Vasario 16-osios minėjimas: apie išbandymus ir Lietuvos vaidmenį
Dalia
Cidzikaitė
Iš
kairės: Andrejus Nekrasovas, David Satter, Darius Furmonavičius. Jono
Kuprio nuotr.
Šiųmetinis
Lietuvos
Nepriklausomybės atkūrimo minėjimas, suorganizuotas Amerikos lietuvių
tarybos
Čikagos skyriaus, ne tik paminėjo ir atšventė Vasario
16-ąją, bet dažnai tokiems
minėjimams nebūdingai — pažvelgė ir į šių dienų
Lietuvą bei jos laukiančius
naujus iššūkius. (Dar rimčiau ir detaliau juos
įvardijo vos prieš dieną,
vasario 9 – 10 dienomis, Washington, DC įvykusi Joint Baltic
American National
Committee, Inc. suorganizuota konferencija ,,Oil and Blood: Baltic
Energy and
the Legacy of Communism”, apie kurią ,,Draugo”
skaitytojai galės perskaityti
jau šią savaitę). Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 89-erių
metų minėjime
dalyvavo keturi garbės svečiai: dr. Darius Furmonavičius iš
Didžiosios
Britanijos Bradford universiteto, Illinois senatorius Dick Durbin,
žurnalistas
David Satter ir kino bei teatro režisierius Andrejus Nekrasovas.
Pirmasis
šventėje kalbėjęs
svečias dr. Darius Furmonavičius savo kalboje kiek ilgiau užtruko ties
laikotarpiu, kai Lietuva antrą kartą atkovojo nepriklausomybę.
Komentuodamas šį
laikotarpį, dr. D. Furmonavičius rėmėsi buvusio JAV finansų ministro
James
Baker archyvine medžiaga, kuri kol kas yra uždara plačiajai visuomenei.
Dr. D.
Furmonavičius, ketvirtas asmuo, priėjęs prie James Baker archyvų,
teigė, jog
jam, peržiūrėjus aukšto JAV pareigūno laiškus ir
kitus dokumentus, tapo aišku,
jog tada, kai JAV darė nuolaidas Sovietų Sąjungai, Sovietų Sąjunga
stipriau
spaudė Lietuvą ir atvirkščiai — kai JAV valdžia
nenuolaidžiavo Sovietų
Sąjungai, Sovietų Sąjungos kumštis, nukreiptas į Lietuvą,
šiek tiek
atsigniauždavo.
Kita vertus,
įsitikinęs svečias,
tokia JAV politika buvo paremta Amerikos baime išprovokuoti
Sovietų Sąjungos
karinę reakciją. Todėl, dr. D. Furmonavičiaus teigimu, ilgą laiką JAV
Lietuvos
siekių tapti nepriklausoma tiesiogiai nerėmė. Tačiau Sovietų Sąjungai
ėmus
ryžtingesnių veiksmų — paskelbus ekonominę blokadą Lietuvai,
Amerikos
vyriausybė užėmė kur kas griežtesnę poziciją Sovietų Sąjungos ir
Lietuvos
atžvilgiu.
Po kruvinos
sausio 13-osios
nakties Vilniuje JAV prezidentas vienareikšmiškai
pareiškė, jog jei Sovietų
Sąjungos vadovas Michailas Gorbačiovas ir toliau laikysis tokios
taktikos
Lietuvoje, Amerika nutrauks bet kokius ekonominius santykius su Sovietų
Sąjunga. Anot dr. D. Furmonavičiaus, JAV nuo pat pradžių laikėsi
nuomonės, jog
Sovietų Sąjunga pati turėtų prieiti prie sprendimo paleisti Lietuvą ir
kitus
Baltijos kraštus iš savo 50 metų glėbio. Dabar,
tai žinant, aiškėja, kodėl, Lietuvai
kovojant dėl savo nepriklausomybės, Amerika Lietuvos siekį tapti laisva
pripažino vėliau nei kitos valstybės. Tačiau, dr. D. Furmonavičiaus
įsitikinimu, šiandieninė Lietuvos situacija net ir praėjus
15 metų po to, kai
Lietuva tapo nepriklausoma, turi daug paralelių su netolima praeitimi.
Viena
svarbiausių, naujų Lietuvai gresiančių problemų — tai
energetikos problema.
Svečias teigė,
jog per nepilnus
metus Rusija parodė savo galią ir naujus kėslus, kurių ji siekia
manipuliuodama
naftos tiekimą Lietuvai ir kaimyninėms šalims. Bandydamas
įvardinti tokios
Rusijos strategijos priežastis, kalbėtojas kaip vieną iš
pagrindinių paminėjo
Karaliaučiaus arba Kaliningrado srities problemą. Pasak dr. D.
Furmonavičiaus,
Karaliaučius išlieka svarbiausiu Rusijos kąsniu
šiandieninėje politinėje
Rusijos kovoje su Lietuva, buvusiomis Sovietų Sąjungos respublikomis
bei Vakarų
Europa. Todėl — savo kalbą užbaigė dr. D. Furmonavičius
— Amerikos lietuviai ir
toliau turi spausti JAV valdžią, Senatą ir Kongresą, atskirus Lietuvai
palankius
politikus JAV vyriausybėje, kad Lietuvos nepriklausomybė būtų
garantuota ir
energetikos srityje.
Žurnalistas
David Satter, buvęs
Maskvos korespondentas, ilgametis Rusijos ir buvusios Sovietų Sąjungos
apžvalgininkas, Hudson instituto vyresnysis bendradarbis, Hoover
instituto
mokslinis bendradarbis, vizituojantis profesorius Tarptautinių studijų
departamente Johns Hopkins universitete, dviejų knygų apie Rusiją
(„Age of
Delirium: the Decline and Fall of the Soviet Union” (1996) ir
„Darkness at Dawn:
the Rise of the Russian Criminal State” (2003), autorius,
savo kalbą pradėjo
nuo asmeninių prisiminimų apie Lietuvą ir lietuvių kovą už
nepriklausomybę.
Anot D. Satter,
dar mažas
būdamas, dviračiu važinėjęs 69-ąja gatve (D. Satter baigė Čikagos Hyde
Park vidurinę
mokyklą), net nenutuokė, kad vėliau su Lietuva jam teks susipažinti
iš daug
arčiau. 1976 metais, pradėjęs dirbti Maskvoje kaip ,,London Financial
Times”
korespondentas, svečias vieno Maskvos disidento bute susipažino su
lietuviu
disidentu, apie 15 metų praleidusiu Sibire, Kęstučiu Jakubėnu. Būtent
jo dėka
1977 metais vasario mėn. įvyko pirmoji D. Satter kelionė į Lietuvą. Dar
keliaujant traukiniu į Vilnių, D. Satter teko iš pirmų lūpų
išgirsti apie
lietuvių savimonę, jų dvasios stiprumą tais sovietinės okupacijos
laikais.
Pasak svečio, traukinyje dirbusi palydovė pasirodė esanti lietuvė, ji
nieko
neslėpdama jam tiesiai pasakė: ,,Mes visi lietuviai esam
nacionalistai”. Vėliau
tuo jam teko dar ne kartą įsitikinti. Ir nors, svečio teigimu, naujieji
Vilniaus
rajonai, iš visų pusių apsupę senamiestį, simbolizavo
tuometinę Lietuvos
situaciją Sovietų Sąjungoje — sena, kultūringa, bet maža
valstybė apsupta
didelio ir grobuoniško kaimyno; nors Lietuvoje disidentai
neturėjo daug vilties
kada nors išvysti Lietuvą laisvą, lietuviškumo
dvasia ir užsispyrimas sklandė
Lietuvoje.
Tai, anot D.
Satter, buvo
svarbiausia, Lietuvai kovojant su Sovietų Sąjunga, ypač 1989
– 1991 metais.
Lietuva buvo avangarde, likusioms Sovietų Sąjungos respublikoms
kovojant už
savo laisvę. Būtent dėl šio savo vaidmens Lietuvai ir teko
patirti patį
stipriausią Sovietų Sąjungos spaudimą. Vis dėlto, lietuvių užsispyrimas
būti
laisvais sustabdė Maskvą. Todėl, įsitikinęs svečias, mažos valstybės
dvasia
buvo ir tebėra labai svarbi šiandieninėje politinėje
arenoje, Lietuva ir
likusios Baltijos šalys tebėra teigiamas pavyzdys ir įtaka
Maskvai ir likusiam
regionui.
Susirinkusiųjų
čikagiškių laukė
netikėta staigmena — į Vasario 16osios minėjimą atvažiavo
Illinois senatorius
Richard J. Durbin. Kaip visada, pasisveikinęs lietuviškuoju
,,labas”,
senatorius teigė didžiuojasis esąs lietuvis, jis taip pat pasigyrė, jog
Washington, DC jam suteiktas ,,Baltic” slapyvardis.
Senatorius R.
Durbin priminė
visiems susirinkusiesiems, jog šioje Maria gimnazijos salėje
šia Lietuvai
svarbia proga jis lankosi jau ne pirmą kartą, tada, kai Lietuva gyveno
niūriais
ir tamsiais okupacijos metais, ir jau Lietuvai iškovojus
nepriklausomybę. Po
tokios įžangos, Illinois senatoriaus kalba pakrypo į Amerikos lietuvius
ir jų
neįkainojamą indėlį, kovojant už Lietuvos nepriklausomybę. Anot
senatoriaus R.
Durbin, į JAV politikus kreipiasi ne viena tauta, etninė grupė,
prašydama
padėti išspręsti sudėtingas situacijas. Besikreipiantieji
visada susiduria su
problema: kaip pasiekti įtakingus, Amerikos sostinėje sėdinčius
politikus? Į
tai Illinois senatorius atsakė — per amerikiečius, kurie
didžiuojasi esą
Amerikos piliečiai, tačiau ne ką mažiau didžiuojasi esą vienos ar kitos
etninės
grupės palikuonys. Būtent šiuo keliu eidami Amerikos
lietuviai sugebėjo padėti
už savo nepriklausomybę kovojančiai Lietuvai. Tokios strategijos, anot
R.
Durbin, reikia laikytis ir dabar, kai Rusija Lietuvai ir kaimyninėms
valstybėms
grasina jau ne branduoliniu ginklu, o nafta ir dujomis.
Ketvirtasis
svečias — Andrejus
Nekrasovas, rusų kino ir televizijos režisierius iš Sankt
Peterburgo, kelių
tarptautinių dokumentinių filmų (,,A Russia of One’s
Own”, „Pasternak”, „The
Prodigal Son”, „Children’s Stories:
Chechnya”) autorius, Kanų filmų festivalyje
1993 m. laimėjęs UNESCO apdovanojimą, o 1997 m. Mannheime apdovanotas
FIPRESCI
prizu. Jis taip pat buvo bene vienas artimiausių neseniai
radioaktyviuoju
poloniu nužudyto Aleksandr Litvinenko draugas, apie jį sukūręs
dokumentinį
filmą ,,My Friend Sasha: A Very Russian Murder”. A.
Nekrasovas savo kalboje
taip pat kaip ir prieš tai kalbėjęs svečias sugrįžo į savo
vaikystę, kai jis
savo vasaras leido Klaidėpoje prie Baltijos jūros. Pasak jo, kartą jam
teko
tiltu keliauti iš Lietuvos į Kaliningrado sritį ir net tada,
nors buvo dar
visai vaikas, jis pajuto, jog Lietuva ir Kaliningradas yra be galo
skirtingi.
Vėliau tai jam leido suvokti, jog kažkas negerai su Lietuvos okupacija.
Toliau savo
kalboje svečias
pratęsė D. Satter temą apie Lietuvos, — ir Estijos patirties
unikalumą ir
vaidmenį, šioms trims valstybėms bendraujant su Rusija.
Pasak kino
režisieriaus, jis drauge su D. Satter kuria naują dokumentinį filmą
apie
paskutinius Sovietų Sąjungos gyvavimo metus ir jos sugriuvimą.
Šiame filme jis
nori ypatingą dėmesį skirti Lietuvai, kuri pirmoji
išsilaisvino iš Sovietų
Sąjungos okupacijos. Svečias netruko paliesti ir dabartinės Lietuvos ir
ypač
Rusijos situacijos. Pasak jo, išgirdus buvusio Rusijos
prezidento Boriso
Jelcino vardą, nors jis per savo valdymą ir padarė nemažai klaidų, jam
Jelcino
vardas asocijuojasi su žmoniškumu. Tačiau visai kitokius
jausmus A. Nekrasovui
sukelia Vladimiro Putino vardas. Pasak jo, Vakaruose tituluojamas kaip
Rusijos
reformatorius, jis kalbėtojo akyse tokio vardo tikrai nėra vertas. Turi
ateiti
laikas, kai šiuo metu vykstantys procesai Rusijoje turi būti
įvardinti
tikraisiais savo vardais — įsitikinęs A. Nekrasovas.