Tautų maišymosi amžius

Danutė Bindokienė

Archeologijos, antropologijos, istorijos mokslas padeda atidengti žiliausią žmonijos senovę. Sužinome, kur pirmiausia žmonės įsikūrė, kaip jų skaičius gausėjo, kol pagaliau privertė ieškoti naujų teritorijų, atrasti net naujus žemynus. Tam tikri proistorės ir senosios istorijos laikotarpiai pasižymėjo ,,tautų kraustymusi”, kai ištisos žmonių gentys dėl vienokių ar kitokių priežasčių pajudėdavo iš savo gyvenamųjų vietovių, ieškoti geresnio gyvenimo, derlingesnių žemių, platesnių horizontų. Jeigu tų naujų teritorijų gyventojai atvykėlius palankiai sutikdavo, ilgainiui visi susiliedavo į vientisą bendruomenę ir net sukurdavo naują tautą–valstybę. O kartais veržlesnės, karingesnės gentys ginklu paverždavo iš vietinių gyventojų joms patinkamus plotus ir vietinius išnaikindavo.

Tokie ,,savanoriško” tautų kraustymosi amžiai jau seniai praeitis. Tiesa, ir dabar vyksta užkariavimai, okupuotų kraštų gyventojų naikinimas, trėmimas, savų kolonistų apgyvendinimas ištuštėjusiose vietovėse. Tačiau, bent Europos žemyne, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, savanoriškas tautų kilnojimasis buvo prievarta sustabdytas, Europą padalinus į dvi nelygias dalis — laisvąją (vakarietišką) ir sovietų okupuotą (rytietiškąją).

Ta laisvoji dalis, karo metais netekusi daug gyventojų, o tuo pačiu ir darbo rankų, plačiai atvėrė duris vadinamiesiems ,,svečiams–darbininkams”. Tuo būdu iš visų žemynų didžiųjų Europos valstybių darbo rinką plūste užplūdo kitos kultūros, rasės, įsitikinimų žmonės. Didžioji jų dalis, nors gavę leidimą apsigyventi laikinai, savo ,,svečio teises” pratęsė neribotam laikui, giliai įleido šaknis į naują dirvą ir niekuomet nesiruošė grįžti namo. Manoma, kad 1960–ajame dešimtmetyje iš Azijos, Afrikos ir kitur Europa sulaukė daugiau kaip 7 mln. ,,svečių darbininkų”.

Prasidėjus Europos Sąjungos plėtrai ir atsidarius valstybių sienoms, pagausėjo žmonių judėjimas iš Rytų bei Vidurio Europos — tokiais pat tikslais, kaip ir senų senovėje: geresnio gyvenimo ir darbo ieškoti. Nors tai negalėtume pavadinti ,,tautų kraustymusi”, bet kai kurioms mažesnėms šalims, tarp jų ir Lietuvai, iš kurios jau į užsienius išvyko netoli pusės milijono darbinio amžiaus žmonių, tai atnešė neabejotiną žalą.

Kad ir kaip keista, bet didžiųjų pramoninių ir žemės ūkio kraštų darbo rinkų šie naujieji imigrantai toli gražu neužpildė. Dabar svarstoma, kaip sukurti veiksmingą programą, pagal kurią būtų galima iš Afrikos atsikviesti  darbuotojų su laikinomis vizomis (panašiai kalbama ir Amerikoje, tik čia minimi meksikiečiai). Šią mintį ypač puoselėja Vokietija — yra sukurta komisija, kurios paskirtis ištirti galimybes tokiai laikinų darbuotojų programai įgyvendinti.

Be abejo, tai išspręstų ir Europos darbo rinkos problemas, ir sumažintų neapsakomą Afrikos šalių skurdą, nes jų pajėgiausi žmonės galėtų ne tik užsidirbti sau pragyvenimą, bet padėti tėvynėje pasilikusiems artimiesiems. Tačiau vėl kyla klausimas: ar tie laikinieji grįš namo, kai pasibaigs jų vizos? Praeitis parodė, kad žmonės atranda būdų ignoruoti valstybės įstatymus ir savo ,,laikiną statusą” paversti nuolatiniu.

Jeigu šis sumanymas (o taip bent dabar atrodo) bus įgyvendintas, programa bus taikoma ne tik senosioms ES narėms, bet ir naujosioms. Be abejo, ,,laikinų darbininkų” paslaugomis pasinaudos ir tos šalys, kurių tikrieji gyventojai jau išvykę uždarbiauti į užsienį, palikdami savo tėvynėje daug neužpildytų darbo vietų. Vadinasi, norom nenorom visoje Europoje (reikia čia pabrėžti žodį — visoje) prasidės tautybių, rasių, religijų maišymasis ir ilgainiui tautos, kaip mes dabar jas suprantame, praras savo tautinę tapatybę, o visa Europa taps marga ,,mišraine”, panašiai, kaip šiuo metu yra JAV. Ar  būtent  tokia Europos vienybė turėta mintyje, kuriant Europos Sąjungą? Reikia tikėtis, kad tai niekuomet neįvyks...