,,Širdžių sąjunga”? Iš tikrųjų...

Danutė Bindokienė

Mūsų liaudis turi posakį: ,,neik su velniu obuoliauti, nes neteksi ir obuolių, ir pintinės”. Kažkas šį posakį pritaikė žinutei, kad neseniai Lietuva ir Lenkija labai šiltai paminėjo 15 m. diplomatinių ryšių atnaujinimo sukaktį. Ta proga į Lietuvą buvo atvykęs Lenkijos prezidentas ir kiti aukšti valdžios pareigūnai, o juos priėmė prez. Valdas Adamkus, kuris nuo pat savo pirmosios kadencijos pradžios su Varšuva turėjo labai draugiškus ryšius. Taip ir turėtų būti: kaimyninės valstybės turi glaudžiai bendradarbiauti ir viena kitai padėti. Lenkija šiuo atveju tikrai parodė geranorišką pagalbą Lietuvai, siekiant įsijungimo į NATO ir Europos Sąjungą.

Lietuvių tautai siūloma iš atminties ištrinti nemažą dalį istorinės praeities, susietos su Lenkija, nes dvidešimt pirmojo šimtmečio Lenkija, tai ne viduramžių, tai ne dvidešimtojo a. vidurio, kuomet lenkai žūtbūt mėgino ,,amžiams” prisijungti (ne sujungti, kaip dvi lygiateises valstybes, bet prijungti, kaip Lenkijos provinciją) Lietuvą. Pradedant Jogaila ir Krėvos unija, baigiant Liubline pasirašyta sutartimi, o galbūt baigiant prievarta pagrobta Lietuvos sostine ir Vilniaus kraštu (per visą pirmosios nepriklausomybės laikotarpį sostinė buvo Kaune). Po Lenkijos ir Lietuvos išsilaisvinimo iš sovietų imperijos, diplomatiniai ryšiai tarp šių valstybių užmegzti abipusiu susitarimu. Tačiau vyresnieji tebeprisimena, kokiu būdu Lenkija privertė Lietuvą Kaune atidaryti lenkų konsulatą pirmosios nepriklausomybės metais...

Bet ne karinė jėga iš lenkų pusės buvo pavojingiausia Lietuvai. Daug pavojingesnės buvo lenkų subtilios pastangos įtikinti lietuvius, kad jie kažkaip žemesnės klasės, jeigu kalba lietuviškai, jeigu nesulenkina pavardės ir neįsigyja kilmingo titulo per būtent Lenkijos malonę. Per katalikų bažnyčias, per mokyklas ir kitais būdais šimtmečius buvo varoma prolenkiška propaganda, skiepijant lietuvių tautai menkavertiškumo jausmą ir iškeliant ,,lenkškąsias vertybes”. Daug laiko ir pastangų reikėjo, kol Lietuva pagaliau ryžosi atsistoti ant savo kojų kaip lygiavertė kitų Europos šalių narė.

Žinoma, dabartinė Lenkija — kitokia. Kentėjusi priespaudą, nusikračiusi komunizmo liekanų, tiesia draugišką ranką kaimynei Lietuvai — jos valdžia lankosi Vilniuje, mūsų — dažnai važinėja į Varšuvą (kartais stabtelėdama ir Punsko–Seinų trikampyje, bet iš esmės net nemėgindama įsiklausyti į tenykščių lietuvių vargus, gyvenant lenkų apsuptyje). Taigi, ištrinkime iš tautos atminties ir senesnę, ir nelabai seną praeitį, bet vis dėlto tam tikras atsargumas reikalingas. Prez. Valdas Adamkus, to 15–mečio Lietuvos–Lenkijos diplomatinių santykių atkūrimo proga kalbėjo, kad lietuviai ir lenkai turėtų ,,pasi-naudoti mums duota istorine galimybe sukurti mūsų — lietuvių ir lenkų tautų — širdžių sąjungą”... Prezidentas tvirtino, kad tai ,,suartins  žmones, sukurs naujų prielaidų tarpusavio supratimui ir pasitikėjimui, išsklaidys vis dar pasitaikančius nereikalingus stereotipus”. Prez. Adamkaus nuomone, Lenkija ir Lietuva daugiau nei 600 metų buvo, yra ir liks pavyzdys, kaip kuriami darnūs, ilgalaikiai ir lygiaverčiai geros kaimynystės santykiai.

Čia ir norisi tiesiai šviesiai paklausti: ar Lietuvos prezidentas yra susipažinęs su tų 600 metų Lietuvos istorija, kuomet  šios dvi valstybės džiaugėsi ,,pavyzdingais santykiais”? Nejaugi būtent grįžtame į anuos ,,pavyzdingus” laikus, kai lietuviai didikai ir ponai visokiais būdais (net galop pardavę savo valstybę) pataikavo lenkams už pažadėtą titulą, privilegijas?

Esame visu šimtu procentų už glaudžius, taikius ir abipusiai naudingus ryšius su kaimyninėmis valstybėmis, bet taip beatodairiškas lenkams (ar kuriems kitiems) pataikavimas tikrai žemina lietuvių tautą ir žeidžia jos savigarbą. O kokiomis privilegijomis Varšuva šį kartą žada atsilyginti?