Prasto skonio politinis vodevilis
Andrius Navickas
Lietuvos politinis gyvenimas praėjusią savaitę priminė prasto skonio vodevilį. Sako, kad didelė dalis lenkų skaudžiai išgyvena mūsų kaimynėje vykstančius politinius procesus ir gėdijasi dėl to, kas ten vyksta. Deja, Lietuvoje ne kitaip, o gal dar blogiau. Sakau tiesiai – man gėda dėl to, kad politinis gyvenimas Lietuvoje pavirto absurdo teatru. Štai keletas naujausių šio spektaklio vaidinimų.
Premjeras visada teisus
Turime tokį originalų premjerą, kuris buvo grūdinamas Aukštojoje komunistų partijos mokykloje. Ten, regis, išmoko daugybės naudingų dalykų. Pavyzdžiui, nerausti net tada, kai meluoja.
Štai daugiau prieš metus Gediminas Kirkilas patetiškai pareiškė: ,,Taikstytis su tokiu korupcijos lygiu nebegalima. Privalome padaryti viską, kad jis sumažėtų. Pažadu, kad mano vadovaujama Vyriausybė supranta šios problemos svarbą ir ją spręs. Jei po metų korupcijos lygis nesumažės, pažadu atsistatydinti..” Na, niekas politiko už liežuvio netraukė. Kita vertus, smagu, kai politikas nebijo iššūkių. Tiesa, jau po kelių mėnesių, stebint Kirkilo Vyriausybės veiksmus, daug kam kilo abejonių, ar tikrai premjeras kovoja su korupcija?
Dar po kurio laiko paaiškėjo nemalonių faktų apie begėdišką valdžios elgesį pajūrio regione. Ten korupcijos lygis, regis, didėja kaip mielinis pyragas, o Kirkilas į tai tik numoja ranka. Pavasarį iškilo daug pagrįstų nuogąstavimų dėl to, jog Rusijos dujų susivienijimo tarpininkė Lietuvoje – ,,Dujotekana” – it čiuptuvas apraizgė politinį gyvenimą. Kaip reagavo Kirkilas? Vieną iš pernelyg artimais ryšiais su ,,Dujotekana” įtariamą veikėją paskyrė pagrindiniu savo patarėju.
Pagaliau, dieną prieš ,,Transparency International” Lietuvos skyriui skelbiant duomenis apie korupcijos suvokimo Lietuvoje indekso pokyčius per metus, Kirkilas suskubo paskelbti, jog korupcija Lietuvoje mažėja. Tiesa, nepaaiškino, kas leidžia taip teigti.
Regis, jis paprasčiausiai pritaikė dar premjero Šleževičiaus taikytą metodą – nesvarbu kaip yra iš tiesų, privalai atkakliai kartoti savo pareiškimą. Manau, pamenat, kad Šleževičius nuolat kartojo, kad gyvenimas Lietuvoje stabilus. Po keliasdešimties tokių pareiškimų Lietuvoje prasidėjo bankų bankrotų metas. Įdomu, kuo pasibaigs Kirkilo tvirtinimai, kad korupcija Lietuvoje mažėja? Vargu ar premjero atsistatydinimu.
Tiesa, Kirkilas neatmetė galimybės atsistatydinti. Tačiau ne dėl nesugebėjimo kovoti su korupcija, bet dėl to, jog jam nepatinka opozicijos iniciatyvos. Pavyzdžiui, opozicijos Seime reikalavimas kompensuoti pensininkams atlyginimus, kuriuos neteisėtai valdžia iš jų buvo atėmusi. Tai, pasak Kirkilo, būtų per didelė našta biudžetui ir, jei opozicija nenusiramims, Kirkilas atsitatydins. Realu? Nemanau. Nepamirškime, jog premjerą stipriai remia prezidentas Valdas Adamkus. Tiesa, ši parama paradoksali. Tiek savo metiniame pranešime, tiek kitose kalbose Adamkus griežtai kritikavo Kirkilo vyriausybės neveiklumą. Tačiau kiekvieną kartą paklaustas, ar reikėtų keisti vyriausybę, Adamkus griežtai atkerta – jokiu būdu. Jis net konservatorius moralizavo, jog šie nepalaiko Kirkilo. Kiek suprantu, Adamkus lieka įsitikinęs, kad Kirkilas yra mažiausias blogis dabartinėje politinėje situacijoje. Veikiausiai dėl to Jo Ekscelencija net pateisino Kirkilo apsimelavimą, nevykdant pažado atsistatydinti, esą premjeras kalbėjo nerimtai, tik norėjo atkreipti dėmesį į svarbią problemą.
Beje, susidaro įspūdis, kad Kirkilo atsistatydinimo nelabai nori ir opozicija. Pastarajai ramiau keiksnoti premjerą ir ruoštis rinkimams, nekvaršinant sau galvos apie naujos Vyriausybės formavimą. Ką gi, kol kas, regis, esame nusipelnę tik Kirkilo.
Uspaskicho ir Petriko šou
Jie sugrįžo. Vienas iš Rytų, kitas iš Vakarų. Abu sugrįžo šypsodamiesi ir patenkinti. Abu iš karto tapo televizijos ir laikraščių ,,žvaigždėmis”. Taip, rašau apie Viktorą Uspaskichą ir Gintarą Petriką. Du įtariamuosius, kurie slapstėsi nuo teisingumo užsienyje. Kai jau daugelis prarado viltį, jog jie grįš į Lietuvą, atskriejo žinia – laukite.
Tiek Petrikas, tiek Uspaskichas iš užsienio ne kartą žadėjo paskelbti stulbinančios medžiagos. Petrikas užsiminė, kad jis pasiruošęs papasakoti apie itin glaudžius tuometinės Lietuvos demokratinės darbo partijos (buvusių komunistų) ryšius su susivienijimu EBSW. Pasigirdus tokiems pareiškimams, nervinis drebulys perbėgo Lietuvos socialdemokratų elito veiduose, tačiau jis tęsėsi neilgai. Kas galėtų paneigti, kad viena iš priežasčių, kodėl Petrikas jaučiasi toks patenkintas Lietuvoje, yra tai, kad jis yra sudaręs sandėrį su Lietuvos politikais. Kokį? Pavyzdžiui, nepasakoju, ką žinau, o jūs mane ,,išsukate” iš teisinių rūpesčių. Jei tokio sandėrio nėra, tikrai keista, kodėl Lietuvos prokurorai Petrikui tokie švelnūs, kodėl šis drįsta pareikšti rengiąs ieškinį valstybei bei yra pasirengęs užsiimti verslu Lietuvoje?
Ne ką mažiau įdomus ir Uspaskicho sugrįžimas. Vieną dieną Maskvoje surinkęs savo partijos sėbrus ir pažadėjęs paskelbti sensacingą žinią, jau po poros dienų, be jokių žadėtų sensacijų, bet labai savimi patenkintas, Uspaskichas jau parvyko į Lietuvą. Čia naktį praleido daboklėje ir... buvo paleistas į laisvę su minimaliais apribojimais. Kodėl nepratęstas suėmimas? Esą nėra pagrindo bijoti, jog Uspaskichas pabėgs. Tikrai? Po jo pabėgimo į Rusiją, politinio prieglobsčio prašymo, Lietuvos dergimo?
Uspaskichas grįžo, idant atgaivintų Darbo partiją. Beveik neabejoju, jog jis laimės rinkimus Alytaus rajone. Juk jį visos Lietuvos televizijos rodo dažniau nei Lietuvos prezidentą. Beje, jis net neslepia, kad yra pasirengęs Alytaus rajono gyventojus apiberti įvairioms gėrybėms. Taigi, pirmyn į Seimą.
Jei šis scenarijus būtų įgyvendintas, tradicinėms save vadinančioms Lietuvos partijoms būtų suduotas milžiniškas smūgis. Deja, priešnuodžių Uspaskichui jos, regis, neturi, nes vienintelis tikras priešnuodis – tiesioginis bendravimas su žmonėmis, skrupulingas pažadų vykdymas ir pastangos spręsti įsisenėjusias visuomenės, o ne savo finansinių rėmėjų, problemas.
Ramybė – brandos ar stagnacijos ženklas?
Kai Vengrijos premjeras prisipažino melavęs visuomenei, šioje valstybėje kilo didžiulis sujudimas, piketai. Beje, jie nenurimsta iki dabar. Lietuvoje į politikų melą reaguojama kur kas santūriau. Regis, žmonės priprato, jog politikai meluoja. Žiniasklaidoje paskelbiamos serijos publikacijų, kurios demaskuoja melą, žmonės pakraipo galvą, baisėdamiesi ir ramiai gyvena toliau. Gal tokia ramybė – tai brandos ženklas? Gal Lietuvos žmonės puikiai supranta, kad politinis šurmulys tėra tuštybių mugė, kuri prasideda ir baigiasi, o svarbiau pamatiniai dalykai – vaikų auginimas, rūpestis aplinka, savo verslo ar profesijos puoselėjimas? Tikiu, jog Lietuvoje daugėja brandžių žmonių, kurie nesidairo į kitus, bet patys tyliai ir ramiai darbuojasi savo ir savo vaikų ateities labui.
Kita vertus, dabartinėje ramybėje veikiau įžvelgiu stagnacijos požymius.
Dauguma žmonių, regis, susitaikė su tuo, kad cinizmas yra viešojo gyvenimo norma. Nebėra ambicijos kurti teisingesnę visuomenę. Net negėda taikstytis su visomis aplinkos blogybėmis ir absurdais.
Teko bendrauti su dabartinės Baltarusijos opozicijos atstovais. Jiems sekasi sunkiai. Pirmiausia, finansiškai. Taip pat kasdien sulaukia daugybės grasinimų. Tačiau jie turi didžiulių ambicijų sukurti teisingą ir klestinčią Baltarusiją. Jiems pakanka idealizmo aukotis, svajoti ir dirbti, jog svajonė taptų kūnu. O mes dar apie baltarusius kalbame iš aukšto, kaip mokytojai su mokiniais. Tačiau faktas tai, kad šiandien jie gali mus pamokyti daug labiau nei mes juos. O mums mokytis tikrai reikia, jog nepaskęstume susikurtos vergystės pelkėje.