodavo nuo rūpesčių sureikšminimo. Su įdomumu savo laiku ,,Drauge” skaitėme ,,Spyglius ir dyglius”, ,,Ateities” žurnale – ,,Kreivas šypsenas”. Dabar su Julijos Gylienės paskata ir Juozo Gailos pritarimu lauksime ko nors panašaus vėl pasirodant ir mus visus gerai nuteikiant. Taip pat svarbu, gal net svarbiau, kiekvieną dieną savo gyvenime rasti ką nors juokingo, įtampą atpalaiduojančio. Tik tada, skaitydami tokius žodžius kaip ,,karvedys”, galvosime ne tik apie karo vadą, bet ir pamatysime piemenį, žiūrėdami į ,,pataikūną” pagalvosime apie taiklų šaulį, o matydami ,,Prometėją” prisiminsime netaiklų krepšininką. Mokslininkų jau nustatyta, kad geras juokas naudingas ir mūsų sveikatai. Tad ko laukiame?