Vasario 16-osios minėjimas: apie išbandymus ir Lietuvos vaidmenį

 Dalia Cidzikaitė

Iš kairės: Andrejus Nekrasovas, David Satter, Darius Furmonavičius. Jono Kuprio nuotr.

Šiųmetinis Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjimas, suorganizuotas Amerikos lietuvių tarybos Čikagos skyriaus, ne tik paminėjo ir atšventė Vasario 16-ąją, bet dažnai tokiems minėjimams nebūdingai — pažvelgė ir į šių dienų Lietuvą bei jos laukiančius naujus iššūkius. (Dar rimčiau ir detaliau juos įvardijo vos prieš dieną, vasario 9 – 10 dienomis, Washington, DC įvykusi Joint Baltic American National Committee, Inc. suorganizuota konferencija ,,Oil and Blood: Baltic Energy and the Legacy of Communism”, apie kurią ,,Draugo” skaitytojai galės perskaityti jau šią savaitę). Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 89-erių metų minėjime dalyvavo keturi garbės svečiai: dr. Darius Furmonavičius iš Didžiosios Britanijos Bradford universiteto, Illinois senatorius Dick Durbin, žurnalistas David Satter ir kino bei teatro režisierius Andrejus Nekrasovas.

Pirmasis šventėje kalbėjęs svečias dr. Darius Furmonavičius savo kalboje kiek ilgiau užtruko ties laikotarpiu, kai Lietuva antrą kartą atkovojo nepriklausomybę. Komentuodamas šį laikotarpį, dr. D. Furmonavičius rėmėsi buvusio JAV finansų ministro James Baker archyvine medžiaga, kuri kol kas yra uždara plačiajai visuomenei. Dr. D. Furmonavičius, ketvirtas asmuo, priėjęs prie James Baker archyvų, teigė, jog jam, peržiūrėjus aukšto JAV pareigūno laiškus ir kitus dokumentus, tapo aišku, jog tada, kai JAV darė nuolaidas Sovietų Sąjungai, Sovietų Sąjunga stipriau spaudė Lietuvą ir atvirkščiai — kai JAV valdžia nenuolaidžiavo Sovietų Sąjungai, Sovietų Sąjungos kumštis, nukreiptas į Lietuvą, šiek tiek atsigniauždavo.

Kita vertus, įsitikinęs svečias, tokia JAV politika buvo paremta Amerikos baime išprovokuoti Sovietų Sąjungos karinę reakciją. Todėl, dr. D. Furmonavičiaus teigimu, ilgą laiką JAV Lietuvos siekių tapti nepriklausoma tiesiogiai nerėmė. Tačiau Sovietų Sąjungai ėmus ryžtingesnių veiksmų — paskelbus ekonominę blokadą Lietuvai, Amerikos vyriausybė užėmė kur kas griežtesnę poziciją Sovietų Sąjungos ir Lietuvos atžvilgiu.

Po kruvinos sausio 13-osios nakties Vilniuje JAV prezidentas vienareikšmiškai pareiškė, jog jei Sovietų Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas ir toliau laikysis tokios taktikos Lietuvoje, Amerika nutrauks bet kokius ekonominius santykius su Sovietų Sąjunga. Anot dr. D. Furmonavičiaus, JAV nuo pat pradžių laikėsi nuomonės, jog Sovietų Sąjunga pati turėtų prieiti prie sprendimo paleisti Lietuvą ir kitus Baltijos kraštus iš savo 50 metų glėbio. Dabar, tai žinant, aiškėja, kodėl, Lietuvai kovojant dėl savo nepriklausomybės, Amerika Lietuvos siekį tapti laisva pripažino vėliau nei kitos valstybės. Tačiau, dr. D. Furmonavičiaus įsitikinimu, šiandieninė Lietuvos situacija net ir praėjus 15 metų po to, kai Lietuva tapo nepriklausoma, turi daug paralelių su netolima praeitimi. Viena svarbiausių, naujų Lietuvai gresiančių problemų — tai energetikos problema.

Svečias teigė, jog per nepilnus metus Rusija parodė savo galią ir naujus kėslus, kurių ji siekia manipuliuodama naftos tiekimą Lietuvai ir kaimyninėms šalims. Bandydamas įvardinti tokios Rusijos strategijos priežastis, kalbėtojas kaip vieną iš pagrindinių paminėjo Karaliaučiaus arba Kaliningrado srities problemą. Pasak dr. D. Furmonavičiaus, Karaliaučius išlieka svarbiausiu Rusijos kąsniu šiandieninėje politinėje Rusijos kovoje su Lietuva, buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis bei Vakarų Europa. Todėl — savo kalbą užbaigė dr. D. Furmonavičius — Amerikos lietuviai ir toliau turi spausti JAV valdžią, Senatą ir Kongresą, atskirus Lietuvai palankius politikus JAV vyriausybėje, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų garantuota ir energetikos srityje.

Žurnalistas David Satter, buvęs Maskvos korespondentas, ilgametis Rusijos ir buvusios Sovietų Sąjungos apžvalgininkas, Hudson instituto vyresnysis bendradarbis, Hoover instituto mokslinis bendradarbis, vizituojantis profesorius Tarptautinių studijų departamente Johns Hopkins universitete, dviejų knygų apie Rusiją („Age of Delirium: the Decline and Fall of the Soviet Union” (1996) ir „Darkness at Dawn: the Rise of the Russian Criminal State” (2003), autorius, savo kalbą pradėjo nuo asmeninių prisiminimų apie Lietuvą ir lietuvių kovą už nepriklausomybę.

Anot D. Satter, dar mažas būdamas, dviračiu važinėjęs 69-ąja gatve (D. Satter baigė Čikagos Hyde Park vidurinę mokyklą), net nenutuokė, kad vėliau su Lietuva jam teks susipažinti iš daug arčiau. 1976 metais, pradėjęs dirbti Maskvoje kaip ,,London Financial Times” korespondentas, svečias vieno Maskvos disidento bute susipažino su lietuviu disidentu, apie 15 metų praleidusiu Sibire, Kęstučiu Jakubėnu. Būtent jo dėka 1977 metais vasario mėn. įvyko pirmoji D. Satter kelionė į Lietuvą. Dar keliaujant traukiniu į Vilnių, D. Satter teko iš pirmų lūpų išgirsti apie lietuvių savimonę, jų dvasios stiprumą tais sovietinės okupacijos laikais. Pasak svečio, traukinyje dirbusi palydovė pasirodė esanti lietuvė, ji nieko neslėpdama jam tiesiai pasakė: ,,Mes visi lietuviai esam nacionalistai”. Vėliau tuo jam teko dar ne kartą įsitikinti. Ir nors, svečio teigimu, naujieji Vilniaus rajonai, iš visų pusių apsupę senamiestį, simbolizavo tuometinę Lietuvos situaciją Sovietų Sąjungoje — sena, kultūringa, bet maža valstybė apsupta didelio ir grobuoniško kaimyno; nors Lietuvoje disidentai neturėjo daug vilties kada nors išvysti Lietuvą laisvą, lietuviškumo dvasia ir užsispyrimas sklandė Lietuvoje.

Tai, anot D. Satter, buvo svarbiausia, Lietuvai kovojant su Sovietų Sąjunga, ypač 1989 – 1991 metais. Lietuva buvo avangarde, likusioms Sovietų Sąjungos respublikoms kovojant už savo laisvę. Būtent dėl šio savo vaidmens Lietuvai ir teko patirti patį stipriausią Sovietų Sąjungos spaudimą. Vis dėlto, lietuvių užsispyrimas būti laisvais sustabdė Maskvą. Todėl, įsitikinęs svečias, mažos valstybės dvasia buvo ir tebėra labai svarbi šiandieninėje politinėje arenoje, Lietuva ir likusios Baltijos šalys tebėra teigiamas pavyzdys ir įtaka Maskvai ir likusiam regionui.

Susirinkusiųjų čikagiškių laukė netikėta staigmena — į Vasario 16osios minėjimą atvažiavo Illinois senatorius Richard J. Durbin. Kaip visada, pasisveikinęs lietuviškuoju ,,labas”, senatorius teigė didžiuojasis esąs lietuvis, jis taip pat pasigyrė, jog Washington, DC jam suteiktas ,,Baltic” slapyvardis.

Senatorius R. Durbin priminė visiems susirinkusiesiems, jog šioje Maria gimnazijos salėje šia Lietuvai svarbia proga jis lankosi jau ne pirmą kartą, tada, kai Lietuva gyveno niūriais ir tamsiais okupacijos metais, ir jau Lietuvai iškovojus nepriklausomybę. Po tokios įžangos, Illinois senatoriaus kalba pakrypo į Amerikos lietuvius ir jų neįkainojamą indėlį, kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Anot senatoriaus R. Durbin, į JAV politikus kreipiasi ne viena tauta, etninė grupė, prašydama padėti išspręsti sudėtingas situacijas. Besikreipiantieji visada susiduria su problema: kaip pasiekti įtakingus, Amerikos sostinėje sėdinčius politikus? Į tai Illinois senatorius atsakė — per amerikiečius, kurie didžiuojasi esą Amerikos piliečiai, tačiau ne ką mažiau didžiuojasi esą vienos ar kitos etninės grupės palikuonys. Būtent šiuo keliu eidami Amerikos lietuviai sugebėjo padėti už savo nepriklausomybę kovojančiai Lietuvai. Tokios strategijos, anot R. Durbin, reikia laikytis ir dabar, kai Rusija Lietuvai ir kaimyninėms valstybėms grasina jau ne branduoliniu ginklu, o nafta ir dujomis.

Ketvirtasis svečias — Andrejus Nekrasovas, rusų kino ir televizijos režisierius iš Sankt Peterburgo, kelių tarptautinių dokumentinių filmų (,,A Russia of One’s Own”, „Pasternak”, „The Prodigal Son”, „Children’s Stories: Chechnya”) autorius, Kanų filmų festivalyje 1993 m. laimėjęs UNESCO apdovanojimą, o 1997 m. Mannheime apdovanotas FIPRESCI prizu. Jis taip pat buvo bene vienas artimiausių neseniai radioaktyviuoju poloniu nužudyto Aleksandr Litvinenko draugas, apie jį sukūręs dokumentinį filmą ,,My Friend Sasha: A Very Russian Murder”. A. Nekrasovas savo kalboje taip pat kaip ir prieš tai kalbėjęs svečias sugrįžo į savo vaikystę, kai jis savo vasaras leido Klaidėpoje prie Baltijos jūros. Pasak jo, kartą jam teko tiltu keliauti iš Lietuvos į Kaliningrado sritį ir net tada, nors buvo dar visai vaikas, jis pajuto, jog Lietuva ir Kaliningradas yra be galo skirtingi. Vėliau tai jam leido suvokti, jog kažkas negerai su Lietuvos okupacija.

Toliau savo kalboje svečias pratęsė D. Satter temą apie Lietuvos, — ir Estijos patirties unikalumą ir vaidmenį, šioms trims valstybėms bendraujant su Rusija. Pasak kino režisieriaus, jis drauge su D. Satter kuria naują dokumentinį filmą apie paskutinius Sovietų Sąjungos gyvavimo metus ir jos sugriuvimą. Šiame filme jis nori ypatingą dėmesį skirti Lietuvai, kuri pirmoji išsilaisvino iš Sovietų Sąjungos okupacijos. Svečias netruko paliesti ir dabartinės Lietuvos ir ypač Rusijos situacijos. Pasak jo, išgirdus buvusio Rusijos prezidento Boriso Jelcino vardą, nors jis per savo valdymą ir padarė nemažai klaidų, jam Jelcino vardas asocijuojasi su žmoniškumu. Tačiau visai kitokius jausmus A. Nekrasovui sukelia Vladimiro Putino vardas. Pasak jo, Vakaruose tituluojamas kaip Rusijos reformatorius, jis kalbėtojo akyse tokio vardo tikrai nėra vertas. Turi ateiti laikas, kai šiuo metu vykstantys procesai Rusijoje turi būti įvardinti tikraisiais savo vardais — įsitikinęs A. Nekrasovas.

Ir nors kokia niūri padėtis Rusijoje bebūtų, A. Nekrasov nelinkęs prarasti vilties ir tikėjimo geresne Rusija, ypač jos žmonių, ateitimi. V. Putinas neatstovauja visos Rusijos — pabrėžė kino režisierius. Su laisva spauda ir kaimyninių valstybių, ypač Lietuvos, Latvijos ir Estijos pagalba, rusų tauta turi galimybę pakreipti savo istoriją kita linkme. ,,Galbūt aš šią savo kalbą pabaigsiu ir kiek paradoksaliai” — prisipažino A. Nekrasovas, — tačiau kai žiūriu į ant scenos viena šalia kitos stovinčias Lietuvos ir JAV vėliavas, suprantu, jog šios dvi valstybės turi normalius santykius, norėčiau, kad tokius santykius kada nors turėtų ir Lietuva su Rusija” — su vilties gaidele pabaigė ketvirtasis Vasario 16-osios minėjimo svečias.