02-17-11
ARGI JAU TIEK NUSIKALSTA?

Nustebino Kęstučio Girniaus nepagarba Lietuvos Konstituciniam Teismui (KT). Savo straipsnyje „Konstitucinis Teismas vėl suklupo” jis nešykšti liedamas pyktį dėl KT sprendimo Pakso byloje ir žengia daar toliau – kaltindamas KT nesąžingumu. Manau, turėtume susilaikyti ir nevartoti šmeižikiškų žodžių, kalbėdami apie savo šalies aukščiausias įstaigas, ypač kai jos vykdo savo paskirtį, gal ir nelabai atitinkančią mūsų norus. Paprastai man patinka skaityti Girniaus straipsnius, dažnai randu juose kontroversijų, o tai suteikia įdomumo. Tačiau turi būti ribos, nes tokie kaip jo „pasisakymai” jau tampa griovimu. Už kokius principus čia Girnius galvą guldo?

Sausio 10 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nusprendė, kad buvusio prezidento Rolando Pakso amžinas nušalinimas nuo pareigų esąs neproporcingas. KT pareiškė, kad šį EŽTT sprendimą bus galima įgyvendinti, tik pakeitus Lietuvos Konstituciją. Toks pareiškimas labai supykino Girnių.

Koks politikas po tokio susikompromitavimo vėl drįstų kelti savo kandidatūrą? Yra daug pavyzdžių Europoje, kur susikompromitavus pats politikas, nieko nelaukęs, atsistatydina. Bet šito Paksas nepadarė. Prisimenu Vokietijos ministrą pirmininką Willy Brandt, kuris, radus komunistų šnipę, dirbančią jo raštinėje, tučtuojau atsistatydino. Aišku, Amerikoje būna ir kitaip. Clinton, pagautas meluojant teisme, spyriojosi, tampėsi po teismus ir sėbrų balsų padedamas išliko savo pareigose. Ar EŽTT sprendimas geresnis nei KT? Ar jis turi galią būti viršesnis už KT nuosprendį?

Manau, kad šiuo atveju Lietuvos KT sąmoningiau sprendė. Buvęs prezidentas sulaužė priesaiką, todėl atsisveikiname su juo visam laikui. Nejaugi nėra kitų, sugebančių eiti šias pareigas? Ir koks čia skubėjimas garbinti svetimus ir niekinti savus? Nors ir įstojome į Europos Sąjungą, savo suverenumo juk dar nesame visiškai praradę.

Girnius teigia, kad Konstitucijoje tiesioginio pasakymo uždrausti visam laikui nėra – „amžinas draudimas Paksui – tai KT vaizduotės vaisius”. Tačiau su Konstitucijos aiškinimais bet kuriame krašte dažnai susiduriama, nes Konstitucija yra palyginti trumpas tekstas. Nors Girnius augo Amerikoje, gal jis jau primiršo, kaip dažnai čia KT randa „šešėlių” šalies Konstitucijoje, įgalinančių teisėjus priimti sprendimus.

Pagirtina, kad esame budrūs ir kritikuojame, bet turėkime saiko!

Algis Kazlauskas
Orland Park, IL


02-14-11

APIE FILMĄ ,,THE WAY BACK”

Grįžau iš kino teatro, kuriame mes vieni du su vyru ,,privačiai” žiūrėjome filmą ,,The Way Back”. Nesistebiu dėl to, nes amerikietiško filmo siužetas yra apie kančias gulage ir kelionėje iš jo bėgant – tikrai ne pramoginis filmas. Žiūrovams, kurie domisi šia istorijos dalimi, verta filmą pamatyti. Gera režisūra ir vaidyba, nors ne visi kaliniai atrodo etniškai ir kiek per apvalaini – ne tokie, kokius matome nuotraukose iš Sibiro. Filme rodoma ilgai trunkanti žmonių kova dėl gyvybės, dėl laisvės. Bet šalia rodomi nuostabiai gražūs gamtovaizdžiai, nufilmuoti aukštos kokybės filmavimo technika. Neprailgo žiūrėti.

Žiūrėdama mintyse filmą lyginau su puikų įspūdį palikusiu filmu ,,Dievų miškas”, matytu Lietuvoje, pastatytu pagal Balio Sruogos romaną. Abiejuose rodomi kalinių išgyvenimai: viename – koncentrancijos stovykloje, kitame – gulage. Negalėčiau pasakyti, kuris filmas įsimintinesnis. ,,Dievų miške” ypač gerai dera tragiški ir komiški elementai. Tai suteikia įvairumo ir atpalaiduoja nuo slegiančios nuotaikos, bet tuo pačiu papildo Sruogos mintis. ,,The Way Back” yra kiek lėkštesnis, taip gerai neišplėtoja veikėjų charakterių, bet parodo gulago sąlygų žiaurumą ir kiek sunkumų gali įveikti žmogaus pasiryžimas.

Turiu priekaištą vienam iš filmo kūrėjų – associate producer lietuviui D. Markevičiui: kodėl niekur nepaminėta Lietuva? Faktas, kad ji pirmoji paskelbė savo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, būtų labai tikęs prie filmo pabaigoje surašytų istorinių datų.

Prieš keletą metų skaičiau ne vieną knygą apie Sibirą, todėl negaliu tvirtai teigti, bet manau, kad Slavomir Rawicz autobiografinėje knygoje ,,The Long Way”, pagal kurią šis filmas sukurtas, vienas iš pabėgėlių buvo lietuvis, o ne latvis. Ar tikrai sukeista? Knyga taip pat įdomi ir verta perskaityti.

Laima Žliobienė
Barrington, IL


02-12-11

POEZIJOS GLĖBYJE

Mėgstu poeziją. Skaitau 2011 m. sausio 8 d. „Draugo” šeštadieninį priedą, nepraleisdama nė vienos eilutės. Jau pasiekiau trečią puslapį. Perskaičiusi eilėraštį „Vienas esi”, pati sau burbtelėjau: „Niekis...” Na, skaitysiu toliau. Štai antras, jau trečias, o ketvirtas eilėraštis jau verčia susimąstyti ir net keletą kartų iš naujo skaityti. Pakeliu akis ir klausiu savęs: o kas rašo? Autorė – Stasė Lygutaitė-Bocevičienė. Brendu tolyn, ir vis gilyn. Susimąstau. Ir vėl grįžtu prie: ,,Sunkesnė nei išmaldos grašis/ Ant vėjy sužvarbusio/ Girto pavargėlio delno.” Koks nuostabus palyginimas, kontrastas! Ar meilė sunki?

O kai akys sustoja ties paskutiniuoju „Viduržiemį”, iš gilios atminties atskamba bažnyčios varpai, skelbią visai parapijai, kad kažkas į namus daugiau nebegrįš...
Poezija, kuri skaitytojui sukelia vaizdus, yra tikroji poezija, nes įveda skaitytoją į kitą pasaulį. Baigiu trečiąjį puslapį su mintimi, kad Stasė Lygutaitė-Bocevičienė – gili poetė.

Rožė Šomkaitė
South Orange, NJ


2010 m. išeivijos įvykiai

Atsiliepdamas į dr. Romualdo Kriaučiūno 2011 sausio 8 d. „Drauge” išspausdintą kvietimą išrinkti atmintiniausius išeivijos lietuvių 2010 metų įvykius Šiaurės Amerikoje, teikiu savo penkis siūlymus.

1. IX Dainų šventė Toronto mieste, kurios ruošimas vyko kelerius metus, darbavosi pasišventę, talentingi rengėjai. Joje dalyvavo daug dainininkų, jaunų vadovų ir žiūrovų, ji savo entuziazmu palietė daugelį JAV bei Kanados tautiečių, sustiprino jų meilę Lietuvai ir jos kultūrai.

2. Lituanistinės mokyklos JAV ir Kanadoje, kuriose kiekvieną savaitgalį lietuvių kalbos, istorijos, tautinio ugdymo ir Lietuvos geresnio pažinimo mokosi tūkstančiai moksleivių, moko šimtai mokytojų, vaikus veža ir mokyklų išlaikymu rūpinasi tėvai ir daugelis rėmėjų, programas, knygas bei įvairią paramą telkia JAV ir Kanados Lietuvių Bendruomenės.

3. Lietuvių fondai JAV ir Kanadoje, kurie iš savo narių gautų aukų uždarbio remia lietuvybės išlaikymą išeivijoje, ypač lituanistinį švietimą, kultūrą, studentus, jaunimą.

4. Ateitininkijos šimtmečio minėjimai JAV ir Kanadoje (ir Lietuvoje, į kur buvo nuvykę JAV ir Kanados ateitininkai), išryškinę šios organizacijos didelį įnašą į lietuvybės išlaikymą išeivijoje, meilę Lietuvai ir krikščionybės idealų įgyvendinimą. Per visus metus vyksta ateitininkų būrelių, kuopų ir vienetų susirinkimai, diskusijos, siekiama ,,Viską atnaujinti Kristuje”’.

5. Lietuvių skautų sąjungos stovyklos JAV ir Kanadoje. Ištisus metus beveik visais savaitgaliais vyksta lietuvių jaunimo sueigos, iškylos, skautiškos programos ir pasiruošimas vasaros stovykloms bei kelionėms. Daug tėvų ir vadovų darbuojasi lietuviško ir patriotiško jaunimo auklėjimo skiltyse, draugovėse ir tuntuose. Jaunimas ugdomas tarnauti Dievui, Tėvynei ir Artimui.

Vytautas Kamantas
Grand Rapids, MI 

02-08-11

Sausio 13-oji pamiršta

Š. m. vasario 1 d. ,,Drauge” A. Gureckas išsamiai ir įdomiai aprašė sausio 13 d. Washington, DC žiniasklaidos muziejuje vykusią diskusiją „Kaip žurnalistai 1991 metų įvykius pavertė veiksniu, lėmusiu tolesnį istorijos vystymąsi?” Pokalbyje dalyvavo žymūs tų įvykių ne tik stebėtojai, bet ir juos aprašę žurnalistai, o jį vedė Paul Goble, tą naktį budėjęs Valstybės departamente. Tai asmeniškai žinau, nes paskambinusi į Baltijos poskyrį apie 3 val. nakties, jis pats telefonu atsiliepė. Diskusiją stebėjo apie pusantro šimto žmonių, ji buvo parodyta per Lietuvos TV. Kiek teko skaityti ir stebėti, Lietuva tikrai įspūdingai paminėjo Sausio 13tos įvykių ir Laisvės gynėjų dienos 20tąją sukaktį. Renginiuose dalyvavo okupaciją patyrusios ir laisvėje subrendusios kartos. Į paminėjimo programas gausiai įtraukti moksleiviai. Interneto dėka ir mes galėjome jaustis lyg patys ten būtume. Laisvės gynėjų diena prisiminta ir visuose lietuviškuose telkiniuose išeivijoje.

Tačiau, man kyla klausimas – kodėl ši sukaktis nebuvo prisiminta JAV žiniasklaidoje? Kodėl Gurecko aprašyta diskusija nevyko CNN, PBS ar ,,Fox News” studijose ir nebuvo parodyta per tų stočių bei NBC, ABC ir CBS žinių programas? Kodėl nei ,,The New York Times”, nei ,,The Washington Post” ir kituose didžiuosiuose JAV dienraščiuose ši sukaktis nebuvo paminėta? Ypač, kai daugelio jų korespondentai 1991 m. buvo tų įvykių liudininkai Lietuvoje? Visi čia suminėti kanalai beveik tokiu pačiu mastu Vilniaus įvykius 1991 m. pristatė, kaip dabar skelbia apie sukilimą Egipte. Šis klausimas ypač skaudus, nes Gureckas rašo, kad „Visi pokalbio dalyviai sutarė, kad sausio 13tos laimėjimo reikšmė iki šiol per mažai įvertinta. Jeigu Berlyno sienos pralaužimas nulėmė sovietų išorinės imperijos žlugimą (...), tai sausio 13-toji buvo pačios Sovietų Sąjungos griūties pradžia.”

Ar LR užsienio reikalų ministerija ir LR ambasada Amerikoje bandė pasiekti pasaulinę žiniasklaidą? Ką darė JAV LB, ALT’as, JBANC, ruošiantis šią svarbią sukaktį paminėti? Būtina jau dabar pradėti ruoštis kuo plačiau sausio 13-tos įvykių 25-ją sukaktį paminėti 2016-siais, ir ne tik „savame kieme”!

Teresė Gečienė
Huntingdon Valley, PA

LENGVA IR SMAGU

 
Atsiliepiu į B. Kronienės laišką ,,Drauge” (2011 m. sausio 25 d.). Kaip lengva kritikuoti, pažeminti ir menkinti kitus, ypač ,,administraciją”, kuri jau veik 12 metų negali įtikti ar patikti, apie kurią dar neteko skaityti gero žodelio. Garbingo ir prasmingo renginio rengėjai buvo dvi organizacijos. Ar kas iš anksto galėjo atspėti, kiek bus dalyvių? Abejoju, kad savo būryje turime Saliamoną. Ar buvo pasitikrinta su šiomis trimis grupėmis, ar susitarimai buvo įvykdyti? Būtent – kokio dydžio salės reikės, keliems šimtams žmonių reikės kėdžių ar kavutė ir pyragėliai bus dalis renginio? Iš pažįstamų asmeniškai buvo renkamos kuklios aukos, nes jokio aukoms krepšelio neteko matyti – ar autorė aukojo, ar ne, nesvarbu. Ateityje geriau rašykime į ,,Spyglių ir dyglių” skyrių – bus arčiau realybės.

Kęstutis Ječius
Villa Park, IL

02-05-11

Jei nesugedo – netaisyk!

„Draugo” sausio 29 d. laidoje perskaičius Ligijos Tautkuvienės straipsnį „Čikagoje kuriama katalikiška lituanistinė mokykla”, kyla klausimas, kas blogo su Čikagos lituanistine mokykla Jaunimo centre? Mes visi žinome, kad ji nuostabiai gerai veikia – ir mokinių tėvai įsijungia ir kaip bitelės dirba jaunimo ir Jaunimo centro gerovei. Jeigu reikia katalikiškų klasių, tai kun. Antanas Gražulis, SJ, kun. Jaunius Kelpšas arba seselės kazimierietės galėtų jas vesti.

Koks keistas būsimos mokyklėlės „organizatorių” tikslas – žeminti ir skaldyti gerai veikiančią lituanistinę mokyklą Jaunimo centre. Yra amerikietiškas pasakymas: „If it ain’t broke, don’t fix it.” Tokie veiksmai turėtų gąsdinti mus visus.

Patricia Nelia Paulauskas
Chicago, IL


Kelios pastabos dėl naujai kuriamos katalikiškos mokyklos Čikagoje


Labai gražu, kad bus kuriama nauja, lietuviška lituanistinė mokykla (Ligija Tautkuvienė ,,Čikagoje kuriama katalikiška lit. mokykla”, ,,Draugas”, 2010 m. sausio 29 d.). Bet turiu kelias pastabas dėl straipsnyje pateiktų duomenų.
Pirma, nuo septinto skyriaus abejose – ir Čikagos, ir Lemont Maironio – lituanistinėse mokyklose vyksta jau nebe tikybos, bet dvasinio auklėjimo pamokos. Kada, kieno ir kodėl taip buvo nuspręsta, man ligi šios dienos neaišku, nors pati esu viena iš daugelio tikybos/dvasinio auklėjimo mokytojų. Taip, dėsto Čikagos lituanistinėje mokykloje dvasinį auklėjimą liuteronas kunigas Liudas Miliauskas, bet jo dvasinis auklėjimas yra kristocentrinis, ir, deja, katalikai nėra vieninteliai, kurie pažįsta Jėzų (nors dauguma iš mūsų taip manome).

Reikia dar vieną svarbų klausimą iškelti – kas yra katalikas? Straipsnyje rašoma, kad 79 proc. Lietuvos žmonių yra tikintys katalikai. Jeigu jie gyventų kaip katalikai, mūsų bažnyčios būtų tokios pilnos tikinčiųjų, kad reikėtų ne vien tik svarstyti apie naujas katalikiškas mokyklas, bet ir kur statyti tas visas naujas bažnyčias!

Grasilda Reinytė-Petkienė
La Grange Park, IL

02-04-11

AČIŪ UŽ KALENDORIŲ

Ačiū už nepaprastai gražų kalendorių. Gintarai – neapsakomai gražūs ir įdomūs, o kad ne visiems patinka – nesirūpinkite. Sakoma: „Be skūros liksi – visiems neįtiksi”. Sėkmės ir toliau mus lankant.

Julija Dantienė
Exton, PA


SUPAINIOTI VARDAI


„Draugo” straipsnyje „Kūčių šventė Brooklyne”, parašytame Gitanos Merkelienės (2011 m. sausio 6 d.), padaryta labai žymi klaida. Mano brolis Virgus Volertas yra inžinierius, dirbęs per 30 metų „Honeywell” bendrovėje Fort Washington, dabar su žmona ir trimis sūnumis gyvenantis Narberth miestelyje, Pennsylvania valstijoje. Nemanau, kad autorė pažįsta jį ar jo šeimą, ar mane. Aš jau daugiau nei trylika metų aptarnauju Apreiškimo parapiją.

Yra labai nemalonu matyti neteisingus faktus minimame straipsnyje. Manyčiau, kad faktai turėtų būti patikrinti prieš spausdinant straipsnį.

Jūsų Kristuje,
kun. Vytautas Volertas
Maspeth, NY

Redakcijos pastaba. Straipsnio autorė Gitana Merkelienė nėra kalta už vardų supainiojimą. Savo straipsnyje ji parašė kun. V. Volertas, o neteisingas vardas prie kun. Volerto pavardės atsirado redaguojant straipsnį jau pačioje redakcijoje. Atsiprašome kun. Vytauto Volerto už klaidą.


02-03-11
PLB ir LB pagrindinis tikslas

Keliolika žmonių „Drauge” paminėjo labai svarbų dalyką: esą PLB ir LB (įvairiuose kraštuose) neturį dabar vieno tikslo. Ligi 1990 m. kovo 11 (K-11), aišku, LB – visur! – turėjo vieną pagrindinį tikslą – visomis jėgomis padėti Lietuvai išsilaisvinti iš rusų okupacijos. Bet dabar Lietuva jau 20 metų yra laisva ir nepriklausoma, Jungtinių Tautų, Europos Sąjungos ir NATO narė. Ergo: koks dabar yra PLB ir LB tikslas?

Pirmiausia: kuo ilgiau išlaikyti lietuvybę svetur. Bet to neužtenka, nes tas baisus exodus lituanorum naikina pačią Lietuvą!

Aš siūlau: PLB ir visų kraštų LB pagrindinis uždavinys – raginti ir remti kuo daugiau bėglių sugrįžti į Lietuvą!

Namo, broleliai, namo seselės –
namo – darbelių dirbti.

Antanas Klimas
Rochester, NY


,,Ambersail” kelionėje kartais reikia vertėjo!


Jau kuris laikas su įdomumu skaitau ,,Ambersail” burlaivio įgulos dienoraštį. Kartais pasigendu vertėjo, kuris paaiškintų, apie ką kalbama. Pvz., sausio 19 d. (nr. 65) skaitau, bet nebežinau, kokia kalba: ,,Dėl groto rifavimo spynos gedimo negalėjome pilnai išsikelti groto ir plaukėme su surifuotu grotu. Priekyje buvome pasikėlę ričerį – didesnę nei stakselis burę.”

Negana to, vėliau rašoma, kad ,,Vėjas pasisuko tiesiai į laivo galugalį, tad kartas nuo karto turėjome keisti kryptį – halzuoti – pervesti bures į kitą pusę… Viena vachta – 4 žmonės – vargiai būtų suvaldžiusi laivą halzo metu.” Ir dar toliau – ,,Atsilaisvino priekinės burės – ričerio – valdymo virvės. Po 5 minučių viskas buvo baigta ir buvo plaukiama su surifuotu grotu. Ačiū Dievui. Po sumanių pastangų į Almerijos uostą ‘įėjome beveik štilyje’.” Atrodytų, kad šis burlaivis turėjo kojas. Be jų jis būtų įplaukęs, o ne įėjęs. Įgula suprato, kad gamtos stichijoms siaučiant budrumo prarasti negalima. Aišku!

Su nekantrumu lauksiu tolimesnių aprašymų, nors ir be vertėjo.

Romualdas Kriaučiūnas
Lansing, MI

Pasigendu susitikimų su lietuviais aprašymų

Skaitydamas „Ambersail” dienoraštį „Drauge” pasigendu smulkesnių susitikimų su lietuviais aprašymų. Dažniausiai paminima, kad tik sutiko ir atsisveikino, nieko daugiau.

Užtat daug skaitome apie bangas ir randame daug nesuprantamų žodžių. Štai rašo: iškeliame „genakerį” ir plaukiame toliau arba susirinko visa įgula iškelti „spinakergiką”. Nesuradau žodyne, ką šie žodžiai reiškia.

Nepaisant kai kurių trūkumų, vis tiek įdomu skaityti tos istorinės kelionės įspūdžius.

Stasys Prakapas
Toronto, Canada

Šio „naujo” žodžio tikrai nereikia


 Tas nelemtas žodis vis ima ir prasprūsta! Štai, sausio 25 d. „Drauge” Renata Novogreckaitė rašo, kad Chicagoje stažuojantys penki Lietuvos studentai „...turėjo galimybę sudalyvauti JAV Lietuvių Bendruomenės Sausio 13 minėjime...” (paryškinta mano – A. B.)

„Draugo” redaktorė Loreta Timukienė kartą man sakė, kad žodžio „sudalyvauti” lietuvių kalboje nėra ir jo nereikia. Tokio žodžio nėra ir jokiame lietuvių kalbos žodyne, nes  pakanka sakyti ir rašyti „dalyvauti”, „dalyvavo” ir t.t. Bet žodis „sudalyvauti” Lietuvoje į kalbą dabar taip įkibo, kaip varnalėša į vilnones kojines. Sunku juo net ir atidžiai redaguojamuose laikraščiuose atsikratyti. Įdomiausia, kad taip rašo viena stažuotojų, kaip tame pačiame straipsnyje nurodyta, „...žurnalistikos magistrantė, turinti žurnalistinio darbo, komunikacinės veiklos patirties; [kuri] stažuotės metu atlieka praktiką ‘Drauge’”.

Tikėkimės, kad čia būdama žurnalistikos magistrantė pasidairys ir po Amerikoje lengvai prieinamus, gausius stilistikos ir laikraštinės kalbos šaltinius, kur ras, kad būtų buvę tiksliau, trumpiau ir aiškiau, jei ji būtų nubraukusi žodžius „turėjo galimybę” ir paprasčiausia būtų parašiusi, jog stažuotojai tokiam minėjime dalyvavo. Kada skaitai, kad jie ,,turėjo galimybę”, taip ir lieka neaišku, ar jie ta „galimybe” pasinaudojo, ar ne.

Prieš grįždama namo, žurnalistikos magistrantė būtinai turėtų įsigyti bent jau labai nebrangią autorių William Strunk, Jr. ir E. B. White (taip, jis pasirašinėjo tik inicialais) knygutę ,,The Elements of Style”. Nepaisant, kokia kalba kas rašytų, toje knygutėje ras aibę ir šiaip rašantiems, ir ypač žurnalistams, praverčiančios išminties.

Su geriausiais visiems stažuotojams linkėjimais,

Arvydas Barzdukas
Falls Church, VA


1-28-11

Sukilėliai teturėjo vieną tikslą – išlaisvinti Lietuvą nuo okupanto

Skaitydamas Alekso Vitkaus rašinį ,,Filmas apie 1941 metų sukilimą” „Draugo” dienraštyje (2011 m. sausio 6 d.), atkreipiau dėmesį į autoriaus pasakymą, jog sukilėliai padarė klaidų, žiauriai nusidėjo prieš žydų tautą. Kitur teko skaityti, kad ir tarp žydų buvo asmenų, kurie dalyvavo lietuvių žudynėse. Gal tie veiksmai ir privedė kai kuriuos sukilėlius tapti visagaliais teisėjais?

Man tuo laiku gyvenant Kauno Žaliakalnyje, gaudavau Laikinosios vyriausybės laikraštuką „Į Laisvę”. Jo puslapiuose skaičiau straipsnelius, pasisakančius prieš žydus. Man, užaugusiam kaime, o tėvams turint daug reikalų su žydų verslininkais ir patyrus daug gero, matant žydus, einančius viduriu gatvės su Dovydo ženklu ant nugaros, akys pasrūdavo ašaromis.

Vitkus savo rašinyje rašo: „sutapatinti laisvės norą ir nepriklausomybės troškimą su žydų žudynėmis yra tik tų darbas, kurie niekada neatleidžia, mums nelinki gero ir juodina visą mūsų valstybę plataus pasaulio akyse.” Reikia gerai įsidėmėti, kad žudynes organizavo vokiečiai, talkinant lietuviams sadistams, norėjusiems tapti turtingais, bet ne lietuvių tauta. Reikia tikėtis, kad Lietuvos filmo kūrėjai gerai ištirs to meto įvykius ir juos filme pateiks teisingai, be kaltinimų.

 Antanas Paužuolis
Chicago, IL

1-27-11

Kai šventi dalykai painiojami su niekšybe

Š. m. sausio 8 dieną „Draugo” paskutiniame puslapyje pasirodė trumpa žinutė po Živilės Ramašauskienės dviem nuotraukomis apie Maironio lituanistinės mokyklos kalėdinio šurmulio prisiminimuose užgesusią eglučių šviesą ir apie 2010 m. Kalėdų spindesį.

Manau, kad tiesiog iš nežinojimo ar iš apmaudaus atsitiktinumo, ar iš visiško nebesusigaudymo Lietuvos laisvės kovų ir kančių istorijoje buvo pasirinktas aršaus sovietinio poeto ir rašytojo Kosto Kubilinsko kūrinys „Ledinukas”. Juk plačiai Lietuvoje buvo žinoma, iškovojus laisvę iš slaptų KGB archyvų, kad Kostas Kubilinskas, tikroji KGB agento slapyvardis „Varnas”, o pogrindyje „Kapsas”, aktyviai dalyvavo KGB pulkininko Počkaj vykdytoje ginkluotoje operacijoje prieš Lietuvos partizanus (kodas „Kanibalai”). Tai jis, Kostas Kubilinskas, savo rankomis išdavikiškai nužudė savo bunkerio miegantį draugą, Lietuvos partizanų vadą „Kariūną” – B. Labėną, vedžiojo sovietinę kariuomenę po miškus, nurodinėdamas kitus Dainavos apygardos štabo partizanų bunkerius. Ant jo sąžinės guli dar kitų 15-kos partizanų žūtis. Už visa tai, pagal sutartį su KGB, Kubilinskas gavo tarybinio poeto ir rašytojo Maskvos pripažinimą, ten gyveno, sąžinės graužiamas prasigėrė ir mirė 1962 m. Melejevkoje, prie Maskvos.

Negi niekas iš Maironio lituanistinės mokyklos mokytojų ar tėvų komiteto, pagaliau ir iš Lemonto Lietuvių Bendruomenės, nepastebėjo, kad tai niekšybe apsisiautusio autoriaus kūrinys, kad jis auklės mūsų jaunąją kartą? Juk mums iškovota Lietuvos laisvė ir Kalėdų šventimas, už kurias brangiai mokėjome, yra šventas dalykas. Tam juk ir čia, Amerikoje, toli nuo gimtinės, minime 1991 m. sausio 13 d. Painioti šventus dalykus su niekšybe – nepriimtina!

Povilas Vaičekauskas,
Lietuvos karys savanoris
Chicago, IL


DU BROLIUKAI

Iš istorinių laikų ir ne tokių senų dienų randame raštų, girdime pasakojimus apie du brolius. Štai broliai Grimai, darniai sugyvendami, parašė daug pasakų jaunimui ir raštų suaugusiems, iš kurių visi galime pasimokyti. Žinome senų laikų dainą: „Du broliukai kunigai, du broliukai urėdai...”. Buvęs Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus irgi labai mylėjo lenkus, net savo broliais vadindavo, o „Mažeikių naftą”, tą Lietuvos žąsį, kuri dėjo auksinius kiaušinius, padovanojęs lenkams, viešai ir garsiai kartojo: „Daviau gerą dovaną Kalėdų proga broliams lenkams.” Ir daugiau dovanų ir nuolaidų jis padarė lenkams, neatsižvelgdamas į didelius nuostolius Lietuvai, lyg Lietuva būtų neišsemiamas šaltinis didžiausių turtų.

Prezidentei  Daliai Grybauskaitei perėmus valstybės sostą, politika atsargiai pasikeitė, pradėjo vadovauti blaivus protas. Lenkai, matydami, kad brolio Adamkaus įtaka išgaravo, klūpčiojimas prieš juos dingo, niršdami iš pykčio puola Lietuvą su beprotiškais reikalavimais, gatvių ir pasų rašyba, remiantis lenkų raidynu. Pasaulyje, net Amerikoje, kur lenkai turi labai daug įtakos, lenkų raidėmis rašytų gatvių, pasų ar kitų dokumentų nėra.

Tarkime, lenkai palaužia mūsų tautos nugarkaulį, ir mes įvedame lenkų raidyną. Tuo viskas nesibaigs – lenkų raidyną reikės pridėti prie lietuviško raidyno, mokyti mokyklose dvigubą raidyną rašyti ir tarti. Tai būtų beprotiškai didelė našta Lietuvos mokslo įstaigoms. Po to reikėtų visoje rašomoje technikoje prie lietuviško raidyno pridėti lenkų. Bet tai tik pradžia tos klampynės, į kurią mūsų broliai lenkai mus bando įtraukti. Rusai, žydai, kinai, japonai irgi to reikalautų.

Mums reikia aiškiai ir šviesiai pateikti žiaurius lenkų nusikaltimus prieš Lietuvą. Paminėsiu keletą: taikos sutarties sulaužymą, užimant mūsų sostinę Vilnių, persekiojimus Vilniaus krašto lietuvių, 1938 metų ultimatumą Lietuvai grasinant karu, Armijos krajovos lietuvių žudynes ir persekiojimus ir t. t. Lietuva turėtų pareikšti protestus Lenkijai, reikalauti atlyginimo ir griežtai atmesti visus beprotiškus reikalavimus.

Ar lenkai yra mūsų broliai? Nei savo slaviška prigimtimi, nei savo elgesiu jie negali būti mūsų broliai. Iš Biblijos žinome istoriją apie du brolius, aukojusius Dievui. Abelio aukos dūmai kilo į viršų, o Kaino ritosi žemyn ir sukiojosi pagal žemę. Pavydėdamas Kainas nužudė savo brolį.

Algis Virvytis
Boston, MA

Maršas rengiamam filmui apie Lietuvos partizanus


2010 m. gruodžio 25 d. „Draugo” numeryje išspausdintas Loretos Timukienės straipsnis „Kuriamas dokumentinis filmas apie Lietuvos pokario pasipriešinimą”.

Mano a. a. dėdė Juozas Puškorius (Girinis) buvo kaip tik vienas iš Lietuvos partizanų, apie jį trumpai parašyta Bostono „Lietuvių enciklopedijoje”, XXXVII tome. Tuo tarpu kitas mano dėdė Tadas (Thaddeus) Navickas yra sukūręs maršą, dedikuotą Lietuvos partizanams – „March of Lithuania’s Freedom Fighters”, kuris yra jo pirmajame albume fortepijonui „35 Compositions for Piano”. To albumo vienas egzempliorius yra ir Čikagoje, Lietuvių muzikologijos archyve. Maršą Lietuvoje yra įrašęs ir pianistas Darius Kučinskas. Ir ta kasetė turėtų būti tame Muzikologijos archyve.

Mano nuomone, šis maršas labai tiktų pradėti ar užbaigti jau minėtą rengiamą filmą apie Lietuvos partizanus.

Rev. Fr. Casimir Puškorius, CMRI
Spokane, WA


1-25-11

Apie Sausio 13-osios minėjimą PLC ir... kėdes

Pasaulio lietuvių centre, Lemont, minėjome Sausio 13-ąją. Minėjimas vyko didžiojoje salėje, buvo sustatyti stalai, kėdės. Smagu! Žmonės pamažu būriuojasi prie kavutės, pyragėlių. Rankoje kava, pyragėlis, bet – kur atsisėsti? Gražiai sustatytos kėdės, bet visos jos užimtos. Laksto vyrai, ieškodami kėdžių savo damoms. Kur jų rasti? Pagaliau, po didžiausio šurmulio kėdės atsirado. Deja, liko ir stovinčių. Stebiuosi, kodėl kėdės slepiamos nuo PLC lankytojų. Tai jau ne pirmas kartas. Atrodo, kad dabartinė PLC administracija nesugeba gerai atlikti savo pareigų nuomojant sales ir vykdant nuomininkų reikalavimus. Pats minėjimas buvo puikus, bet apie tai rašys kiti.

Baniutė Kronienė,
Willowbrook, IL

Kada tapome nepriklausomi: 1990 ar 1991 metais?

Internete ir šiaip užsienio, įskaitant ir Amerikos, spaudoje Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo data nukeliama į 1991 metų rudenį. Tai ir vėl pastebėjau JAV senatoriaus Dick Durbin paskutinio apsilankymo Lietuvoje proga. Durbin spaudos atstovas Gleischman kažkodėl vis tvirtina, kad Lietuva savo laisvę atgavo tik 1991 m. rugsėjį.

Nors Lietuva pasiskelbė nepriklausoma 1990 m. kovo 11 d., paskutiniai Sovietų Sąjungos ar Rusijos kariuomenės daliniai Lietuvą paliko tik 1993 m. rugpjūčio 31 d. Bet ar ne panašiai vyko ir 1918 m., kai nepriklausomybė buvo paskelbta vasario 16 d., o krašte vis dar siautėjo Vokietijos kaizerio kariuomenė, ir lemiama taikos sutartis su Rusija buvo pasirašyta tik 1920 m. liepos 12 d.?

Jei Amerikos žiniasklaida nenori mums pripažinti nepriklausomybės nuo 1990 metų, argumentuodama, kad kol Lietuva dar buvo okupuota, jos nebuvo galima vadinti tikrai nepriklausoma, tai jiems galima atsakyti taip. Jūs švenčiate nepriklausomybės šventę 1776 m. liepos 4 d., nors jūsų žemėse dar viešpatavo anglai iki 1781 metų, kai spalio 19 d. jie pasidavė su visa savo kariuomene, pasirašydami taikos sutartį Paryžiuje tik 1783 m. rugsėjo 3 d.

Aleksas Vitkus


1-20-11

Ateitininkų renginys Jaunimo centre

Antanas Paužuolis savo ilgokame rašinyje apie Jaunimo centro metinį lėšų telkimo pokylį (,,Draugas”, 2011 m. sausio 7 d.) vėl pamiršo paminėti, kad ateitininkai taip pat naudojasi Jaunimo centro patalpomis. Jau daugiau nei 40 metų Čikagos ateitininkai Jaunimo centro didžiojoje salėje ruošia prieškalėdinį renginį – Kūčių šventę ir kasmet kviečia jame dalyvauti visą Čikagos visuomenę. 

Irena Polikaitienė
Lemont, IL


1-8-11

V. Volerto ,,Geros naujienos atspindžiai”

Kaip malonu, kad turime tokių asmenybių kaip gerbiamas Vytautas Volertas, kurie sugeba lengvais keliais sakiniais apibūdinti, kas per 20 metų įvyko laisvei prisikėlusioje Lietuvos valstybėje ir kaip pasaulis, įskaitant Lietuvą, tvarkosi su ,,užgriuvusiais ekonominiais sunkumais”. Gražu, kad autorius neteisia ir tos ,,didokos išsiskirsčiusiųjų dalies” ir šią padėtį aptaria švelnesniu tonu, net pagirdamas juos, kad jų dauguma liko ištikimi lietuvybei (,,saviems nameliams”). Koks teigiamas patarimas mums padėti sunkiau besiverčiantiems studentams, vykstantiems į Lietuvą atlikti stažuotės. Man asmeniškai labai malonu, kad per mano septynerius metus Vokietijoje, tarnaujant amerikiečių armijos lietuviškose kuopose, teko artimai pažinti a. a. Birutę Bublienę kaip mažą mergaitę, vieno iš mūsų vadų – Jono Baltrušaičio – dukrelę ir visą jo šeimą. Volertas siūlo Birutę – JAV lietuvių studentų stažuočių pirmūnę – įrašyti į JAV LB istoriją.

Toliau autorius, kalbėdamas apie Lietuvos vyriausybę, atliepia mūsų daugelio jausmus, sakydamas, ,,ar nemalonu, kai JAV ir kitų šalių išeivijos žmonės, pasižymėję mokslo darbais, kūryba arba visuomenine veikla, yra įvertinami premijomis?” O kaip gražiai jis įvertina trečiabangius lietuvius: ,,Štai kokia maloni naujiena – žmonės kaip žmonės vertina visuomenę, lietuviškan gyveniman jungiasi, patys kuria LB apylinkes, mokyklėles, joms vadovauja.”

Paskutinis autoriaus sakinys mus švelniai pamoko: ,,Džiaukimės vilties spingsuolėmis, kurios švysčioja aukštybių žvaigždės ir geros naujienos atspindžiuose, o piktžoles raukime ne lūpomis, bet rankomis.” Ačiū, gerbiamas Volertai, už Jūsų šviesias, širdį pakeliančias mintis.

Faustas Strolia,
Oak Forest, IL


1-6-11

Įsikandę laikykimęs kalbos grynumo!

„Draugo” pastangos išlaikyti lietuvių kalbą kuo grynesnę yra pastebimos ir sveikintinos, nors jo puslapiuose dar nemažai keistų kalbinių „įdomybių”, priverčiančių skaitytoją ne tik nusistebėti netikėta žodžių atranka, bet dažnai ir nusišypsoti, nors ir su kartėliu.

Dienraščio dviejose spalio mėnesio laidose tilpo šios antraštės: „Čikagoje pristatyta Lietuvoje gaminama produkcija” ir „Į orą buvo pakelti NATO naikintuvai iš Šiaulių”. Ar nebūtų lietuviškiau „Čikagoje pristatyti Lietuvos gaminiai”? Ir kas pakėlė tuos naikintuvus? Ar jie patys nebuvo tam pajėgūs? Jei taip, tai Lietuvos erdvės saugumas nėra užtikrintas. Kitur vėl gražus angliškas posakis „Welcome to the neighborhood” verčiamas kaip „Sveiki atvykę į mūsų rajoną”. Tas „rajonas” skamba labai sovietiškai. Kodėl nepanaudoti gražių lietuviškų žodžių kaiminija ar kaiminystė? Tikras kalbinis nerangumas. Kitur rašoma, kad „velionio palaikai bus kremuojami? Ir suprask, jei nori, ar jie bus ištepami kažkokiu „losjonu”, ar šių laikų vis dažnėjančiu papročiu sudeginti. Arba vėl, vienas lietuvis prisipažįsta, kad jis buvo ne priblokštas, bet „šokiruotas”. Kaip įspūdinga! Apie nusipelniusį asmenį sakoma, kad jis „buvo visų respektuojamas ir gerbiamas”. Taip, o sviestas yra sviestuotas. Taip pat nesinori tikėti, kad „Tyrimuose dalyvavo ir keturios varnos”. Pačios, savo noru? Tai tik maža dalis tų kalbinių „puošmenų”, be kurių galėtume puikiai apsieiti. Pabaigai, dažnai pasikartojančių mūsų „naujojo žodyno brangakmenių” vėrinys: „asas”, „aukcionas”, „džemas”, „grandas”, „herojus”, „dviračio trekas”, „mikrodvikova”, „sprinto startas”, „teniso kortai”, „vakarų divizionas”...

Nepaisant aukščiau minėtų kalbinių mandrybių gausos, pasigirsta balsų, kad išeivijos lietuvių kalba darosi „per daug gryna” ir dėl to yra sunku susikalbėti su Lietuvoje gyvenančiais! Įsikandę laikykimės to grynumo ir nuolat jo siekime. Tai išeivijos lietuvybės pagrindinis ramstis.

Vytautas Matulionis
Cleveland Heights, OH


1-5-11


Ar nerizikinga ir ar ne per brangu siūsti jaunuolius į svetimą miestą?

Skaitydamas „Draugo” dienraštyje skautams skirtą skyrių ,,Skautybės kelias”, pastebėjau pranešimą apie ruošiamą išvyką į Bostono miestą žaidynėms ,,Paslapčių ieškonė 2011”.

Pranešime nėra nurodyta, kaip reikia važiuoti, kur jaunuoliai galės visi susirinkti. Vietoj to, kad jie būtų atskirai apgyvendinti pas vietinius namuoses, ar nereikėjo surasti viešbutį ir susitarti su jo vadovybe, kad visi dalyviai rinktųsi į vieną vietą? Tokiu atveju jaunuolių paėmimas ir nuvežimas į žaidynių vietą būtų paprastesnis ir saugesnis. Kambaryje gali miegoti nuo 2 iki 4 asmenų, nakvynė nedaug kainuotų.

Siunčiami jaunuoliai į miesto centrą turėtų būti lydimi asmenų, gerai pažįstančių miestą. Šiais laikais yra daug iškrypėlių, besikėsinančių į jaunus asmenis.

Tėvams, siunčiantiems savo vaikus į svetimą miestą, turėtų būti duoti vietos vadovų telefono numeriai ir adresai, kad galėtų į juos kreiptis, iškilus reikalui. Vietos vadovai ir jaunuolius lydintieji turėtų būti įpareigoti rūpintis jų apsauga ir jų gerove. Sėkmingo suvažiavimo.
 
Antanas Paužuolis,
Chicago, IL


 APIE ,,SAULUTĖS” PARAMĄ

Gruodžio 22 d. „Draugo” numeryje, Inos Drąsutienės straipsnyje „Kad Lietuvos vaikai neprarastų Tėvynės meilės” aprašomas Vytauto Landsbergio fondo surengtas moksleivių rašinių konkursas patriotine tema. Fondo valdybos pirm. Gražina Landsbergienė dėkoja konkurso mecenatams L. ir A. Stepaičiams bei A. Markevičiui ir Fondo rėmėjams A. ir T. Kazlauskams, padedantiems daugiavaikėms šeimoms. Straipsnio autorė dėkoja „Indrei Tijūnėlienei, remiančiai studentus ir kitas dideles programas”.

Norėčiau kai ką patikslinti. Mano vyras Donatas daug metų per Lietuvos vaikų globos būrelio „Saulutė” „Konkretaus vaiko” rėmimo programą rėmė 8 vaikus, dalis jų – studentai. Be to, jis prisideda prie kelių šeimų išlaikymo. Sakau „mano vyras”, nes nuo to laiko, kai gimė mūsų 4 vaikai, aš nebedirbau, išskyrus savanorišką veiklą arba (nes buvau biologijos mokytoja gimnazijoje) darbą „pamainine mokytoja” („Substitute teacher”). Vyras išlaikė mūsų šeimą ir su visuomenine veikla susijusias išlaidas.

O parama Gražinos Landsbergienės pasiūlytiems studentams tai ne Tijūnėlių, o Lietuvos vaikų globos būrelio „Saulutė” aukos. Kadangi esu „Saulutės” pirmininkė, turbūt Landsbergienei, o gal straipsnio autorei greičiau prisiminė mano, o ne organizacijos vardas.

Šiuo metu „Saulutės” vicepirm. yra Raminta Marchertienė, iždininkė Ramunė Račkauskienė, sekretorės Laima Braune ir Birutė Nalienė, Florida skyriaus pirm. Birutė Kožicienė, o JAV Rytų pakraščio atstovai yra Robert Duda ir Ginger Houghton. „Saulutės” valdyboje yra buvusios Vida Maleiškienė, Jūra Gvidienė, Irena Draugelienė, Aušra Saulienė ir Marytė Černiūtė. Detroit apylinkėje „Saulutei” atstovavo Eleonora Grigaitienė ir Birutė Bublienė. Teisinis patarėjas yra Saulius Kuprys. Lietuvoje „Saulutei” stipriai talkina Lietuvos vaikų fondas (125 Laisvės pr., Vilnius, direktorė Romualda Navikaitė). Jų, „Saulutės” narių bei geraširdžių aukotojų dėka 2010 m. iki gruodžio mėnesio pradžios, per „Saulutę” į Lietuvą iškeliavo 136,000 dol.

Kviečiame į ateinantį „Saulutės” renginį – Lietuvos prezidento Aleksandro Stulginskio minėjimą, kuris įvyks sekmadienį, vasario 6 d., 12:30 val. p. p. Pasaulio lietuvių centro didžiojoje salėje. Programoje – Danutė Bindokienė, Stasė Petersonienė, garbės viešnia prezidento dukra dr. Aldona Juozevičienė, meninę programą atliks Dariaus Polikaičio vadovaujamas Vyrų oktetas. Dėkojame už paramą.

Indrė Tijūnėlienė
Lemont, IL