Pakalnių kultūra

 Vytautas Volertas

Ar pažanga užduso prabangiose parduotuvių vitrinose? Vlado Krivicko nuotr.

Lietuva progresuoja, nes ją pirmyn stumia laikas. Jis be jokių pašalinių pastangų augina žolę, miškus, žmogų ir nemėgsta stovinėjimo vietoje. Laikas savyje turi užmaršties ir pažangos hormonų. Jis urvinius paskatino statytis trobeles, kailių apdangalus ant nuogų kūnų pakeisti audiniais, jis piemenis suvarė į mokyklas ir iš jų gamina profesorius. Laikas yra pažangos generatorius, todėl Lietuva, kaip ir visas pasaulis, stumiasi priekin. Bet laikas yra ir sunkus svarstis, buvusius įvykius skandinąs užmarštin.

Lietuvoje gyvenimas kol kas juda be jokių pozityvių impulsų, kurie sustiprintų laiko įperšamą pažangą. Vyriausybės iš kairės ir iš dešinės buvo panašios į gobšumo tepalais aptekėjusius, apsileidusius traktorininkus. Vikšrai mala dirvą, o balne įvirtusiems vairuotojams nesvarbu, kad kažkas barba ir girgžda. Partija juos įkėlė, partija ir jie kartu tunka, o kai traktorius subyrės, jų maišai jau bus pilni. Prieš penkias dešimtis metų jauni vaikinai nuo žiaurios sovietų sauvalės gynė šalį, šiandien toje pačioje šalyje sauvaliauja sovietijos sudaiginti, auginti ir auklėti pakalnių traktorininkai. Riedėti žemyn ir nesirūpinti, kas bus už dienos ar dviejų, riedėti be jokio minčių kūrybingumo.

Verkaujama, kad kaimuose siaučia alkoholis, usnys, vargas ir desperacija. Kokių genialių minčių sulaukiam iš žemės ūkio ministrės K. Prunskienės? Tiesa, ji Lietuvoje surengė arimo konkursą. Didelis darbas? Genialumas? Bet savininkų neatrandą žemės plotai dirvonuoja, niekas jų nearia net konkursų metu. Socialdemokratai siekia lygaus turto išdalijimo visiems valstybės piliečiams. Bet kodėl lietuviškieji socialdemokratai, priglaudę visus lygybės siekusius komunistus, savo valdymo metais gimdė milijonierius su viešbučiais ir be viešbučių? Tiesa, dabartinis socialdemokratas Kirkilas, išmintingas vyras ir Lietuvos premjeras, prisižadėjo sau ir prižadėjo visiems Lietuvos piliečiams išnaikinti ar bent sumažinti korupciją. Bravo Kirkilui. Lieka stebėti, kaip toli eis geri norai ir seniai reikalingi, geri pažadai.

Pakalnėn riedą ir lyg pramogai rateliuose įsirangę Lietuvos administratoriai neparodė jokio išradingumo. Nei garbus, raudonais kaspinėliais pasipuošęs, žmonos viešbuty prisiglaudęs A. Brazauskas, nei partijų dešinėje prisišlieję rėksniai politikai ar politikieriai, išskyrus arimo konkurso organizavimą. O mūsų mažos tautos ir jos valstybės pažangą gali paspartinti vien drąsus politinis ir visuomeninis, beveik revoliucinio pobūdžio išradingumas, kurio ypač reikia šiais laikais, kai Lietuva dar vis eina ašmenimis: virs pražūtin ar ateitin?

Drąsių pavyzdžių, pradininkams grasinusių arba pasmerkimu, arba žadėjusių bendrą visuomeninę naudą, turime. Kad ir ryžtas organizuoti ateitininkiją, spiriantis ankstyvo XX a. ateizmo epidemijai, tuo pačiu ir komunizmo baciloms. O Lietuvos žemės ūkio reforma? Jos vykdytojas kun. M. Krupavičius rizikavo savo politine ateitimi ir kunigo padėtimi. Juk parapijos ir klebonijos tada svarbia dalimi priklausė nuo stambių žemės savininkų, reformos aukų. Nepabūgo jis nei savo bažnytinių viršininkų vyskupų, nei aiškinimosi Vatikane. Drąsa, ryžtas, ištvermė sukūrė gyvenimą daugeliui tūkstančių naujakurių. Jų didelė dalis būtų likę samdiniais tuose pačiuose dvaruose, o gal bedarbiais miestuose. Istorijoje štai dar ran   ka yra pasiekiami Sąjūdžio pirmi daigai. Jo kūrėjai brido į pavojų džiungles, tačiau be Sąjūdžio nebūtų buvusi išgirsta Dainuojanti revoliucija, neturėtume Kovo 11. Daugokai kūrybinių mostų pastebime ir išeivijoje. Lietuvių Bendruomenės mintis — gelbėjimosi valtis pavojingoje jūroje. Lituanistinės mokyklos — šiokia tokia (nors nepakankama) pažintis mažiems ir jauniems su savo arba savo tėvų kilme. Lietuvių ir Tautos fondai atsirado kūrybingų minčių dėka, nors tos mintys ir jų autoriai pradžioje buvo supami plačiai skraidančių abejonių. O Dainavos stovyklos suorganizavimas?

Štai jau baigiasi septyniolikti metai, kai Lietuva tvarkosi pati. O kur dingo jos administratorių kūrybingumas? Kur nors vienas išradingas mostas? Visą kūrybą suėdė užsilikusi komunistinė ideologija, homo sovieticus mužikiškas galvojimas ir elgesys, partijų rietenos, laukinio žvėries gobšumas, sąžinės stoka. Jokia buvusi vyriausybė neatsinešė originalių minčių. Visos kaip išsiterlinę traktorininkai įsirangė sėdynėse ir leidosi pakalnėn.

Būgštavimai, kad Lietuvos pažanga sulindo į prabangias parduotuves Vilniuje ir ten užduso, matyti, turi didelį pagrindą. Visa administracija, dabar jau įsipainiojus net ir prezidentui, yra kivirčų, įtarinėjimų, velnio išdaigų vėlinys. Nemažai jaunų žmonių, tarsi keturioliktojo amžiaus totoriai, siaučia vėju, šeimų nekuria, tik susimeta į inkubatorius. Dievas, tėvynė, tauta? Kažkokios sąvokos žodynuose.

Kažkokios sąvokos žodynuose... Kas jas, šias svarbias sėkmingo gyvenimo gaires, jauniems žmonėms atskleis? Kas įspės, kad Lietuvos gyvenimo dabartinė bekūrybinė kryptis netoli nuves? Be išradingumo net ir politikoje judama tik pakalnėn.