Apie kultūrą ir nekultūringumą

Danutė Bindokienė

Nelengva sėdėti ant dviejų kėdžių, o vis dėlto pasitaiko ,,optimistų", kurie įsitikinę, kad tik jie būtent tai gali padaryti. Tuo ypač pasižymi Lietuvos valdžia: kone kiekvienas seimūnas turi dar ir papildomą darbą, įsipareigojimus, karjerą už Seimo sienų, todėl jam ar jai reikia gerai suktis, kad galėtų ir tuos įsipareigojimus atlikti, ir bent retkarčiais pasirodyti Seimo posėdžiuose. Iš šalies žiūrint, atrodo beveik neįmanoma solistei gastroliuoti užsienyje ir dalyvauti Seime vykstančiose svarbiose svarstybose, bet tokių keistenybių jau pasitaikė.

Seimas kaip Seimas - jo narių palyginti daug, tad vieno kito neateinančio į eilinius (ar  svarbiuosius) posėdžius kartais net nepastebi (vienas seimūnas tris mėnesius nepasirodė ir niekas jo nepasigedo). Bet kaip su ministru? Ir dar kultūros? Kaip jis gali suderinti dainavimą koncertuose, operose, išvykas į užsienį ir sąžiningai eiti šias pareigas?

Dabartiniam kultūros ministrui šis ,,suderinimas" nelabai sekasi - bešokinėdamas nuo vienos kėdės ant kitos ir besistengdamas viską aprėpti, jis  visai susipainiojo - net buvo pamiršęs, kad turi muzikę žmoną ir dainininkę dukrą. Kadangi kultūros ministras yra  labai užsiėmęs karjera ir ministerijos primestomis pareigomis, turbūt neturėjo laiko  namie pasikalbėti su savo moterimis apie jų numatytas keliones.

Taigi reikalas visai paprastas, o Lietuvos žiniasklaida (ir opozicija) iš tos ,,adatos priskaldė didžiausią vežimą" ir kultūros ministras, ko gero, turės kažko atsisakyti - greičiausiai ministerijos. Lietuvių opera Čikagoje taip pat buvo užsirūstinusi, kai, dviem savaitėms likus iki ,,Pilėnų" premjeros, staiga neteko Margirio. Gerai, kad reikalą išgelbėjo A. Markauskas. Ir ne tik išgelbėjo, bet taip gerai atliko kunigaikščio Margirio partiją, kad V. Prudnikovo niekas ir nepasigedo.

Katalikų Bažnyčios Lietuvoje hierarchija kaltina žiniasklaidą, kad kuria ,,melo kultūrą".  Bet kuo kultūros ministro (ar premjero, ar Vilniaus mero, ar Darbo partijos vado, ar daugybės kitų) atveju dėta žiniasklaida? Ar kad drįso viešai iškelti negeroves, į kurias šiandien daugelis tik ranka numoja? Galima daug priekaištų atrasti ir Lietuvos žiniasklaidai, bet viena aišku - jai suteikta laisvė sakyti ir tiesą (nors ji visuomet skiria daugiau dėmesio, jeigu toji tiesa kiek purvinoka, apipinta intrigomis).

Argi galima kaltinti žiniasklaidą ,,sensacijų kūrimu", kai jų Lietuvoje kurti nereikia - jos savaime atsiranda. Štai net Amerikos spauda (ir TV pranešėjai) nesiliauja stebėtis lietuvio ištvermingu, kai jis išgėrė daugiausia alkoholio ir visgi dar pajėgė vairuoti sunkvežimį. Kita dabartinė sensacija - pavogti lietuvių kalbos egzaminų klausimai ir atsakymai, o vagys, norintiems egzaminus išlaikyti, juos pardavinėja po 100 litų. Galime dėl to piktintis, bet šiuo atveju lietuviai ,,rekordo nesumušė" - tokia ,,garbė" priklauso ilgapirščiui amerikiečiui, kuris pavogė daugiau kaip 26 mln. JAV vteranų asmens dokumentų duomenis ir dabar kyla pavojus, kad tie duomenys gali būti panaudoti tapatybės vagystėms. Lietuva dar tos pakopos nepasiekė, bet, dabartiniu keliu eidama, be abejo, netrukus pasieks ir dar pralenks.

Prezidentas Valdas Adamkus išreiškė susirūpinimą, kad ,,Lietuvos politiniame gyvenime įsivyrauja netikrumas ir pozicijų keitimas". Tuo nereikia stebėtis, kai tas pozicijas užima netinkami asmenys, kurie nesupranta savo pareigų atsakingumo ir siekia tik asmeninės naudos. Kada pagaliau Lietuvos politika pradės subręsti?