Pasiūlytas gelbėjimosi ratas

Danutė Bindokienė

Šios savaitės trečiadienį savo darbą baigė ir intensyvių svarstybų rezultatus paskelbė speciali komisija (,,Iraq Study Group”), kurios paskirtis buvo nuodugniai išstudijuoti padėtį Irake ir pasiūlyti išeitį iš akligatvio, kuriame šiuo metu yra atsidūrusi Amerika. Komisija, JAV prez. George W. Bush pageidavimu, buvo sudaryta iš penkių respublikonų ir penkių demokratų, vadovaujama James A. Baker III (buv. Valstybės sekretorius) ir Lee H. Hamilton (buv. JAV Kongreso narys). Nors pradžioje į šios komisijos darbą daugelis žiūrėjo skeptiškai, visgi jos paskelbtos išvados, atrodo, palankiai priimtos ir vienos, ir kitos partijos. Tik vargiai pats prez. Bush tomis išvadomis apsidžiaugė, į jas atkreips dėmesį ir stengsis vykdyti.

Nors ,,Iraq Study Group”  pateikė 79 konkrečius pasiūlymus, bet bendra jos nuomonė kelia mažai vilčių, kad Amerika Irake gali pasiekti pergalę. Nepaisant, kokiu būdu, ar kada JAV savo kariuomenę išves iš tos nuniokotos, susipriešinusios šalies, kraujo upės dar ilgai joje liesis ir taikos balandis neturės galimybių susisukti pastovų lizdą. ,,Deja, nėra jokios magiškos formulės, kuri padėtų išspręsti problemas Irake”, – rašoma laiške, kuris prezidentui įteiktas kartu su komisijos išvadomis.

Svarbiausias išvadų punktas: būtina pasirūpinti kiek galima sparčiau apmokyti Irako kariuomenę, kad ji perimtų taikos palaikymo operacijas ir JAV kariai galėtų išvykti  namo. Kol tai įvyks, siūloma į Iraką (tik laikinai) pasiųsti papildomos kariuomenės, kuri irakiečių apmokymo darbą pagreitintų.

Taip pat siūloma griežčiau paspausti dabartinę Irako vadovybę, nes premjeras Nouri al–Maliki, priklausantis šiitams, nesiima pastangų sustabdyti smurto veiksmų prieš sunitus. Vašingtonui turi be jokių kompromisų pareikšti, kad Irako vidaus problemas privalo spręsti jo gyventojų teisėtai išrinkta valdžia, traktuodama vienodai ir kurdus, ir sunitus, ir šiitus.

Be abejo, JAV prezidentui šie punktai bus priimtini. Tačiau siūlomi kontaktai su Sirija ir Iranu, prašant jų paramos Irake — tai kur kas kartesnė piliulė, kurią prez. Bush turėtų nuryti. Savo nuomonės apie Siriją, ir juo labiau Iraną, prez. Bush niekad neslėpė, abiejų savo kadencijų metu ne kartą jų adresu pasiųsdamas daug aštrių ir priekaištingų žodžių, taip pat kategoriškai pareikšdamas, kad su Irano ir Sirijos vadovais prie jokio pasitarimų stalo nesėsiąs. Ar JAV prezidentas tos užsispyrėliškos nuomonės laikysis ir toliau, sunku pasakyti, bet kam tuomet buvo sukurta ,,Iraq Study Group”, jeigu į jos patarimus nebus atkreiptas dėmesys? Nejaugi prez. Bush būtų taip naiviai tikėjęs, kad ši komisija kažkokiu būdu atras tą ,,magišką formulę” ir JAV sausa išbris iš  kruvinų irakiškų pelkių?

Nepatiks, be abejo, prez. Bush ir kitas komisijos pasiūlymas, kad būtina sutvarkyti  Izraelio ir palestiniečių santykius, ir toje srityje įtvirtinti pastovią taiką, nes būtent iš ten kyla daug priešiškumo Amerikai, kuri į tą nesibaigiantį konfliktą žiūri vienapusiškai: Izraelis visada teisus, palestiniečiai — teroristai, nepaisant, kad Izraelis  okupavęs jų teritorijos dalį, kurią palestiniečiai stengiasi atsiimti, kad galėtų sukurti savo valstybę. Vadinasi, Vašingtonui būtina paspausti ir Izraelį, kitaip neapykantos ir keršto laužas niekuomet neužges.

Karas Irake Amerikai kainavo per 400 milijardų dol. (prie tos sumos kas mėnesį prisideda dar 8 milijardai). O ką bekalbėti apie žuvusius karius, apie  sužeistuosius, kuriais reikia pasirūpinti ne tik artimoje ateityje, bet galbūt visą jų gyvenimą; ką bekalbėti apie neapykantą Amerikai, kuria šiuo metu dega visas musulmonų pasaulis? Prez. Bush savo valstybę įstūmė į pavojingą ir nuostolingą padėtį, komisijos paruoštas 79 punktų dokumentas, nors toli gražu nėra tobulas ar labai aiškus, visgi gali būti gelbėjimosi ratas, kurio JAV prezidentas turėtų griebtis. Tai vienintelė šiuo metu išeitis.