Nepilnavertiškumas ir išsigalvotos pagyros

 Vladas Krivickas

Čikagoje liejamų ,,Oskarų" siluetai.

Praėjusių metų rudenį Lietuvos spauda su pasididžiavimu pranešė, kad lietuvio režisieriaus Arūno Matelio dokumentinis filmas ,,Prieš parskrendant į Žemę” nominuotas garbingiausiam pasaulyje kino meno apdovanojimui — ,,Oskarui”. Pirmą kartą apie tai kaip tik ir sužinojau iš lietuviškos žiniasklaidos. Patriotiškai apsidžiaugiau tokiu nepaprastu lietuvio pasiekimu ir vos kitą dieną neišsižiojau pažįstamiems kino mėgėjams amerikiečiams — mano tautietis nominuotas ,,Oskarui”.

Vis dėlto prieš pranešdamas šią žinią, nusprendžiau pasidomėti, ką šiuo klausimu rašo užsienio spauda. Iš pradžių net pyktelėjau — beveik nieko. Keletas užuominų Kinijos ir Pakistano angliškai leidžiamoje spaudoje. Viena žinutė oficialiame ,,Oskarų” puslapyje (www.oscars.org), tačiau niekur nekalbama apie nominaciją ,,Oskarui”.

Pakako kelių minučių, kad sužinočiau visą tiesą apie tariamą nominaciją. Pasirodo, pirmą kartą Lietuvos istorijoje mūsų šalis gavo teisę siųsti savo atrinktą filmą ,,Oskarų” komitetui, kuris svarsto, kuriuos filmus nominuoti. (Beje, estai ir latviai tokią teisę gavo jau anksčiau. Pateikiu tai kaip faktą, ne kaip priekaištą.) Nominacija yra oficialus JAV kino meno akademijos pripažinimas, kad filmas turi tokias pat galimybes kaip ir keli kiti laimėti prestižinį ,,Oskarą”. Tačiau kelis apdovanojimus Europoje gavęs A. Matelio kūrinys niekuomet nebuvo šiam apdovanojimui nominuotas.

Tiesą sakant, pirmą kartą gavusi teisę lietuvišką filmą siūlyti Holivudui,  komisija Vilniuje rinkosi iš vieno filmo. Jos pirmininku iš pradžių buvo pats A. Matelis, vėliau jis etikos sumetimais atsistatydino. Į Holivudą buvo nusiųstas net 61 filmas iš tokių pasaulio šalių kaip Ispanija, Prancūzija, Vokietija, Rusija, Meksika, Argentina, Kinija... Šie filmai buvo įvairių žanrų, t.y. ne tik dokumentika. Ar galėjo realiai ,,Oskarų” nominacijų procesą suvokiantis žmogus tvirtinti, kad Lietuvos siųstas filmas turėjo realių šansų būti nominuotas? Nepaisant pagarbos tikrai aukšto lygio lietuvių dokumentikai, ar įmanoma, kad A. Matelis laimėtų, tarkime, prieš ispanų režisieriaus Pedro Almodovaro vaidybinį filmą?

Asmenys, gerai susipažinę su JAV kino industrija, man tvirtino, kad ,,Oskarų” nominavimo procesą lemia toli gražu ne vien meninis filmų lygis, bet ir asmeninės režisieriaus pažintys, jo žinomumas JAV kino kritikų auditorijai. Nepaisant tokių akivaizdžių faktų, Lietuvos žiniasklaidoje būta visai rimtų svarstymų, kad A. Matelio filmas ne tik jau yra nominuotas, bet ir galimai laimės ,,Oskarą”.

Nežinau tikrųjų Lietuvoje leidžiamos žiniasklaidos motyvų, tačiau dėl akivaizdžiai perdėtai optimistinės (dez)informacijos gali būti kalta tiek anglų kalbos žinių stoka, tiek nesusigaudymas pasaulio kino realijose, o gal paprasčiausias nekaltas patriotiškumas. Kad ir kaip ten būtų, A. Matelio filmo ,,nominacijos” atvejis — klasikinis pavyzdys, kai supykę ant pasaulio dėl to, kad nepakankamai atkreipia dėmesį į lietuvių meną (ir tame yra tiesos), pastatėme tautietį ant pjedestalo, į kurį jis realiai net nepretendavo.

Fiziškai, visi gyvename toje pačioje planetoje. Tačiau žvelgiant iš sociokultūrinio taško, kiekvienas turime vadinamąją asmeninę erdvę; draugų ratą; socialinės įtakos sferą. Žvelgiant dar plačiau, egzistuoja reiškinys, dažnai vadinamas vokišku pavadinimu ,,Zeitgeist”, kuris apytikriai verčiamas kaip ,,laiko dvasia”. Bet kokie savęs ar kitų vertinimai, jei norime, kad jie būtų pamatuoti sveiku protu, neturėtų iškristi iš ,,Zeitgeist” konteksto. Būtent taip atsitiko A. Matelio ,,nominacijos” atveju.

Tačiau ne tik mes nusikalstame laiko dvasiai. Tokią pat, net didesnę klaidą neseniai padarė rusų naujienų agentūros ,,Interfax” žurnalistė, kalbinusi Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų. Iš esmės šiame interviu nieko labai naujo neatskleista, bet negalima nepaminėti žurnalistės pozicijos užduodant klausimus pašnekovui. Ši pozicija, deja, yra oficialioji Kremliaus ir visos Rusijos kaip valstybės pozicija ir ji iš esmės neatitinka laiko dvasios.

Kalbindama V. Adamkų, žurnalistė nepasigėdijo užduoti prezidentui klausimą apie ,,taip vadinamą Pabaltijo sovietinę okupaciją” bei apie vadinamąjį ,,šnipų” (tekste šis žodis įdėtas į kabutes) skandalą. Prezidentas į tokius klausimus atsakė su jam būdinga ramybe ir taktu, tačiau pabrėžė, kad Lietuvai ir Rusijai bus sunku nusistatyti konstruktyvius santykius, kol nebus pripažintos skriaudos iš Rusijos pusės.

Vis dėlto, visuomet, kai kalbame apie ,,pasikeitusią” Rusiją ar šios šalies demokratėjimą, verta prisiminti, kad lietuviams tokia skaudi 50 metų okupacija šioje šalyje iki šiol rašoma su kabutėmis ir tituluojama ,,tariama” ar ,,taip vadinama”.

Jei minėtasis ,,Interfax” interviu nustebino nemaloniai, tai sausio 17 d. ,,The Washington Post” publikacija apie krepšinį Europoje, pavadinta ,,Teaching Their Children Well: Russia, Serbia, Lithuania Taking a Fundamental Approach to Basketball”, pateikė nelauktai malonų siurprizą. Straipsnis pradedamas Rusijos krepšinio realijų analize, tačiau reziumuojamas išsamiu reportažu apie jaunųjų krepšininkų ugdymą Lietuvoje.

Laikraštyje aprašomos dvi žymiausios mūsų šalies krepšinio mokyklos, priklausančios garsiausiems visų laikų lietuvių krepšininkams — Šarūnui Marčiulioniui ir Arvydui Saboniui.

Ši publikacija — geriausia reklama Lietuvui, kokios galėtume norėti. Straipsnio autorius Michael Lee net pamini Lietuvos baroką bei gotiką, palygina Lietuvą su kitomis Europos šalimis, teigiamai įvertina ekonomikos progresą. Tokiais rašiniais verta ne tik pasidžiaugti, bet ir įsidėmėti, kad jokios apmokamos reklamos, kuriomis, rodos, taip žavimasi Lietuvos valdžios užkulisiuose, nepakeis atliktų mūsų tėvynainių darbų.

Kritikos bus visuomet, tačiau gerus darbus bei talentingus žmones išbraukti iš istorijos ne taip lengva. Tuomet nereikės nei išgalvotų pagyrų sau, nei kančių dėl nepilnavertiškumo komplekso.