Šių dienų retorika

Dalia Cidzikaitė

Daugiau nei trisdešimties  nekaltų žmonių nušovimas balandžio 16 d. Virginia Tech be įprastų reportažų, pasakojančių apie šio įvykio aplinkybes bei detales, ar spėliojimų, kodėl, kieno ar ko paskatintas šaltakraujiškai žmones nušovęs jaunuolis tai padarė, susilaukė ir kitokių vertinimų. Vertinimų, kurie analizavo, ne kodėl ir kurį laiką — kas nušovė, bet kaip apie žmonių nužudymą pasakoja pati žiniasklaida. Vienas tokių straipsnių spaudoje — Dennis Prager ,,You’re Dead, I’m Healing” (,,Tu negyvas, aš giju”), kuriame autorius bando atkreipti mūsų dėmesį į jau kuris laikas vartojamą mažų mažiausiai keistą, o iš tiesų — iškreiptą retoriką, kai kalbame apie tokius įvykius, koks nutiko prieš kelias dienas vienoje iš West Virginia mokyklų.

D. Prager rašo, jog praėjus vos aštuonioms valandoms nuo žudynių aukštojoje mokykloje, kone visa Amerikos žiniasklaida prabilo apie daugiau nei trisdešimties žmonių mirtį, į jų skaičių įtraukiant ir žudiką. Pasak straipsnio autoriaus, jau pats laikas būtų nustoti vartoti beveik universalia tapusią absurdišką formuluotę, pagal kurią prie mirusiųjų priskaičiuojamas ir žmogus, kuris nušovė nekaltus žmones.

Įprotis, sakysite, ir galbūt būsite teisūs. Juk tokių atvejų, kaip pastarasis, kai į universiteto teritoriją įsiveržęs žudikas nusinešė ne vieno studento ar profesoriaus gyvybę, Amerikos istorijoje būta ne vieno: 1996 m. rugpjūčio 1 d. University of Texas, Austin; 1970 m. gegužės 4 d. Kent State University, Ohio; 1991 m. lapkričio 1 d. University of Iowa; 1996 m. rugpjūčio 15 d. San Diego State; 2000 m. rugpjūčio 28 d. University of Arkansas, Fayetteville; 2002 m. sausio 16 d. Virginia Appalachian School of Law, Grundy; 2002 m. spalio 28 d. University of Arizona, Tuscon; 2006 m. rugsėjo 2 d. Shepherd University, West Virginia.

D. Prager teigimu, tiek spaudoje, tiek radijo laidose bei televizijos programose iki šiol vartojama formuluotė, kuri tarp nužudytųjų įrašo ir patį žudiką, turėtų išnykti. Kalbos ekonomija, koks nors kalbininkas ar praktiškesnis žurnalistas pasakytų, tačiau tai turėtų būti daroma ne šioje vietoje ir ne tokia kaina.

Sunku pasakyti, kada tokia parodija ar tiesiog — farsas prigijo mūsuose, toliau rašo straipsnio autorius, tačiau žmogžudžio priskyrimas prie nekaltai, nuo jo paties rankos žuvusiųjų skaičiaus, yra, D. Prager įsitikinimu, nusikaltimas žmogiškumui. O gal, svarsto jis, mūsų moraliai neutraliame ir nejautriame amžiuje, kai visiems mirusiems ar žuvusiems suteikiamas tas pats svoris, ta pati vertė, kai teroristas sulyginamas su jo ar jos nužudytomis aukomis, o žmogžudys — su jo nušautais studentais, tai yra visiems suprantama ir priimtina norma?

Panašios kritikos susilaukia ir kitas žodis, o tiksliau, jo vartojimas — ,,tragedija”. Ir čia straipsnio autoriaus argumentas paprastas. Pasak jo, Virginia Tech mokykla nebuvo paliesta stichinės nelaimės ar kokio uragano. Jei tai būtų įvykę, tada tai ir turėtų būti vadinama tragedija — teigia D. Prager. Šiam ir panašiems į jį įvykiams nusakyti reikia surasti kitą, tikslesnį žodį. Bent iš pradžių tai galėtų būti įvardinta kaip blogis — tvirtina minėto straipsnio autorius.

Apie šių dienų retoriką galima kalbėti ir aptariant CBS radijo laidos vedėjo Don Imus atleidimą iš pareigų bei jo laidos uždarymą. Priežastis — D. Imus, kalbėdamas apie New Jersey moterų krepšinio komandos pralaimėjimą, pavartojo moteris įžeidžiančius rasistinius komentarus. Ir nors daugeliui tai buvo netikėta staigmena, būtent už tokį poelgį CBS laidos vedėjas buvo atleistas iš darbo. Kai kurie žiniasklaidos analitikai tikisi ir viliasi, jog toks CBS Radio žingsnis yra ženklas, jog pokyčiai šioje srityje pradeda vykti. Nors tai galbūt ir sumažins panašių kaip D. Imus radijo ir televizijos laidų populiarumą, tokie kaip D. Imo pareiškimai, analitikų įsitikinimu, kenkia amerikiečių tautai.

Netikslia ir netinkama retorika neseniai buvo apkaltinta ir JAV prezidento G. W. Bush administracija. Šį kartą ji sulaukta iš Didžiosios Britanijos politiko, premjero Tony Blair vadovaujamos darbo partijos bendražygio Hilary Benn. Viešėdamas New York University Center, jis sakė, jog ,,jie (britai — D.C. pastaba), nevartoja frazės ‘karas su terorizmu’, nes, — toliau tęsė jis, — mes negalime laimėti, pasikliaudami vien tik karinėmis priemonėmis, kadangi priešas nėra vienas, jis neturi aiškaus identiteto, nuoseklių tikslų”.

Akivaizdu, jog visi čia pateikti pavyzdžiai rodo susirūpinimą ne vien tik šių dienų kalba, ne tik tuo, kaip mes vienus ar kitus žodžius ar frazes vartojame. Kur kas svarbiau yra pamatyti, jog už bandymo analizuoti, kaip mes kalbame apie pasaulyje ir šalia mūsų vykstančius įvykius, slypi kur kas didesnis rūpestis dėl paties žmogaus, dėl mūsų. Pirštu parodant į netinkamą, iškreiptą, o neretai ir įžeidžiančią retoriką, tuo pačiu atkreipiamas dėmesys ir į mūsų santykį su mus supančiu pasauliu, su artimaisiais, draugais, šalia gyvenančiu kaimynu.

Gal ir nebūtų tikslu čia pasinaudoti analogija, tačiau neabejoju, jog ji šioje situacijoje galima. Parafrazuojant puikiai visiems žinomą posakį: ,,Pasakyk, kas tavo draugas, ir aš pasakysiu, kas tu esi”, galime sakyti ir: ,,Parodyk, kaip kalbi, ir aš pasakysiu, koks tavo pasaulis”.