Negriaukime savo rankomis

Danutė Bindokienė

Atrodo, kad Bostono ir apylinkių lietuviams bent laikinai pavyko savo lietuvišką parapiją išsaugoti nuo uždarymo. Jeigu jie bus budrūs, galbūt ši parapija dar ilgai gyvuos. Tai tikinčiųjų (juo labiau tautinės mažumos narių) laimėjimas prieš bažnytinės hierarchijos pastangas užkaišioti kunigų trūkumo ir besikeičiančių apylinkių demografijos problemas; kaip nors išsiversti, kad ir ,,vilkas būtų sotus, ir avis sveika”. Nėra abejonės, kad ateityje pasitaikys vis daugiau ir daugiau panašių atvejų, nes vienintelė sparčiai gausėjanti katalikų bendruomenė yra meksikiečiai, kurie daugeliu atveju ir perima kitų tautinių grupių parapijas.

Dabar girdime ,,S.O.S” šauksmą iš Manhatten, NY, esančios lietuvių Aušros Vartų parapijos, kuriai taip pat gresia uždarymas. Gauname net prašymų pasirašyti peticijas, kurios bus perduotos atitinkamai arkidiecezijai. Tik vargiai parašai žmonių, gyvenančių kituose miestuose, juo labiau kitose valstijose, bus veiksmingi: parapijai reikia tikinčiųjų, kurie kiekvieną sekmadienį dalyvautų Mišiose, savo aukomis remtų parapiją ir tik tuo būdu padėtų jai išlikti ,,tautine parapija”. Iš patirties žinome, kad Amerikos bažnytinė hierarchija nelabai palankiai žiūri į ,,tautines parapijas”, nebent jos gausios, veiklios ir dosniai remia arkidiecezijos darbus. Tad lietuviams katalikams reikia padėti ypač daug pastangų, kad jų parapija tikrai būtų sėkminga ir gyvastinga. Jeigu parapijos likimu susirūpinama tik tuomet, kai kyla pavojus jos netekti, daugeliu atvejų jau yra per vėlu ją išgelbėti.

Didžiuojamės, Čikagoje, Marquette Park apylinkėje,  turėdami dar labai lietuvišką Švč. Mergelės Marijos Gimimo parapiją, kurios bažnyčią vadiname savo bazilika, katedra, gražiausia šventove visame mieste. Bažnyčia visų tų epitetų yra tikrai verta. Taip pat ji verta pastangų, kad nepereitų į kitataučių rankas, kaip ne viena lietuvių parapija Čikagoje (ir kitur), susilaukusi tokio likimo.

Kol kas, bent iš Čikagos arkidiecezijos, tokio pavojaus parapijai nėra, bet, deja, ją griauna ir jau yra gerokai apardę pačių lietuvių rankos. Daug parapijiečių ,,atranda” tai vienokių, tai kitokių priežasčių parapiją ir jos sielovadoje besidarbuojančius dvasininkus kritikuoti, boikotuoti lietuviškas Mišias, neaukoti (arba labai mažai aukoti) parapijos išlaikymui. Neseniai sekmadienių rytais buvo panaikintos ankstyvos lietuviškos Mišios — paliktos tik 10:30 v. r. Teko girdėti  nepasitenkinimo, tačiau jokių nusiskundimų klebonas negavo, jokių reikalavimų grąžinti 8 val. ryto Mišias nebuvo. Dabartinis vikaras kun. dr. A. Žygas mielai sutinka tas Mišias aukoti, jeigu tik tikintieji panorėtų. Nors iš biuletenyje pateiktos medžiagos nelabai aišku, kodėl tai padaryta, bet, atrodo, pagrindinė priežastis —  tuščia bažnyčia. Papastai Amerikoje klebonai laikosi tos nuostatos: jeigu sekmadienis po sekmadienio į kurias Mišias nesusirenka nei šimto žmonių, Mišios panaikinamos jų skaičių sumažinant. Kol kas kiek daugiau lietuvių dalyvauja 10:30 val. Mišiose, bet 4 val. p.p. šeštadieniais, kuomet taip pat Mišios yra lietuvių kalba, bažnyčia apytuštė.

Juokingai atrodo kai kurios buvusios akcijos, raginusios žmones nelankyti Mišių, neaukoti parapijai pinigų. Kas gi pagaliau svarbiau: lietuviškos parapijos išlikimas ar kunigo pavardė? Prarasti lengva, bet susigrąžinti kone neįmanoma. Parapija nėra klebonas, vikaras ar kuris kitas asmuo. Parapija yra tikinčiųjų bendruomenė, kuri už vis labiau turi pasiryžti parapiją visokeriopai remti ir ypač dalyvauti Mišiose bei kitose pamaldose. Ne tuščia bažnyčia, ne klebonas yra parapija, o parapijiečiai. Tik mes patys, lietuviai parapijiečiai, galime išgelbėti ir Švč. M. Marijos Gimimo, ir kitas lietuviškas parapijas nuo uždarymo ar perdavimo kitataučiams. Jeigu per savo užsispyrimą ar aplaidumą to nepadarysime, neturėsime teisės kaltinti nei vyskupų, nei kardinolų, nei ko kito.