Neapykantos nusikaltimai
Aleksas Vitkus
Kad žmogžudystė, išprievartavimas, plėšikavimas, užpuolimas, vagystė, padegimas, vandalizmas ir dar kitokie veiksmai yra nusikaltimai, Amerikos teisė pripažino jau nuo pat valstybės sukūrimo prieš daugiau kaip 200 metų, ir niekas neabejojo, kad tokių nusikaltimų vykdytojai turėtų būti traukiami į teismą, ir, jei pripažinti kaltais, būtų atitinkamai nubausti.
Į XX amžiaus pabaigoje JAV Kongresas pagaliau pradėjo leisti įstatymus, kurie suteikė pilietines teises tiems, kuriems iki tol buvo gana sunku tomis teisėmis pasinaudoti. Buvo tinkamai atkreiptas dėmesys ir į juodos rasės žmones, moteris, neįgaliuosius, nepilnamečius vaikus ir t.t. Prisiminkime, kaip praeityje net paprasčiausia balsavimo teisė ilgus metus buvo daug kam suvaržyta turto, rasės ar net lyties pagrindu.
Bet liberalams to neužteko. 1990 m. buvęs prezidentas George H. W. Bush pasirašė įstatymą, pagal kurį Teisingumo ministerija buvo įpareigota vesti nusikaltimų statistiką, atskirai skaičiuojant nusikaltimus, kurie įstatyme buvo pavadinti „hate crime”. Lietuviškai juos pavadinčiau neapykantos nusikaltimais.
Ilgai laukti nereikėjo. Atsirado daugiau federalinių įstatymų, 45 iš 50 valstijų priėmė ir savo įstatymus, kuriuose buvo apibrėžta neapykantos įstatymo sąvoka: „Nusikaltimas prieš asmenį, nuosavybę, verslą ar visuomenės grupę, kuris yra motyvuotas nusikaltėlio neigiamu nusistatymu prieš nukentėjusiojo rasę, religiją, etniškumą ar tautinę kilmę.” Tie įstatymai leido atkreipti dėmesį į nusikaltimo socialinę įtaką visuomenei ir priteisti didesnes bausmes. Šiandien Senatas jau nagrinėja įstatymo papildymą, pagal kurį prie neapykantos nusikaltimų bus pridėti ir nusikaltimai, motyvuoti nukentėjusio seksualine orientacija, lytimi ar neįgalumu. Šis įstatymo projektas jau priimtas Atstovų rūmuose.
Tai bus ilgas sąrašas, bet nepilnas. Kodėl į jį neįtraukti, pvz., ir benamių ar ekonomiškai atsilikusių, o gal net ir turtuolių? Jei jau nuo neapykantos nusikaltimų bandome apsaugoti tik tam tikras mažumų grupes, kodėl ne visas? Kitaip ciniški politikai, ieškodami balsų, pataikaus tokioms balsingoms mažumoms ir tylioji dauguma bus pamiršta. Juk Amerikos Konstitucijos 14oji pataisa garantuoja, kad „prieš įstatymą visi yra lygūs”, o žodynai dar sako, kad demokratija reiškia daugumos valdžią.
Diskusijos apie neapykantos nusikaltimus vėl suliepsnojo, kai neseniai į plačiąją Amerikos spaudą pagaliau pateko žinutė apie labai žiaurų sausio 6 d. įvykį Knoxville, TN. Pasirodė, kad keturi juodosios rasės atstovai pagrobė du baltus jaunuolius, vyrą ir merginą, juos abu išprievartavo, o po to užmušė. Tennessee valstijos spauda apie tai rašė, bet didieji Amerikos laikraščiai tos istorijos kažkodėl neskubėjo skelbti. Nusikaltėlių teismas įvyks tik kitais metais, bet jau šiandien girdimi balsai, kad nėra jokių įrodymų, kad tai buvęs rasinės neapykantos nusikaltimas. Sakoma, kad trys juodi vyrai ir viena jų mergina tuos du jaunuolius tik pagrobė, išprievartavo ir užmušė, vyrą — nušaudami, o merginą — pasmaugdami, neva net nerodydami jokios neapykantos baltajai rasei!
Įvykus bet kokiam nusikaltimui, paprastai prokuroras, o po jo ir prisiekusieji nusprendžia, ar kaltinamasis yra kaltas, ir, jei kaltas, teisėjas numato įstatymą, pagal kurį nusikaltėlis bus baudžiamas. Nustačius neapykantos įstatymą, prisiekusieji turi ne tik nuspręsti, ar kaltinamasis yra kaltas, bet ir kažkokiu būdu įeiti į jo pasąmonę, norint suprasti, ar nusikaltimas buvo padarytas dėl įstatyme numatytų motyvų, tokių kaip rasė, religija ir t.t. Kad tai yra beveik neįmanoma, turėtų būti aišku bet kokiam eiliniam žmogui. Kažkas yra ne taip, kai įstatymas leidžia nusikaltėlį bausti skirtingai, ne už tai, kaip jis nusikalto, bet už tai, ką jis galvojo. Kaip vienas komentatorius pasakė: „Ar galima žmogų žudyti ar bent apiplėšti iš meilės, be jokios neapykantos?” O jei prisiekusieji kaip nors ir sugebėtų save įtikinti, kad buvo įvykdytas neapykantos nusikaltimas, ar tai reiškia, kad tik tada nusikaltėlis turėtų būti nubaustas griežčiau? Ar tikslinga galvoti, kad nusikaltimai prieš vieną grupę yra reikšmingesni negu nusikaltimai prieš kitą? Ar kad vieno žmogaus žūtis yra labiau apgailėtina, negu kito? Juk tai visuomenę vestų į dar didesnį susiskaldymą ir nereikalingą priešpriešą.
Reikėtų taip pat paklausti, ar toks įstatymas nepažeis konstitucijos pirmos pataisos, garantuojančios žodžio laisvę. Kas bus, jei kas nors pasisakys, jog jis nekenčia musulmonų, ar jei koks nors katalikų ar kitoks dvasiškis per pamokslą aiškins, jog homoseksualumas yra nuodėmė? Ar to koks nors uolus liberalas negalėtų interpretuoti kaip neapykantos ir patraukti tokį kalbėtoją teismo atsakomybėn? Ir jei taip, tai kur tuomet liktų to kalbėtojo žodžio laisvė?
Juodieji Amerikoje nukenčia nuo nusikaltimų dvigubai dažniau negu baltieji, dažniausiai nuo tų pačių juodųjų rankos. Tačiau pagal oficialią statistiką baltieji nuo juodųjų nukenčia dešimt kartų dažniau negu juodieji nuo baltųjų. Kaip tuomet paaiškinti dabartinio neapykantos nusikaltimų įstatymo logiką? Jei toks įstatymas ir buvo kada nors reikalingas, tai tik senais laikais, kai juodieji Amerikoje neturėjo jokių teisių, ir nusikaltimai prieš juos, ypač pietinėse valstijose, buvo gana dažnas įvykis.
Bet koks smurtas, jėga, prievartavimas ar kitoks nusikaltimas turėtų būti baudžiamas, nepaisant, kuo jis buvo motyvuotas: neapykantos ar psichiškai nesveikos „meilės”.