Kiekvienam laikui sava muzika

Dalia Cidzikaitė

Su pundu neperskaitytų laikraščių besėdint vienoje iš Čikagos rajonų — Pilsen kavinių, ausį užgavo brazdinamos gitaros garsai ir rečitatyvu atliekama daina. Jaunas vyras dainavo ispaniškai, todėl tik iš dainos atlikimo stiliaus ir jos skambesio galėjau spręsti, apie ką ji — kuo skundžiasi ar kuo džiaugiasi, dėl ko nerimauja ar skauda širdį  šiandieninei jaunų žmonių kartai.

Tiek dainos atlikimo būdas, tiek gitaros garsai nesvetimi mano ir vyresniai lietuvių kartai. Gitara sovietmečiu buvo svarbi ne tik jaunimo identiteto, bet ir protesto prieš režimą bei visuomenę dalis. Ji buvo bene lengviausiai įsigyjamas instrumentas sovietinėje Lietuvoje, patogus neštis ar vežtis iš vienos vietos į kitą, bet dar svarbiau, kad tai buvo šeštojo ir septintojo dešimtmečių autentiškas ir nesumeluotas balsas. Dažniausiai pasitelktas pasipriešinimui kam nors — politiniam slogučiui, visuomenės tamsumui, jos susvetimėjimui, vertybių nykimui — išsakyti.

Žinoma, tuometinis lietuvių pomėgis gitaros muzikai nebuvo lyg iš po lietaus savaime išdygęs grybas. Jis buvo nusižiūrėtas iš Vakarų, anglų muzikinės grupės ,,The Beatles” dainų ir ypač amerikiečių hipių judėjimo, kilusio iš dalies kaip protesto prieš JAV vyriausybės pradėtą karą Vietname. Gerai žinomas lietuvių kompozitorius, lietuviškų roko operų pradininkas ir kūrėjas Kęstutis Antanėlis prisimena: ,,Nuo tada, kai 1964 metais per Liuksemburgo radijo stotį išgirdau ‘The Beatles’ dainą ‘Love Me Do’, visas mano gyvenimas pasikeitė”.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje ir septintojo pradžioje tuometinėje sovietų Lietuvoje jauni žmonės pradėjo burtis į nedideles grupes, save neretai vadindami gėlių vaikais arba bitnikais — abu pavadinimai, be abejonės, nusižiūrėti iš Vakarų. Ne tik priklausyti tokiam hipių judėjimui, bet vien jam prijausti tais laikais buvo ne tik pavojinga, bet ir uždrausta. Tačiau jų buvo, ir ne vienas. Ir visada su gitara. Tą laiką, mano akimis, neblogai užgriebė režisieriaus Raimundo Banionio sukurtas filmas ,,Vaikai iš ‘Amerikos’ viešbučio” (1990).

Lietuvoje gėlių vaikų judėjimas netruko įgauti pagreitį ir atrasti savo veidą. Vienu iš judėjimo savitumų buvo atsiradęs dainuojamosios poezijos žanras, kai daugiausiai lietuvių poetų eilės buvo ne deklamuojamos, bet išdainuojamos bei palydimos gitaros. Vienas tokių dainuojamosios poezijos pradininkų buvo ir Amerikos lietuviams puikiai pažįstamas Vytautas Kernagis. Tada jis dainavo kur kas lyriškesnes ir neretai politiškai angažuotas dainas apie Severiutę, boružę, nelaimingą ir likimo nuskriaustą keistuolį Kukutį (pagal poeto Marcelijaus Martinaičio eiles). Atrodo, tokiuose paprastuose žodžiuose: ,,Saulele saulele, auginki smilgelę boružei pakilt...” — mes jautėme ne tik subtilų poetinio žodžio grožį, bet ir įžiūrėjome imperatyvą, paskatą patiems tiestis, kilti aukštyn, siekti kažko daugiau.

Gal nuskambėsiu paradoksaliai, tačiau tas muzikinio gyvenimo tarpsnis, kai dainos buvo atliekamos gitara ne miesto aikštėse ar stadionuose, bet draugų būrelyje, neretai namuose sėdint prie virtuvės stalo, irgi galėtų būti pavadintas ,,tyliąja rezistencija”. Jos dalimi buvo ir prieš 35erius metus 1972 m. gegužės 14 d. susideginęs Romas Kalanta. Gal jis ir nepriklausė hipių judėjimui, nebuvo gėlių vaikas, tačiau, draugų teigimu, nešiojo ilgus plaukus, rengėsi kaip hipis ir grojo gitara.

Praėjusį sekmadienį, gegužės 13 d., Čikagoje buvo surengtas R. Kalantos susideginimo 35erių metų minėjimas. Nors minėjime gitara neskambėjo, garso netrūko. Daugiau nei penkiasdešimt motociklininkų lydėjo Kalantos žūties simbolį — tuščią katafalką — nuo Jaunimo centro Tėvų jėzuitų koplyčios iki R. Kalantos paminklo Šv. Kazimierio lietuvių kapinėse. Nauji laikai prašosi ir naujų išraiškos formų. Kaip ir naujų instrumentų bei garsų.