Priverčia susimąstyti ir... pasisakyti

Romualdas Kriaučiūnas

„Draugo” 2007 m. rugpjūčio 18 d. vedamajame vyriausioji redaktorė kalbėjo apie dialogo su skaitytojais svarbą. „Dialogas neįvyks, jei ‘Drauge’ spausdinama medžiaga nebus įdomi, neskatins ginčytis ar pritarti, neprovokuos pasiūlytos temos analizuoti toliau, neves iki kitų naujų ir įdomių temų.” Reikia manyti, kad tai rašydama ji jau buvo susipažinusi su vienu rašiniu, kuris dienraštyje buvo išspausdintas po penkių dienų. Gerai, dabar žiūrėkime, ar iš jo koks nors dialogas gali užsimegzti.

Mykolo Gudelio galvojimas apie tautiškumą ir globališkumą buvo įdėtas į „Nuomonių” skyrelį. Reiškia, kad redakcija nori šiek tiek nuo tų minčių atsitolinti. Gerai! Ką jis ten sakė? Pirmiausia, rašinys užima visą dienraščio puslapį, todėl skaitytojas pats turėtų jį perskaityti. Rašinio pavadinimas: „Turime dvi galimybes: pažinti pasaulį arba slėptis po trispalve”. Pradžiai pora man užkliuvusių teiginių: „Ko taip pergyvename dėl savo ‘lietuviškumo’? Ar tikrai šiandieną lietuviškumas yra pavojuje? Ar su didėjančia emigracija tikrai gresia ‘tautos išnykimas’? Visiškai ne.” Skaitykime toliau. „Kyla klausimas, ar būtina kurtis su tikslu apsaugoti tautiškumą, kada tautiškumui joks pavojus negresia? Manau, būtų kur kas geriau, jei kurį laiką pamirštumėme, kad esame lietuviai, ir pabandytume kurį laiką pabūti pasaulio piliečiais. Įgyta patirtis labai praverstų grįžus Tėvynėn.”

Toliau skaitome, kad lietuviai vienas kitam padėti yra visiškai nelinkę. Nejaugi jis nėra girdėjęs apie BALF’ą, Saulutę, Mercy Lift ir tuzinus kitų organizuotų pastangų padėti lietuviams? Autoriui yra liūdna, kad kai kurie išeivijos spaudos leidiniai yra provincialūs, o jų pasirinktos temos apgailėtinos. Pabaigai jis retoriškai klausia: „Ar tikrai suvokiame, kas yra tautiškumas? Ir jei taip, ar ne per daug jį ‘saugojame’?... Šiandieną turime dvi galimybes: pažinti pasaulį ir jam prisistatyti arba slėptis po trispalve. Ką pasirinksime?”

Nežinau, ar verta rimtan dialogan eiti, nes autoriui viskas yra aišku. Tą rašinį skaitant, aš kažkodėl prisiminiau Lietuvoje mestą šūkį „Patriotas — idiotas”. Todėl į viską autorius ir žvelgia, jo paties žodžiais, „pasaulio piliečio” akimis. Jis taip pat yra įsitikinęs, kad globalizacija yra neišvengiamas procesas. Nejaugi tegalima tik pasroviui plaukti? Man nerimą kelia jo siūlomos tik dvi galimybės – pažinti pasaulį arba slėptis po trispalve. Logiškai dar galima pridėti bent porą kitų galimybių. Tai — pasaulio nepažinti ir po trispalve nesislėpti ir — mano siūlomas variantas — su pasididžiavimu nešant trispalvę susipažinti su pasauliu.

Kitas giminingas „patriotui — idiotui” epizodas blykstelėjo lrytas.lt interneto svetainėje rugsėjo 5 d. Ten Monika Bončkutė gana sarkastiškai pasijuokė iš „pilvažmogių” išeivijoje, kur daug kultūrinių renginių sukasi apie dešras ir kopūstus. Greičiausiai tam pasitarnauja ir JAV lietuvių spauda. „Pirmiausia Čikagoje ir jos apylinkėse vyksta velniškai daug lietuviškų renginių; antra, svarbiausias šių renginių tikslas — valgymas.” Jos teigimu, maistas kvietimuose į kultūrinius renginius užima svarbiausią vietą. „Ar iš tiesų esame pilvažmogiai, šinšilai, ar tikrai neateitumėme į kultūrinius renginius, jeigu skelbimuose nebūtų didelėmis raidėmis užrašyta, kad bus kugelio ir cepelinų?” Autorė sako girdėjusi, kad jei renginiuose nebus nemokamo maisto, niekas neateis. Tuo tarpu aš iš keleto patyrusių rengėjų esu ne kartą girdėjęs, kad kultūriniuose renginiuose apsilanko labai mažai žmonių, nesvarbu, ar jie būna su vaišėmis, ar be jų.

Tokių minčių išprovokuota žaibišku greičiu sureagavo Danguolė Navickienė su savo laišku „Lietuvos ryto” redaktoriui. Tas laiškas nubangavo per išeiviją ir jį jau mačiau internetiniame „Drauge”. Ji sakosi esanti labai supykusi ir ant jaunos rašinio autorės, ir ant naivia nesančios redakcijos. Mane stebina ne laiško autorės nuomonė ir jos pastangos „apšviesti” padėties nesuprantančius, bet jos apsišarvavimas turimais titulais. Laišką pasirašė Danguolė Navickienė, pridėdama ir savo titulus (JAV Lietuvių Bendruomenės Tarybos pirmininkė ir Los Angeles „Lietuvos vaikų vilties” pirmininkė). Atrodo, kad ji kalba ne tik savo, bet ir tų dviejų garbingų organizacijų vardu, kaip jų pirmininkė. Kadangi jos laiškas datuotas tą pačią dieną, kaip ir ją supykdęs rašinys, maža galimybė, kad ji spėjo pasitikrinti su savo organizacijomis, ar galėtų kalbėti jų vardu.  

Čia norisi įterpti ir savo sociologines pastabas. Daug kas gyvenime vyksta palaipsniui. Net ir pati mirtis turi tris laipsnius. Pirmiausia žmogus miršta socialiai, paskui psichologiškai ir pagaliau fiziškai. Laipsniškumas yra pastebėtas ir nutautėjime. Mažas nuošimtis ne tik kad nenutautėja, bet savo turimą kultūrą dar daugiau praplečia, ją praturtina. Kartais per keletą kartų besitęsiančiame nutautėjimo kelyje pirmiausia nutautėjama kultūrinėje srityje. Po to užmirštama gimtoji kalba. Kiek ilgiau išsilaiko tautiniai papročiai bei kitos tradicijos, bet ir tai sunyksta. Visus šiuos nutautėjimo laipsnius patyrę ilgiausiai išsilaiko paskutinėje stadijoje. Kulinarijoje — maisto patiekaluose. Esame sutikę daug nuoširdžių lietuvių palikuonių, kurie nieko nėra girdėję apie M. K. Čiurlionį, nemoka lietuviškai, bet žino, kas yra kugelis, ir juo didžiuojasi.