Prieškalėdinis Vilnius

Laima Apanavičienė

Lietuvoje prieš Kalėdas — tikras pamišimas. Visi lekia, bėga, skuba. Parduotuvėse žmonių gausybė — visi su pilnais krepšiais. Kai pasižiūri į tuos krepšius, imi galvoti, kad be reikalo lietuvaičiai skundžiasi. Gal tik Vilniuje taip?! Bet Vilnius — tai dar ne Lietuva, kaip ir New York — ne Amerika. Gal ir mano įspūdžiai klaidingi, bet šį kartą lankiausi tik Vilniuje, tad ir pasakojimai tik apie Vilnių ir vilniečius.

Lietuvos sostinė pasitiko didžiuliu rūku. Spėjau atskristi, nes jau kitą dieną Vilniaus oro uostas nebepriiminėjo lėktuvų. Jie leidosi arba Palangoje, arba dėl rūko, aptemdžiusio visą Europą, net nekilo iš oro uostų.  Taip tęsėsi tris dienas. Vėlavo visi, net Lietuvos ministrą pirmininką Gediminą Kirkilą parskraidinęs lėktuvas leidosi Palangoje. Palangiečiams nuo to tik džiaugsmo! Laikraščiai rašė, kad per tris dienas Palangos oro uostas uždirbo tiek, kiek ir per pusmetį neuždirba.

Bet gana apie orus. Jie visas tris savaites vis tiek buvo blogi — rūkas, lietus, tamsa varo vietiniams depresiją, bet aš depresuoti neturėjau kada. Susitikimai, darbai, teatras, koncertai, parodos. Tiek daug Lietuvoje visko, kad nespėji net aplankyti, pamatyti, išgirsti. Kultūrinis gyvenimas virte verda. Atsiverti lietuvišką laikraštį — renginių, net akys raibsta. Šalia įprastinių teatro spektaklių, parodų — daug prieškalėdinių: įvairiausios gerumo akcijos, apdovanojimų teikimai, darbų rezultatų paskelbimai, koncertai.

Visiems mums gerai pažįstama Veronika Povilionienė atšventė savo šešiasdešimtmetį.  Tą vakarą ji dainavo ne tik gausiai susirinkusiems žiūrovams, bet ir savo vyrui Vidmantui, sūnui Tautvilui, dukrai Rimai ir anūkėlei Liepai, kuri niekaip negalėjo suprasti, ką ta močiutė ant scenos veikia, kodėl su ja nežaidžia. Tik sūnus Skomantas, Lietuvos armijos kariūnas, nespėjo į mamos jubiliejinį koncertą parvykti iš Afganistano. Susitikome su juo po savaitės. Tokia jau kario dalia — atlikti pareigą tėvynei.

Dėkinga Leonui Narbučiui, kuris iš kažin kur sužinojęs, kad aš Vilniuje, paskambino ir pakvietė mane  į ,,Baltųjų lankų” knygyną, kuriame vyko žinomo Lietuvoje menininko Rimanto Dichavičiaus knygos ,,Vizija” pristatymas. Apie susitikimą su šiuo įdomiu menininku skaitytojams papasakosiu vėliau.

Teko pamatyti pora parodų. ,,Akademijos” galerijoje mačiau Algimanto Švėgždos parodą ,,Būties nušviesėjimas”, skirtą dešimtosioms kūrėjo mirties metinėms pažymėti. Dešimt metų, o atrodo dar  taip neseniai dailininkas išvyko tada dar iš tarybinės Lietuvos gydytis užsienin.

Parodoje pristatomi dailininko darbai, sukurti nuo 1982 metų, jam gyvenant Berlyne. Žiūri — atrodo nieko ypatingo: svogūno galvutė, medžio šakelė, pakelės akmenėlis, mažytė knygelė, tabokinė. Jokios laiko nuorodos. Tačiau nežinia, kodėl tapytoją suviliojusius daiktus  matai ne vien tik kaip pavaizduotą daiktą, bet jauti laiko tėkmę, istoriją. Stebina ir dailininko mokėjimas panaudoti šviesą. Kažkur skaičiau, kad dailininkas piešdavo tik dieną, jam buvo reikalinga natūrali šviesa. Dailininko pasirinkti nereikšmingi daiktai virsta simboliais. Man ypač patiko paveikslai su drobėje įrašytais tekstais. Parašytas paveikslo erdvėje tekstas prikausto žvilgsnį, atidžiau pradedi žiūrėti į patį piešinį. Pavaizduotas daiktas (pvz., tabokinė) įgauna magiškų savybių, tampa istoriniu simboliu. Įdomūs A. Švėgždos kelionių piešiniai, piešti Ispanijoje, Italijoje.

Visiškai kitokia Rimvydo Kepežinsko, kurio paroda vyko Rotušėje, kūryba. Šio dailininko darbus Lietuvoje žino daugelis. Tai vienas geriausių mūsų šalies dailininkų. Negaliu pasakyti, kad paroda bloga, bet eidama į ją tikėjausi daugiau. Gal klystu, bet pasirodė, kad dailininkas darbus parodai parinko atmestinai. Nemačiau eksponuojamuose darbuose to R. Kepežinsko unikalumo, kuriuo jis stebindavo anksčiau.

Apsilankiau Jūratės Stauskaitės įkurtoje ir jos vadovaujamoje Vaikų ir jaunimo dailės mokykloje, įsikūrusioje Vilniaus mokytojų namuose ir šiais metais atšventusioje 15 metų sukaktį. Mokyklą laisvalaikiu lanko norintys piešti  vaikai ir jaunuoliai nuo 3 metų iki 105 m. (taip rašoma mokyklos leidinėlyje). Įkurtos gražios klasės – kabinetai, veikia galerija, mokykla dalyvauja įvairiose meno programose.  Nevaržoma ir kūrybinė besimokančiųjų laisvė. Bet mane sužavėjo tai, kad mokykla neužsidaro vien savo sienose, neatsiriboja nuo gyvenimo. Čia veikiančioje galerijoje ruošiamos ne tik šios mokyklos mokinių parodos, bet kviečiami ir kitų mokyklų mokiniai su savo darbais. Mano apsilankymo metu kaip tik vyko paroda – konkursas ,,Nykstantis medinis Vilnius”, kurią suorganizavo ši dailės mokykla kartu su leidykla ,,Versus aureus”. Konkursui buvo atsiųsta per 250 darbų iš įvairiausių Lietuvos vietovių.

Pavasarį Čiurlionio galerijoje Čikagoje numatoma šios mokyklos įkūrėjos ir direktorės, žinomos Lietuvoje grafikės Jūratės Stauskaitės paroda.

Gruodžio 9 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos didžiojoje salėje klausiausi Maskvos Frederic Chopin muzikos kolegijos studento, tarptautinių konkursų laureato Luko Geniušo rečitalio. Šešiolikmetis pianistas atliko didelio meistriškumo reikalaujančią programą —  Paul Hindemith ,,Ludus tonalis” ir Franz Liszt Sonatą fortepijonui hmoll. Muzikoje esu tik diletantė, bet stebino jaunojo pianisto meistriškumas. L. Geniušas ruošiasi dalyvauti Piotr Čaikovskij konkurse Maskvoje 2007 m. kovo 30 d., kuriame atliks P. Čaikovskij Pirmąjį koncertą fortepijonui su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Aišku, galėtume sakyti, kad Lukui pasisekė, nes jis gimė žinomoje muzikų šeimoje, buvo globojamas gerų rankų, tačiau be darbo, be užsispyrimo nieko nepasieksi.

Muzikos kritikė Daiva Tamošaitytė apie šį koncertą rašė: ,,Jau dabar aišku, kad šis ‘etapinis’ koncertas tam tikru atžvilgiu yra reikšmingas mūsų pianizmo istorijos įvykis... Nedažnai likimas duoda progą susipažinti su talentingais jaunaisiais, kurie taip paprastai ir nuoširdžiai įsileidžia į savo laboratoriją bei įgalina stebėti kūrybinę evoliuciją (,,Literatūra ir menas”, 2006.12.15.).

Lietuvoje atgijęs teatras. Labai džiugina ne tik tai, kad sunku gauti bilietus į spektaklius (juos reikia nusipirkti gerokai prieš spektaklį), bet ir tai, kad salėse daugybė jaunų žmonių. Tiek besilankant Nacionaliniame operos ir baleto teatre, tiek Dramos teatre dėmesį atkreipiau į daugybę jaunų žmonių.

Po daugelio metų pabuvojau Operos ir baleto teatre, kur žiūrėjau Rodion Shchedrin ,,Aną Kareniną”. Šį baletą 1972 metais kompozitorius specialiai sukūrė savo žmonai, garsiajai balerinai Majai Pliseckajai. Spektaklyje šoko jau devynerius metus Lietuvoje gyvenanti ir puikiai lietuviškai kalbanti japonė Miki Hamanaka (Ana Karenina) ir jos vyras gyvenime Aurimas Paulauskas (Aleksejus Vronskis). Tai tikrai aukšto lygio šokėjai.

Bet labiausiai mane nustebino, kaip greit į baletą atėjo technika. Anksčiau naudotos gremėzdiškos dekoracijos dabar keičiamos — vaizdas scenoje kuriamas video pagalba.

Labai norėjau pamatyti naujausią Eimunto Nekrošiaus spektaklį —  Johann W. von Goethe ,,Faustą”. Deja deja, bilietai į premjerą buvo išpirkti, o ir premjera vyko mano išvažiavimo išvakarėse. Užtat su malonumu nuėjau į Lietuvos nacionalinio dramos teatro mažąją salę, kur dar kartą pasižiūrėjau Marguerite Duras ,,Meilužį”. Šį monospektaklį, kuriame vaidina garsioji Birutė Mar (Marcinkevičiūtė), matėme Čikagoje anglų kalba, o šį kartą klausiausi lietuviškai. Birutė, kaip visada, nuostabi! O gausiai susirinkę žiūrovai rodė, kad jiems ta pjesė aktuali, nors scenoje gyvuoja jau 5 metai.

Turėjau nemažai darbo susitikimų. Su dailininkais tariausi dėl būsimų parodų Čiurlionio galerijoje Čikagoje.  Lankiausi ir Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, kur 2007 metų dainų šventės metu Čikagos Čiurlionio galerija suruoš visiems skaitytojams žinomo dienraščio ,,Draugas” darbuotojo Jono Kuprio fotografijos parodą Lietuvos žiūrovams. Paroda vyks liepos mėnesį.

Man besilankant Lietuvoje buvo paskelbti 2006 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai. Tarp jų — čikagiečiams pažįstama pianistė Mūza Rubackytė.

Įteiktos ir Šv. Kristoforo statulėlės labiausiai Vilniui nusipelnusiems žmonėms. Malonu, kad vieną jų gavo ir Vilniaus mokytojų namų, kurie aria gilią vagą kultūros baruose, vadovė Zita Žepnickienė.

Grįžtant namo pagalvojau — kaip pasikeitė bendradarbiavimas tarp Lietuvos ir Amerikos lietuvių. Jei anksčiau kokio aktoriaus ar dailininko atvykimas į Ameriką buvo didžiausias įvykis, tai dabar mes juos matome daug dažniau, o ir patys skaitlingiau dalyvaujame Lietuvos renginiuose. Stiprėja ryšiai, mezgasi naujos pažintys. Taip ir turi būti. Juk esame vienos žemės vaikai. Tikėkimės, kad Lietuvair jos valdžios vyrai  supras, kad gimęs ir augęs Lietuvoje lietuvis, nesvarbu, kur jis gyventų, turi būti lietuviu. To reikia ir pačiai Lietuvai. Kas žino, gal žmonės po kiek metų panorės grįžti į savo gimtąjį lizdą.