Laikas sugrįžti po tėvynės stogu

Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčia išeivijoje paskelbė susijungianti su Evangelikų liuteronų bažnyčia Lietuvoje.

Dalia Cidzikaitė

Turbūt daug kam neliko nepastebėta žinia apie praėjusią savaitę, gegužės 17 d., žiniasklaidoje paskelbtą rusų ortodoksų bažnyčių — išeivijos ir Rusijos — susijungimą. Panašus susijungimas įvyko ir Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčiose — gegužės 1820 d. vykusio Vienuoliktojo Lietuvių ev. liuteronų bažnyčios išeivijoje sinodo — aukščiausiojo liuteronų bažnyčios valdymo organo — susitikimo metu Lietuvių ev. liuteronų bažnyčia išeivijoje oficialiai paskelbė norą susijungti su Lietuvos ev. liuteronų bažnyčia. Apie šio sprendimo svarbą, nueitą kelią ir ateitį kalbiname keletą sinode dalyvavusių žmonių.

Evangelikų liuteronų bažnyčios Lietuvoje vyskupas Mindaugas Sabutis.

Anot vyskupo, prie šį savaitgalį Lietuvių ev. liuteronų bažnyčios išeivijoje priimto sprendimo prisijungti prie Evangelikų liuteronų bažnyčios Lietuvoje eita jau keletą metų. Pasak jo, šis Vienuoliktasis Lietuvių ev. liuteronų bažnyčios išeivijoje sinodas nusprendė, jog bažnyčia išeivijoje nustoja egzistuoti ir visos parapijos išeivijoje tampa evangelikų liuteronų bažnyčios Lietuvoje dalimi.

M. Sabutis, paklaustas, kodėl tokį žingsnį žengti prireikė ne vienerių ar dvejų, o septyniolikos metų po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pripažino, jog ,,Visi esam žmonės, vyko tam tikri procesai tiek mūsų bažnyčioje, tiek išeivijos, — teigė jis. — Todėl tik po 17 metų susijungimas tapo realiu.”

Į klausimą, kas bus po to, vyskupas Sabutis atsakė, jog parapijos išeivijoje ir toliau gyvens kaip gyveno, tik veiksmai bus tiesiogiai koordinuojami su Lietuva. Gal ir misijos koncepcija bus plečiama, nes eina kalba ne tik apie JAV, bet ir Kanados bei Vokietijos bažnyčios prisijungimą. ,,Pirmiausia turime galvoti, kaip paliesti tuos naujuosius emigrantus lietuvius evangelikus. Šiuo metu mūsų veikla nėra tam pritaikyta, kai kur ji net nėra pradėta, pavyzdžiui, Airijoje. Žinoma, trūksta kunigų. Tad laukia nauji išbandymai, nauja tikrovė, bet ji turbūt neišvengiama, reikėjo jungtis”, — įsitikinęs vyskupas.

Rūta Žilinskienė, Kanados LB Krašto valdybos pirmininkė.

Pasak Rūtos Žilinskienės, sprendimas susijungti priimtas dėl įvairių priežasčių, tačiau svarbiausia, turbūt, yra ta, kad mes visą laiką į Lietuvą žiūrėjome, kaip į Motiną. Ji prisiminė, jog visada, kai nuvažiuojame į Lietuvą, aplankome savo arba savo tėvelių parapijas. Dabar susiklostė tokios sąlygos, kad galime priklausyti prie Kanados anglų rajono sinodo ir Lietuvos sinodo. Dabar jaučiamės, kad tikrai visi esame mes, o ne — jūs ir mes.

Kanados LB Krašto valdybos pirmininkei antrino ir jos vyras lietuvių evangelikų liuteronų Išganytojo parapijos klebonas Toronte Algimantas Žilinskas. Vertindamas įvykusį paskelbimą apie susijungimą, jis teigė: ,,Pagaliau neliko nei mes, nei jūs — tapome viena bažnyčia.”

Hansas Dumpys, vyskupas emeritas.

Ilgametis Lietuvių ev. liuteronų bažnyčios išeivijoje vyskupas Hansas Dumpys taip pat tvirtino, jog apie susijungimą kalbėta ilgai, klausta, koks mūsų likimas čia, šiame krašte. 2003 metais, kai įvyko sinodas Toronte, jau buvo užsiminta apie tokio susijungimo galimybę — prisimena vyskupas. Tačiau tik 2004 m. pradėta kalbėti apie tai rimtai. Pasak H. Dumpio, ,,Parašiau vieno puslapio pareiškimą, kuriame išdėsčiau išeivijos bažnyčios galimybes. Gal laikas yra sugrįžti į mūsų motinišką bažnyčią — klausiau tame pranešime. Juk mums tebuvo likusios kelios išeitys: susijungti su kitomis bažnyčiomis — o tai buvo mums nepriimtina, arba mirti dykumoje. 2005 metų kovo mėn. Lietuvoje susikūrė išeivijos Lietuvos koordinacinis komitetas, kuris rimtai ėmė kalbėti apie susijungimą. Pirmiausia davėme laiko pagalvoti parapijoms, taryboms, surinkome jų pareiškimus. Prieštaraujančių susijungti nebuvo, tačiau buvo pernelyg daug abejojančių, nežinota, kaip susijungimas įvyks ir kas laukia mūsų po to”. Taip trumpai kelerių metų nueitą kelią apibūdino vyskupas emeritas.

Tiesa, pripažino jis, šį savaitgalį tebuvo paskelbtas mūsų noras susijungti, tačiau kol kas nėra aiškios susijungimo detalės. Todėl kitais metais vasarą įvyksiančio sinodo Lietuvoje metu paaiškės, kaip iš tikrųjų prisijungimas prie Lietuvos bažnyčios vyks.

,,Šiuo metu aišku, kad savo pareiškimu susijungti su Lietuvos ev. liuteronų bažnyčia juridiškai tapome priklausomi nuo Lietuvos bažnyčios, tad kaip juridinis asmuo mes jau neegzistuojame. Ir dar, su tokiu savo pareiškimu netekome ir savo titulų”— šypsodamasis pokalbį pabaigė vyskupas H. Dumpys.

Ziono parapijos klebonas, laikinai ėjęs vyskupo pareigas Valdas Aušra.

Dar detaliau apie sumanymo pradžią, ėjimą link susijungimo paskelbimo papasakojo kun. V. Aušra. Jis prisiminė, jog ilgą laiką apie susijungimą nebuvo kalbama, greičiau — apie užsidarymą. Nors tais metais Toronte įvykusio sinodo metu mintis susijungti nuskambėjo, jai nepritarta. Taigi tais 2003 metais Lietuvių ev. liuteronų bažnyčia išeivijoje į susijungimą žiūrėjo nepalankiai — teigė klebonas. Tokiai idėjai plėtotis nepalanki buvo ir situacija Lietuvoje. Mirus Lietuvos ev. liuteronų vyskupui Jonui Kalvanui ir į jo vietą išrinkus jauną vyskupą Mindaugą Sabutį, anot V. Aušros, nebuvo aišku, kur link viskas pakryps.

Tačiau naujas vyskupas pasirodė esąs išmintingas ir dėmesingas išeivijai. 2004 metais jis apsilankė Ziono parapijoje. Ir nors M. Sabutis Lietuvių ev. liuteronų bažnyčioje išeivijoje buvo lankęsis ir anksčiau, tą kartą su juo, kaip vyskupu, buvo susipažinta pirmą kartą. Vis dėlto, nors 2005 metais išeivijoje ir susikūrė koordinacinis komitetas, o Lietuvoje įvykusio sinodo metu buvo išrinkta nauja konsistorija, procesas vyko vangiai, atsargiai, labai pamažu — prisiminė Ziono klebonas.

Tikra paskata susijungti atėjo iš torontiečių. ,,Torontiečiai nepasitenkino tokiu vangumu ir netrukus paskelbė, jog nežiūrint nieko, jie jungsis su Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčia. Po tokio jų pareiškimo, suvokėme, jog pradedam byrėti, todėl atsistatydinus vyskupui emeritui Hansui Dumpiui, man perėmus laikinai eiti vyskupo pareigas, po kelių mėnesių buvo sušauktas sinodas, kurio metu nuspręsta nedelsti ir siekti susijungti su Lietuvos bažnyčia”, — trumpai svarbiausius įvykius iki šios dienos išvardijo kun. V. Aušra.

Erika Brooks, Lietuvių evangelikų reformatų bažnyčios Amerikoje kunigė diakonė.

Kalbinta Erika Brooks, prisiminė liuteronų ir reformatų pradžią išeivijoje. Pasak jos, nors reformatai ir liuteronai bendravo, tačiau buvo nutarta nesijungti į vieną protestantų bendriją, o sudaryti dvi bendrijas. Todėl 1946 metais įvyko liuteronų, o 1948 metais — reformatų sinodai. Kunigė sakė, jog tiek liuteronai, tiek reformatai dirbo išeivijoje kiek galėjo, kad tik Lietuva turėtų savo balsą už geležinės uždangos.

,,Visi labai uoliai dirbome, — prisiminė ji. — Steigėme jaunimo ratelius, šokių grupes, rengėme specialius kursus, stovyklas ir taip toliau.”

,,Dabar atėjo laikas susijungti. Aš Lietuvoje pirmą kartą lankiausi prieš ketverius metus ir jausmas buvo toks, kad sugrįžau namo. Vadinasi, tas darbas buvo reikalingas. Kovo 11oji atidarė duris, Lietuvoje pradėjo augti religinės bendrijos, o mes — retėti ir mažėti. Dabar subrendo laikas sugrįžti po Tėvynės stogu”, — taip Lietuvių ev. liuteronų bažnyčios išeivijoje sprendimą susijungti su Lietuvos ev. liuteronų bažnyčia įvertino E. Brooks.          

Nuotraukoje: V. Aušra ir M. Sabutis.