SOS – parapijų archyvinės medžiagos išsaugojimas

Pranešimas skaitytas „Antroje lietuvių katalikų sielovados konferencijoje 2008 balandžio 26 d. Čikagoje, Šv. Kazimiero seselių vienuolyne


Dalė Lukienė

Skaičiau ,,Drauge”, kad uždarytos dar vienos lietuviškos bažnyčios durys. Tai Šv. Kazimiero bažnyčia Pittston, PA, kurią lietuviai statė 1890 metais. Parapijiečiai po paskutinių Mišių dalijosi prisiminimais – jų gyvenimo istorija susijusi su ta bažnyčia. Jie ten krikštyti, ėjo Pirmos Komunijos, tuokėsi, šventė savo jubiliejus, laidojo artimuosius. Kelių kartų ir jų prosenelių atmintis susijusi su ta bažnyčia. Ten vyko dalis jų lietuviško gyvenimo veiklos. Ten parapijos salėje repetavo lietuvių chorai, rinkosi dramos būreliai, lietuviškos draugijos, vyko vestuvės ir vakaronės. Ten veikė jų mokyklos. Kur dabar yra tos parapijos registracijų knygos, kurios dokumentuoja parapijiečių gyvenimą nuo lopšio iki karsto? Kaip sužinoti? Ir kas to pasiteiraus? Kas parašys tos parapijos istoriją? 118 parapijos gyvenimo metų – tai ilgas laikas, per kurį gali pereiti net keturios ar penkios žmonių kartos. Tai žmonių istorija, tai lietuvių tautos išeivių istorija. Kaip galima tuos išeivijos parapijinės veiklos dokumentus – bažnytinių knygų archyvus – išsaugoti?

Būtina apklausa

Pirmiausia, reikia sužinoti, kur tie lietuviškų parapijų archyvai yra. Siūlyčiau padaryti apklausą išsiuntinėjant anketas veikiančioms ir buvusioms lietuvių parapijoms. Gavus atsakymus surašyti juos į duomenų bazę. Elektroniniame formate surašytą informaciją lengva tvarkyti ir paskelbti per internetines svetaines. Tokia surinkta ir surašyta informacija apie lietuviškų parapijų archyvus būtų naudinga ne tik sielovados vadovybei, bet ir mokslininkams, dvasiškiams ir visiems, kurie ieško tokių žinių. Tai yra svarbi išeivijos istorijos dalis, kuri priklauso ir lietuvių tautos istorijai.

Geriausia būtų surinktus parapijų archyvinius dokumentus sudėti į mūsų jau veikiančius archyvus, pasirūpinant, kad jie būtų sutvarkyti ir aprašyti. Archyvus aprašyti reikia tam, kad žinotume, ką turime ir kokie dokumentai juose laikomi.

Yra svarbi ne tik parapijų archyvinė medžiaga, bet ir vienuolynų, kurių veikla buvo svarbi ir įvairi. Vieni statė mokyklas, dirbo auklėjimo darbą, kiti – ligonines, senelių ir slaugos namus, leidyklas ir spaustuves. Visi paliko kokį nors įnašą lietuvių išeivių gyvenime. Kas parašys apie jų pasišventimą ir darbą? Žmonių atmintis nėra tobula, todėl tik dokumentai suteikia istorijai tinkamą pirmykštę medžiagą.

Ką verta saugoti?


Paskutiniu laiku pastebėjau, kad pradėta rūpintis surašyti vieno kito vienuolyno ir bažnyčios istoriją. Tai labai geras ženklas. Seselės Putname rūpinasi surinkti duomenis savo istorijai surašyti. Praeitais metais lankiausi pas tėvus pranciškonus ir klausiau, kur jų archyvai? Kai kas išvežta į Kretingą ir Vilnių – atsakė jie. Jie tiesiog nieko Kennebunkporte nebeturi. Kai kas dingsta. Todėl yra svarbu atsiminti, kad perduodant žmonėms retus dokumentus reikia pasidaryti jų kopiją arba duoti tik kopiją. Archyvai yra visam laikui, jie negali būti dalijami.

Po ilgo mano pasikalbėjimo su vienuoliais pranciškonais jie atnešė dėžę ir klausia, ar verta ten laikomą medžiagą laikyti ir išsaugoti archyvuose. Pamačius, kas toje dėžėje, supratau, kad ne visiems aišku, ką verta išsaugoti ir atiduoti į archyvus. Toje dėžėje sudėtos pranciškonų ,,Darbininko” spaustuvės užsakymų registro knygos, pradedant 1952 m. iki kol spaustuvė buvo uždaryta. Daugiau nei 50 metų spaustuvės veiklos istorija. Ten surašyta: kas užsakė, ką užsakė, užsakymo data, koks kiekis buvo spausdintas, kiek kainavo, kada darbas baigtas. Juk tie užsakymai – tai lietuviškos leidžiamos knygos, lietuviška spauda, periodika, kultūrinių renginių programos ir kiti leidiniai. Pasižiūrėjus į tas spaustuvės registrų knygas, man prieš akis iškilo New York lietuvių kultūrinės veiklos istorija. Šalia jos, tai tiksliausia pačios spaustuvės ir tėvų pranciškonų leidybinės veiklos istorijos dokumentacija. Aišku, jie savo darbo vaisiaus dokumentus laiko ir saugo, nes žada dar parašyti spaustuvės istoriją. Tik nežinau, kodėl iki šiol to nepadarė ir delsia. Man rūpėjo, kas atsitiks su ta dėže ir joje esamu spaustuvės archyvu. Siūliau, kad bent kopijas nusiųstų į Amerikos Lietuvių kultūros archyvą (ALKA) Putnam. Tikiuosi, ta dėžė dar saugoma, nes joje daug faktinės medžiagos apie išeivijos leidybą, kuri būtų naudinga knygotyrininkų moksliniams darbams.

Daug individualių archyvų išvežama į Lietuvą. Tačiau, kas mane gąsdina, tai išeivijos archyvų išbarstymas po įvairiausias Lietuvos bibliotekas, muziejus, institutus ir archyvus-archyvėlius. Mes dažnai nesužinome, kur mūsų archyvai nukeliauja, kas juos saugoja, jei iš viso juos saugoja ir jais domisi.

Kur mūsų išeivijos veikiantys archyvai?

Malonu pranešti, kad jau esame surinkę labai daug archyvinės medžiagos, laikomos mūsų archyvuose, būtent Pasaulio Lietuvių archyve (PLA), kuris saugomas Lituanistikos tyrimų ir studijų centre, įsikūrusiame Jaunimo centre prie tėvų jėzuitų. Ten yra sukauptas didelis archyvų ir knygų kiekis, kuris užima net 27 kambarius. Pasiteiravau, kokius bažnytinius ir parapijų archyvus jie turi. Gavau atsakymą, kuris mane nustebino, mat ten surinkta nemažai bažnyčių archyvinės medžiagos: spauda, iškarpos, kai kurie laiškai, dokumentai iš įvairių lietuviškų parapijų, tokių kaip Šv. Kazimiero, Šv. Onos, Šv. Trejybės, Šv. Petro ir Povilo, Šv. Antano, Šv. Mergelės Gimimo, Šv. Mergelės Nekalto Prasidėjimo, Lietuvių evangelikų reformatų. Taip pat yra medžiagos apie vienuolynus: tėvus pranciškonus, jėzuitus, marijonus, saleziečius, Nekalto Prasidėjimo seseris, Šv. Kazimiero seseris. Ten laikomos ir kai kurios protokolų knygos. Labai įdomios Šv. Kryžiaus statybos knygos (1913); Šv. Mykolo parapijos Motinos Dievo Aušros vartų draugijos narių knyga (1900-1938); Lietuvių Romos katalikų labdaros sąjungos 6-tos kuopos protokolai (1932-1946); Šv. Antano labdaros draugijos pajamų-išlaidų knyga (1914-1951); Kunigų vienybės Čikagos skyriaus protokolų knyga; Draugijos šv. Kazimiero karalaičio protokolų knyga (1914-1954); Lietuvių Romos katalikų Labdaros sąjungos centro protokolų knyga (1936-1949); Lietuvių Romos katalikų Labdaros sąjungos 5-tos kuopos Bridgeport, Čikaga, Finansų knyga; Šv. Jurgio parapijos protokolai (1933-1949). Yra ir kunigų fondų: Vyskupo Brizgio, Prelato Juro, Kun. Bagdonavičiaus, Kun. Juozevičiaus, Kun. Vaišnio ir kitų.

Kitame dideliame Amerikos Lietuvių kultūros Archyve (ALKA), įsikūrusiame Putnam, irgi yra surinkta ir saugoma labai daug archyvinės medžiagos. Bet parapijų dokumentų ten mažai, daugiausia tai kunigų ir katalikų organizacijų fondai. Paminėsiu tik kelis: Vysk. Pauliaus Baltakio, Kun. V. Cukuro, Kun. Stasio Ylos, Prelato Pranciškaus Juro. Taip pat ten laikomas Katalikų Federacijos Šalpos fondo archyvas, Lietuvių Katalikų mokslo akademijos archyvas, seni Ateitininkų archyvai.

Šitie suminėti keli Amerikoje esantys mūsų archyvai renka, saugo ir aprašinėja sukauptus dokumentus. Jie galėtų priimti ir daugiau archyvų, bet norint juos tinkamai sutvarkyti, reikėtų daugiau darbuotojų, kurie tą darbą galėtų atlikti. Vadinasi, yra reikalinga parūpinti lėšų archyvams tvarkyti, nes dabar jau sunku rasti savanorių, kurie tam darbui veltui pašvęstų savo laiką. Dar daug ką reikia padaryti, o tam reikia darbuotojų. Tačiau tas darbas yra reikalingas ir svarbus, nes svarbu istorinę išeivijos medžiagą surinkti, sutvarkyti ir išlaikyti. Mokslininkai iš visur mielai atvažiuoja tyrinėjimo darbams į mūsų archyvus, juose randa lobius jiems reikalingos medžiagos.
Yra ir mažesnių archyvų, pvz., Baltimorės Lietuvių Namų biblioteka ir archyvas. Ten yra surinkta daug medžiagos iš Baltimorės lietuvių gyvenimo. Ypač svarbūs archyvai – tai ilgamečio Šv. Alfonso bažnyčios klebono prelato Liudviko J. Mendelio archyvas. Bet kur laikomas Šv. Alfonso parapijos archyvas, dar nesužinojau. Beveik visos parapijos turi savo internetinį tinklalapį, kuriuose pateikta trumpa istorija ir veiklos apžvalga. Pasitikrinusi Šv. Alfonso parapijos svetainėje radau labai daug įvairių žinių, bet nieko apie archyvus. Teiravausi Baltimorės arkivyskupijos archyvuose, bet jie atsakė, kad tokių dokumentų neturi, siūlė teirautis parapijoje.

Tad geriausias būdas surinkti parapijų archyvus yra per pačias parapijas. Kaip jau minėjau pradžioje, reikia padaryti lietuviškų parapijų apklausą apie jų turimus ir laikomus archyvus. Apklausa turėtų ateiti iš autoritetingų bažnyčios sluoksnių, kad parapijų vadovybė į ją atkreiptų dėmesį ir atsakytų.

Yra žinoma, kad paprastai į apklausas atsako maždaug 20 proc. Jei dar pakartotinai primenama ir telefonu paraginama, galima ir daugiau atsakymų sulaukti. Apklausos forma turėtų būti trumpa, ne ilgesnė kaip vienas puslapis, tuomet lengviau ją užpildyti ir grąžinti. Į apklausos formą prieš ją išsiunčiant reikia įrašyti kiek galima daugiau turimos informacijos apie kiekvieną parapiją, kad parapija ją gavusi iš karto žinotų, kad apklausa jai skirta. Niekas nemėgsta standartinių apklausų ir jų nepildo. Tai būtų pirmas žingsnis užmegzti kalbą su parapijoms apie jų archyvus. Tą darbą reikia kuo greičiau pradėti, nes laikas per greit bėga ir viskas per greit keičiasi. Šiais informacinės technologijos laikais galima labai greit susisiekti, susirasti informaciją ir ją paskelbti. Galėčiau pasiūlyti ,,Apklausos formą”, kurią sudarėme ieškodami, kur, kokiose bibliotekose laikomos lietuviškos knygos ir archyvai. Manau, toks formatas tiktų ir parapijų archyvams surašyti. Taip pat galėtume pasiūlyti trumpas archyvų tvarkymo ir aprašymo gaires.

Šiais Šiluvos Marijos sukaktuviniais metais man kilo klausimas: kas žino, kur laikomi Washington, DC esančios Šiluvos Marijos koplyčios, kuri buvo lietuvių įrengta 1966 metais naujoje Bazilica of the National Shrine of the Immaculate Conception šventovėje, planavimo protokolai ir kiti dokumentai? Turintys lietuviškų parapijų istorinės medžiagos ar žinantys apie parapijų dokumentų laikymą ir saugojimą, kreipkitės į mane dėl nuorodų ir informacijos (el. paštas: dalelukas@verizon.net).