Krikščioniška laisvė

Kun. Viktoras Rimšelis, MIC

Naujojo Testamento knygose laisvas žmogaus apsisprendimas priimamas kaip gyvenimo faktas. Pats Kristus, kalbėdamas apie Jeruzalę, sako: „Kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, ir tu nenorėjai” (Mt. 23, 37). Jis pats verčiau pasirinko kryžiaus mirtį, negu privertė savo tautą, kad ji priimtų Jo pasiuntinybę ir tikėjimą. Taip žmogaus laisvė gali būti panaudota blogio įvykdymui pasaulyje ir paties savęs pražūčiai, kaip atsitiko su Judu, kuris išdavė Kristų ir paskui pasikorė. Pagal šv. Pauliaus mokymą, krikščionybės priėmimas visiškai priklauso nuo žmogaus valios. Jis korintiečiams antrajame laiške rašo: „Mes einame pasiuntinių pareigas Kristaus vietoje, lyg kad Dievas ragintų per mus. Mes maldaujame Kristaus vardu; susiderinkite su Dievu” (2 Kor. 5, 20). Krikščionybės skelbime negalima panaudoti jėgos ir priespaudos prieš laisvą žmogaus valią, nes ir Dievas, turėdamas visą jėgą ir visą tiesą, savo jėgos prieš žmogaus  laisvę niekada nenaudojo. Priimti tikėjimą reikia Dievo malonės, bet ji laisvės žmoguje nepažeidžia. Tikėjimo ir išganymo darbe tarp Dievo ir žmogaus vyksta dialogas, kur abi pusės pasisako laisvai, kaip šv. Augustinas pareiškė, sakydamas: „Sukūrei tu mane, Dieve, be manęs, bet išganyti be manęs negali”.

Nupuolusiame žmoguje, kaip daugeliu atvejų Naujojo Testamento šv. Raštas liudija, laisvą apsisprendimą išganymo kelyje tramdo žmogaus priešininkė piktoji dvasia, Dievui priešingas pasaulis, t.y. nuo Dievo atkritusi žmonija, asmeninės silpnybės, kūno netvarkingi palinkimai. Romiečiams laiške šv. Paulius rašo: „Kūno siekimai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo įstatymui” (Rm. 8, 7).

Kad laisvas apsisprendimas ir gero įvykdymas atranda kliūčių paties žmogaus viduje, buvo žinoma ne tik žydų tautai, bet ir pagonims. Senovės Romos poetas Ovidijus tai išreiškė, sakydamas, kad, nors matąs, kas yra gera, bet pasirenkąs, kas yra bloga. Krikščionis, pagal šv. Pauliaus žodžius, gali viską tame, kuris jį stiprina, o už savo darbus visada prisiima atsakomybę ir dėl jų bus teisiamas, kaip pats Kristus yra pasakęs, kalbėdamas apie paskutinį teismą. žmogui laisvė yra taip brangi, kad jis už ją yra pasiruošęs atiduoti savo gyvybę. Bet ji neša su savimi ir atsakomybę. Kai žmogus pajunta nuodėmės grėsmę, jam tada atrodo sunku būti laisvam. Dostojevskis ,,Brolių Karamazovų” veikale inkvizitoriui teigė, kad žmogui bus nepakeliama būti laisvam. O mūsų laikų ateistinio egzistencializmo filosofas J. Sartre, kalbėdamas apie žmogaus apsisprendimą savomis jėgomis, sako, kad žmogus yra pasmerktas būti laisvu. Taigi pagal jį išeitų, kad geriau tos laisvės neturėti.

Krikščioniškoji laisvės samprata yra visai naujas laisvės atskleidimas, ko pasaulis prieš Kristaus atėjimą nežinojo. Tos krikščioniškosios laisvės pagrinde yra tikėjimas į Kristų: „Jei laikysitės mano mokslo, jūs iš tikro būsite mano mokiniai; jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus” (Jn. 8–31) šv. Paulius antrajame laiške korintiečiams rašo, kad „Viešpats yra Dvasia, o kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė”. šią Viešpaties Dvasią ir laisvę krikščionis gauna krikšto sakramentu, kai jis tampa Dievo vaiku. O Dievo vaikų laisvė, apie kurią kalba šv. Paulius, vyksta pasaulyje pamažu ir palaipsniui atsiskleidžia įvairiose gyvenimo srityse. Visų pirma jau per krikštą krikščionis tampa laisvu nuo nuodėmės vergijos. Pagal šv. Pauliaus mokymą, per gimtąją nuodėmę ir savo asmenines nuodėmes mes esame tarsi parduodami vergai. Bet krikščionyje nuodėmė daugiau neviešpataus ir visi gundymai į nuodėmę neperžengs mūsų jėgų, kaip jis korintiečiams rašo: „Jis neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą” (1 Kor. 10, 13).

Su laisve nuo nuodėmės eina laisvė nuo mirties, nes „atpildas už nuodėmę — mirtis, o Dievo malonės dovana — amžinasis gyvenimas” (Rm. 6, 23). Dievo Dvasia, tiesa, nepanaikino mirties šiame pasaulyje, bet laikų pabaigoje ta pati Dvasia prikels kūnus amžinam gyvenimui. Tada mirtis, kaip paskutinis priešas, bus nugalėta. šv. Raštas kalba apie piktosios dvasios viešpatavimą ir apie žmonių jai vergavimą. Kristaus atpirkimu krikščionis tampa laisvu nuo vergijos tai dvasiai. žmogus neturi krikščioniškos laisvės, jei jis neturi laisvės nuo kūnų pageidimų, kurie kovoja prieš dvasią. Tą laisvę turi kiekvienas įsigyti, ir tai yra krikščionio pareiga būti laisvu pagal proto, apšviesto tikėjimo tiesomis reikalavimus. Čia jį turi išlaisvinti tiesa iš kūno įstatymo, kuris yra priešingas dvasios įstatymui.

Krikščionybė kūno kilnumo niekada nepaneigė, tik visada pripažino dvasios pirmenybę. Kūnas yra šventosios Dvasios šventovė ir jis kelsis paskutinę dieną garbingam gyvenimui. Ir tai bus visų pirma dvasios laimėjimas, kuriame ir kūnas dalyvaus. Kristaus apreikštoji tiesa siekia padaryti mus visus laisvais, bet ta tiesa visų pirma turi ateiti ir pasiekti žmogaus sielą be prievartos. Antrasis Vatikano susirinkimas paskelbė, kad žmogaus asmuo turi teisę į religinę laisvę, ir sako: „tos laisvės esmė glūdi tame, kad visi žmonės privalo būti apsaugoti tiek nuo atskirų žmonių prievartos, tiek nuo socialinių grupių ir bet kokios žmonių valdžios prievartos, kad tuo būdu religiniuose dalykuose niekas nebūtų verčiamas elgtis prieš savo sąžinę ir nebūtų trukdomas elgtis pagal savo sąžinę" (Relig. Lais. Dekl. nr. 2).

 „Šis mokslas, — kaip nutarime apie religijos laisvę sakoma, — savo šaknis turi šventajam apreiškime. Nors apreiškimas tiesiogiai nekalba apie teisę į apsaugą nuo išorinės prievartos religiniuose dalykuose, tačiau žmogaus asmens vertę jis atskleidžia visu platumu, parodydamas, kaip Kristus atsižvelgdavo į žmogaus laisvę, įpareigodamas tikėti Dievo žodžiu” (nr. 9).