Šį kartą negalime nutylėti

Danutė Bindokienė

Istorijos tėkmėje stipresnieji kaimynai, okupavę Lietuvą, stengėsi jos vardą ištrinti iš Europos žemėlapių. Prieš daugiau kaip šimtą metų tai darė Rusijos carai, praėjusio šimtmečio viduryje — komunistinė Rusija/Sovietų Sąjunga. Okupantui naudinga užimtąjį kraštą kiek galima greičiau ir labiau įjungti į savąją teritoriją, pakeičiant ne tik vietovardžius, bet ir žmonių pasaulėžiūrą bei pasaulėjautą. Maskvai nepavyko to padaryti, nes kelią pastojo lietuvių  meilė savo gimtajai žemei ir  tautos dalies, gyvenančios užsieniuose, pastangos, neleisti Lietuvos vardo ištrinti ir iš žemėlapių, ir iš tarpautinės bendruomenės atminties. Tačiau yra daug sunkiau suprasti ir pateisinti užsienio valstybių politikus, žurnalistus ir net mokslininkus, greitai prisitaikančius prie ,,naujų pageidavimų” sovietų okupuotas šalis vadinti okupanto prikergtais vardais. Dar ir dabar, kai sovietų imperija subyrėjusi, o pavergtos tautos atkūrusios nepriklausomybę, Amerikos žiniasklaidoje per dažnai girdime ir matome žodžius: ,,buvusi Sovietų Sąjungos dalis” (part of former Soviet Union), tarytum, tik ištrūkusios iš Maskvos globos, Pabaltijo ir kitos valstybės kažkaip savaime susiformavo, pradėjo egzistuoti, ignoruojant faktą, kad tai senos, su savo istorija ir praeitimi, tautos. Dažniausiai mes į tuos nemalonius epitetus net nereaguojame, tad galima manyti, kad jiems pritariame.

Toks jau turbūt lietuvio būdas: nors saviesiems sunkiai atleidžiame, patirtas iš svetimųjų nuoskaudas esame linkę kantriai iškęsti (dėl to ir dabar vengiama reikalauti, kad Rusija atsilygintų už okupacijos dešimtmečiais padarytą Lietuvai žalą). Net mūsų liaudies patarlė sako, kad ,,tyla — gera byla”, tačiau juk viskam yra ir laikas, ir vieta, o šį kartą tylėti negalime! Tai būtų nusikaltimas ir prieš mūsų tautą, ir prieš pačius save: laikas tvirtai pabrėžti aplaidiems ar nenusimanantiems Amerikos žurnalistams, kad visgi negalima rašinėti, kas ,,ant seilės užeina”.

Šios savaitės ketvirtadienio (rugsėjo 14) ,,The Chicago Tribune” dienraščio savaitiniame renginių ir įvykių apžvalgos skyriuje ,,At Play” (11 psl.) randame antraštę: ,,3 Museums that take you back to the U.S.S.R” — vadinasi, grąžina į sovietinius laikus.  Paminėti: Balzeko lietuvių kultūros muziejus, Latvių liaudies meno (Latvian Folk Art) muziejus ir Ukrainiečių šiuolaikinio meno institutas (Ukrainian Institute of Modern Art). Visi šie trys muziejai — Čikagoje, todėl apžvalgėlių (labai šykščių) autorius Kevin Pang siūlo juos aplankyti.

Čikagoje ir apylinkėse veikia keletas etninių muziejų. Iš patirties galime pasakyti, kad minėuose trijuose tos ,,sovietinės praeities” net su žiburiu nerastume, tad galima spėti, kad autorius niekuomet į juos nebuvo kojos įkėlęs ir su jų eksponatais nesusipažinęs. Ir latvių, ir ukraniečių muziejai įkurti čia gyvenančių kultūrininkų, išsilaiko šių tautų diasporos aukomis ir savanorišku darbu. Abi šios valstybės patyrė skaudžią sovietų okupaciją ir net genocidą, tad kaip galima sakyti, kad jų muziejų eksponatai persmelkti sovietine nostalgija? Ar Kevin Pang drįstų  tvirtinti, kad žydų holokausto muziejus laikytojus gali nukelti į nacių laikus? Stanley Balzekas, Jr, lietuviško muziejaus įkūrėjas, yra gimęs ir augęs Amerikoje. Muziejuje gausu eksponatų iš prieškarinės nepriklausomos Lietuvos ir iš žiliausios senovės laikų. Niekur jame nerasime nė krislelio ,,sovietinio tvaiko”. Tad toks prestižinio Čikagos dienraščio ,,nusišnekėjimas” daro lietuvių tautos vardui ir gėdą, ir žalą. Raginame visus tautiečius skubiai reaguoti, rašant šiam dienraščiui laiškelius (žinoma, angliškai), kad ši antraštė būtų atitaisyta. Galite rašyti šiuo el. pašto adresu:

 publiceditor@tribune.com

arba tiesiai ,,Chicago Tribune” adresu, jeigu negalite pasinaudoti kompiuteriu. Greitos ir griežtos reakcijos reikalauja mūsų tautinė savigarba! 

P.S. K. Pang atsakymą ,,Draugui" galite perskaityti čia.