A. Saulaitis: ilgiausiai savo kalbą JAV bažnyčiose išlaiko lietuviai

Tęsiame pasakojimą apie balandžio 28 d., šeštadienį, Šv. Andriaus parapijoje Philadelphia įvykusią Lietuvių katalikų JAV sielovados konferenciją. Šįkart Jūsų dėmesiui siūlome kun. Antano Saulaičio pranešimą ,,Gyva evangelizacija — tai, kas reikalinga mūsų lietuviškoms parapijoms ir misijoms”, kurį, kunigui negalėjus dalyvauti, perskaitė Darius Chmieliauskas.

Mūsų paveldas

Jeigu ,,iš praeities tavo sūnūs (ir dukterys) stiprybės semtų”, mūsų religines bendruomenes bei parapijų padėtį nuspalvintų JAV lietuvių šimtametė patirtis. Lietuvių katalikiškas draugijas bei parapijas kūrė patys žmonės, kartais nupirkdami žemę ir pradėdami statyti bažnyčias, dar neturėdami savo kunigo. Parapijos ir lietuvių namai, centrai statyti vadinamos senosios kartos, imigravusios prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir jų palikuonių (Suskaičiuotina, ką pastatė ar įsteigė ,,dypukai”, ir kas visas įstaigas išlaiko, vysto). Sėkmingiausiai gyvuoja religiniai centrai, parapijos, prie kurių buriasi įvairiopa veikla, chorai, draugijos, mokyklėlės... Chorai tebeturi Valančiaus laikų bendruomeninį bei visuomeninį atspalvį (t. y., ne tik liturginį).

Mokslinės studijos rodo, kad iš visų religijų ir 44 tautybių JAV ilgiausiai savo kalbą protestantų bei katalikų bažnyčiose išlaiko lietuviai. Lietuvius pralenkia tik Rytų Bažnyčios krikščionys — armėnai, graikai, ukrainiečiai. Lietuvių kilmės žmonės net reikalauja, kad Evangelija būtų skaitoma lietuviškai, nors nė vienas jos pamaldose ir nesuprastų. Lietuviai nuo seno pripratę toli keliauti į savo parapijas, o dvasininkai – į mažesnes bei tolimesnes bendruomenes; savipagalbos tinklai – savaiminis reiškinys (Lietuvių kunigų vienybė — iš viso seniausias dvasininkų telkinys JAV). Net ir caro laikų lietuviai JAV jautėsi laisvi, galintys ir sugebantys pareikšti savo nuomonę, prisidėti idėjomis ar įnašu, tartis su bažnytine vadovybe.

Mūsų dabartis

Reiktų labai ilgai kalbėti, norint aptarti JAV Katalikų Bažnyčios (JAV KB) ir mūsų katalikiškų bendrijų praeitį. Labai aišku, kad lietuvių sielovada – nedidelė JAV KB akiračio dalis. Netrukus pusė JAV KB bus ,,lotynai”, kas šeštas žmogus — lenkų kilmės, o afroamerikiečiams skiriamas ypatingas dėmesys. JAV šiuo metu visos bažnyčios ir katalikiškos įstaigos priklauso arba vyskupijai, arba vienuolijai. Vyskupai nebesteigia (ir neperkelia į kitą vietą) parapijų etninėms grupėms dėl kanoninių priežasčių (klebono skyrimai ir t.t.) ir dėl išlikusios ankstyvesnės nuostatos, kad KB uždavinys — suamerikietinti. (Kanados KB mano, kad sukanadietinti yra ne Bažnyčios, o valstybės imigracijos tarnybos rūpestis).

Vien į Čikagos apylinkes po Atgimimo, nuo 1989 m. atvyko daugiau (ir jaunų) žmonių iš Lietuvos negu ,,dypukų” į visas JAV. Bažnyčią pakeitė RCIA programa, rūpestinga ruoša sakramentams (vaikų krikštui, pirmajai komunijai, sutvirtinimui, jaunavedžių santuokai ir pan.).  Šiuo metu vyskupijose bei parapijose pilna visokiausių kursų, seminarų, tinklų ir ratelių (pvz., Čikagoje veikia Europos tautybių sielovados taryba, USCC — PCMR, Pastoral Care of Migrants and Refugees). Imigrantų globa — plati USCC  veikla.

Mūsų ateitis

Mes buvome ir esame visuotinės ir JAV KB dalis — tai liudija, pvz., lietuvių dosnumas įsakytoms ar netikėtoms bendrinėms rinkliavoms. Tradicinis lietuvių veiklumas gražiai sutampa su pasauliečių didėjančiu vaidmeniu Bažnyčioje, įskaitant parapijų liturgines tarnybas, tokias kaip Eucharistijos ministrai, diakonai, skaitytojai, ligonių lankytojai. Lietuviškai kalbančių kunigų visada truks, ar jie sėdės parapijoje, ar keliautų po lietuvių bendruomenes. Daugybę tarnybų gali atlikti pasaulietės ar pasauliečiai. Rūpestinga sakramentų ruoša ir evangelizuojantis dėmesys laidotuvėse bei vestuvėse neš tokių vaisių, kaip visuotinėje ir JAV KB. Dalyvaudami vyskupijos, vikariato, dekanato, miestelio katalikų vadovų bei tarnybų rateliuose liudijame savo ryšį, susipažįstame su svarbiais KB veikėjais, plečiame savo akiratį, mokomės iš kitų nedidelių etninių grupių.

Keli pavyzdžiai

Kai Worcesterio, MA vyskupas norėjo uždaryti Šv. Kazimiero parapiją, lietuvių delegacijai jis sakė: ,,Už 15 metų jūsų nebebus”. Vienas dalyvių atsiliepė ,,Vyskupe, už 15 m. ir Jūsų nebebus”. Vyskupas neuždarė parapijos. Daug kur pasaulyje lietuvių (ar kitos tautybės) klebonas (ar kapelionas) yra vietinės parapijos vikaras.

Newarke (NJ) vengrų bažnyčia liko ,,nesaugiame” rajone, tačiau vengrai uoliai važinėjo iš toli savo bažnyčios lankyti. Čikagos Jaunimo centro apylinkėje beveik nebeliko lietuvių, o lituanistinę mokyklą lanko kone 400 vaikų.

Čikagos ukrainiečių bažnyčios liko vienos, žmonėms išsikrausčius; tačiau jie pasitarė ir nusprendė pasilikti, išvystė visą ,,koloniją”, supirkinėdami pastatus butams. Tuo tarpu čekai svarstė apie savo sielovadą ir nusprendė JAV vakaruose nesteigti misijų ar parapijų, o turėti po bendruomenes keliaujančius kunigus.

Kaip vasaros stovyklos turi lemiamos reikšmės vaikams bei jaunimui, taip ir Jaunimo kongresai, šventės bažnytinėje plotmėje, Pasaulio jaunimo dienos, Lietuvos (ar vyskupijų) jaunimo dienos yra svarbios progos.

Prel. Kučingis Los Angeles nuo pat pradžių siuntė Šv. Kazimiero parapijos biuletenį visiems, kurių adresus turėjo, tuo būdu palaikydamas ryšį ir kurdamas tinklą.

Bostone kinų kapelionas buvo baltasis, mokantis vieną jų kalbų. Tai padėjo jam neįkliūti į visokias vidaus politikas. Sekmadienį vienoje patalpoje būna Mišios kiniškai, tuo pačiu metu kitoje patalpoje – angliškai, o po Mišių visi kartu bendrauja prie kavutės.

Kai Čikagoje buvo uždaryta seniausia Šv. Jurgio lietuvių bažnyčia ir beveik metus siūloma pirkėjams, buvo kilusi mintis perimti ir įkurti čia lietuvių religinio meno muziejų, tačiau neatsirado, kas tuo užsiimtų.

Mūsų religinės bendruomenės ir evangelizacija

Kai Atgimimo laikais daug lietuvių atkeliavo į Čikagą, pusę savo laiko skyriau padėti įsikurti, rasti darbą, butą, mokyklą, sveikatos priežiūrą, ruoštis sakramentams, pasikalbėti įvairiausiais klausimais. Po devynerių metų pertraukos Lietuvoje ir po šešių mėnesių Lemonte įsikūrimo klausimai nebepasiekia misijos kapeliono. Tačiau labai aiškiai matau, kad neseniai iš Lietuvos atvykusiųjų religinės pažiūros atspindi nuotaikas Lietuvoje, kurios buvo prieš 15 ar panašiai metų, o ne dabartinę Lietuvos žmonių galvoseną. Ir naujesnių imigrantų demografija kitokia — kiti miesto rajonai ir kitos vietovės negu anksčiau. Dauguma vaikų lanko valdiškas mokyklas. Dauguma suaugusiųjų nėra priėmę Sutvirtinimo sakramento. Lietuvoje savanorystė buvo uždrausta iki 2000 m. ir nelabai suvokta.

Ankstyvesnių kartų lietuviai ir jų palikuonys tiek iš tradicijos, tiek iš tikėjimo dalyvauja lietuviškoje veikloje ir bažnytiniame gyvenime. Toliau nusikraustę senuose lietuvių židiniuose dar turi senelius ar tėvus. Daugybė palaiko ryšius su vietine parapija (namams artimesne) ir lietuviškąja. Dauguma vaikų lankė ar lanko katalikiškas mokyklas. Ir kaip amerikiečiai, ir kaip etnocentrinės visuomenės nariai, žmonės pratę savanoriauti.

Mūsų parapinė evangelizacija

Po pusmečio Matulaičio misijoje Lemonte, matau šias galimybes. Visų sakramentų ruošą vykdyti taip, kaip daroma JAV: pilna ir rūpestinga programa, ypač drauge su tėvais Pirmajai komunijai, su krikšto tėvais — krikštui, suaugusių ruošą sakramentams pagal RCIA (įkrikščioninimo) programą. Visa tai ugdo krikščioniškąją sąmonę ir ryšius su bendruomene. Geriausi evangelizuotojai yra panašaus amžiaus bei padėties asmenys, todėl tenka surasti veiklius žmones, drįstančius imtis atsakomybės už kitus.

Atsižvelgiant į bažnyčių lankytojų amžių, išvystyti rūpestingesnį pastovų ligonių lankymą. Skatinti naujai atvykusių lietuvių šeimas savo vaikus siųsti į katalikiškas mokyklas, su vietinėmis parapijų mokyklomis pasitarus dėl palankių sąlygų. Ir tirti, kaip vietinėms parapijoms priklausančios jaunos šeimos galėtų priklausyti lietuviškajai. Rūpestis vaikais pritraukia tėvus.

Kuo glaudžiau bendrauti su šeimų rateliu ar lituanistine mokyklėlemokykla, jaunimo organizacijomis (skautai, ateitininkai), ypač religiniame ugdyme. Skatinti Šv. Rašto skaitymą — turėti Naująjį Testamentą ir Šv. R, taip pat platinti ,,Žodis tarp mūsų”. Reikalingi proginiai renginiai ar nuolatinis ratelis ieškantiems tikėjimo, dvasingumo. Taip pat sąmoningas dėmesys tiems, kurie gėdijasi nepriėmę sakramentų, nekrikštiję vaikų, nesusituokę bažnyčioje ir pan.

Kaip daro visa Bažnyčia, atsiminti, kad šermenys, laidotuvės ir vestuvės yra viena geriausių evangelizacijos akimirkų.

Pasaulyje parapijos turi 2580 tiesiogiai bažnytines pareigas einančių savanorių, gera parapija — porą diakonų (JAV diakonų amžiaus vidurkis — 61 m.). Tad reikia kuo daugiau atsakomybe dalintis su parapijos taryba, savanoriais; būtinas rūpestingas finansinis skaidrumas parapijiečiams. Reikia pasvarstyti, ką daryti dėl šeimų lankymo.

Rūpestinga kartoteka ir visos modernios susižinojimo, ryšių priemonės, parapijos tinklalapis, ryšiai su kitomis svetainėmis, lietuvių vietine žiniasklaida taip pat yra labai svarbūs. Reikia žinoti, kokia yra bendruomeninė nuotaika tarp pagrindinių bažnytinių veikėjų, pvz., apylinkės kunigų, seserų, įstaigų, kokie vyksta susitikimai, pasitarimai.

Kur yra kelios lietuvių kartos — ,,senieji”, ,,dypukai”, naujieji — reikalingos sąmoningos pastangos pabrėžti bendrumą ir sumažinti įtampas bei įtarinėjimus. Čia pagelbėtų projektas padėti kokiai nors vienai įstaigai Lietuvoje.

Būtini geri ryšiai ir dalyvavimas vietinės vyskupijos programose, kursuose, pasitarimuose, bendrystė su kitomis etninėmis bendruomenėmis. Taip pat reikia išsiaiškinti ir išaiškinti, kodėl svarbu priklausyti ir asmeniui/šeimai, ir parapijai/misijai ne tik progų metu lankytis pamaldose, o įsipareigoti.

Reikia surasti būdą prisiminti Lietuvoje mirusius, į kurių laidotuves šeimos nariai iš JAV negali nuvykti, o užsako Mišias.

Kartais Amerika vadinama ,,didžiąja šeimų ardytoja”, todėl būtina ieškoti būdų, kaip padėti žmonėms sutvarkyti savo bažnytinę padėtį, jei tai įmanoma, palengvinti nuoskaudas, pritraukti/laikyti prie parapinės bendruomenės.