Apie partinius siurprizus, rezervistus ir prezidentą

Andrius Navickas

Partinių siurprizų metas

Turėjome progos dar kartą įsitikinti, kad Lietuvos politinės partijos visiškai nenuspėjamos. O gal, tiksliau, jų elgesį nebūtų sunku nuspėti, jei nekreiptume dėmesį į tai, ką kalba jų atstovai.

Štai tiek konservatoriai, tiek socialdemokratai jau daugiau nei mėnesį įrodinėja, jog tarpusavyje bendradarbiauti nebeįmanoma. Esą iššvaistytas pasitikėjimo kreditas, net apie pirmalaikius rinkimus paskelbta. Po ilgo tąsymosi ir priekaištavimo konservatoriams socialdemokratai staiga pareiškė, jog konservatoriai jiems mieliausi bendradarbiai, o pastarieji viešai pagyrė mažumos vyriausybės darbą, kurį dar prieš kelias dienas buvo pavadinę apgailėtinu noru išlaikyti valdžią bet kuria kaina, ir neprieštarauja, jei socialdemokratų dominuojama vyriausybė išliktų dar kurį laiką. Telieka spėlioti, koks susitarimas atgaivino šių dviejų partijų tarpusavio simpatijas ir kada įvyks naujas „šeimyninis konfliktas”?

Patys konservatoriai tvirtina, kad jiems svarbiausia ne partinė nauda, bet valstybės stabilumas. Beje, panašiai tvirtina ir Petro Auštrevičiaus vadovaujami liberalai, kurie, po pusantro mėnesio pareiškimų, jog Vilniaus neturėtų valdyti, nei liberalcentristai, nei liberaldemokratai, staiga, mero rinkimų dieną, pakeitė poziciją. Pasirodo, jie sutinka paremti liberaldemokratų kandidatą į merus, sutinka gauti vicemero postą, tačiau esą nesiruošia dirbti Vilnių valdysiančioje koalicijoje. Tokią originalią poziciją liberalai aiškina noru, kad Vilniuje baigtųsi politinis chaosas. Noras sveikintinas, tačiau ar ne tokie pozicijos kaitaliojimai ir yra viena iš svarbiausių šio chaoso priežasčių?

Rezervistų viltis — prezidentas?

Seimas toliau bando lopyti Liustracijos įstatymo skyles. Telieka eilinį kartą atsidusti, pagalvojus, jog, jei prieš kelioliką metų būtų įvykdyta nuosekli liustracija, daugybės dabartinių problemų tikrai neturėtume. Ką gi – geriau vėliau negu niekad.

Socialdemokratų, socialiberalų, valstiečių liaudininku ir liberalcentristų nepasitenkinimui Seimas nusprendė prilyginti KGB rezervistus kadriniams šios nusikalstamos organizacijos darbuotojams. Tai reiškia, jog rezervistai dar pusantrų metų negalės užimti jokių svarbių pareigų valstybės valdymo sistemoje. Iš kart po tokios pataisos priėmimo buvęs Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis pradėjo virkauti, jog nubraukiami visi jo nuopelnai valstybei. Regis, labiausiai politikui skaudu, jog kuriam laikui teks atidėti svajonę tapti ambasadoriumi. Beje, kalbėdamas apie savo nuopelnus, A. Valionis taip ir nesugebėjo paaiškinti, kodėl jau Atgimimo laikotarpiu jį traukė tapti nusikalstamos organizacijos rezervo karininku. Rezervistus Seime aktyviausiai gynė buvęs disidentas liberalcentristas Vytautas Bogušis. Jis tvirtino, kad rezervistų veiklos apribojimas pažeidžia jų teises ir visiems paskelbė, jog prezidentas tikrai vetuos pataisas ir rezervistai galės lengviau atsikvėpti.

Pats prezidentas kol kas nepasako, ar tikrai jis taps KGB rezervistų gelbėtoju. V. Adamkus tvirtina, jog spręs tik tada, kai oficialiai gaus įstatymą pasirašymui. Akivaizdu, jog prezidentas jaučiasi patekęs į nemalonią situaciją. Iki šiol jis gana nuosekliai palaikė rezervistus A. Valionį ir A. Pocių, tačiau ar jis ryšis tapti oficialiu KGB rezervo globėju?

Prezidentas tapo politologu

Prezidentas turėjo galvą sukti ne vien tik dėl rezervistų. Ketvirtadienį, po tam tikro atidėliojimo, jis perskaitė metinį pranešimą Seime. Šis pranešimas, kiek žinau, buvo gana ilgai ruošiamas, perrašinėjamas ir perskaityti galutinį jo variantą prezidentui prireikė beveik valandos. Prezidentas pasirodė esąs neblogas skaitovas. Tačiau, įdėmiau įsiskaičius į jo pranešimo turinį, daugeliui kilo tikrai daug klausimų.

Pirmiausia, prezidentas jau trečius metus iš eilės perskaito kritišką tekstą, kuriame pamini Seimo, Vyriausybės darbo ydas, tačiau visiškai nutyli apie savo pasiekimus ir trūkumus. Regis, prezidentui patinka politologo, kuris kritiškai vertina įvairius politinius procesus, rolė. Tačiau ar tikrai prezidentas turi elgtis kaip politologas? Jei prezidentas kalba apie reformų trūkumą, jis neišvengiamai kartu privalo atsakyti, ką pats padarė, jog reformos vyktų. Deja, prezidentas nesiteikė paaiškinti savo pozicijos VSD skandalo metu.

Kaip pastebėjo vienas politikas, prezidentas kalbėjo, tarsi sugrįžęs iš ilgų atostogų Meksikoje, ir Lietuvoje atradęs betvarkę. Paradoksalu, jog prezidentas griežtai sukritikavo Vyriausybę, kurią dar neseniai vadino stabilumo garantu, ir kartu visai nepasiūlė išeičių: ar reikia kitos valdančiosios koalicijos, ar reikia naujų Seimo rinkimų, ar reikia personalinių pokyčių ministerijose?

Jau ne pirmus metus prezidentas yra susirūpinęs ir pastebi įvairias blogybes. Keisčiausia, jog kiekvienais metais vis kitas, o apie tas, apie kurias kalbėjo prieš kurį laiką, jis kažkodėl pamiršta. Keista ir tai, jog prezidentas po šio metinio pranešimo išreiškė nepasitenkinimą, jog jo ankstesni pranešimai nebuvo išgirsti. Kokios reakcijos jis pats norėtų?

Deja, kaip taikliai pastebėjo vienas apžvalgininkas – jei tokio pobūdžio metinis pranešimas ir nebūtų perskaitytas, niekas politiniame gyvenime nebūtų pasikeitę. Juk žiniasklaidoje jau seniai kalbama apie visus tuos dalykus, apie kuriuos kalbėjo ir prezidentas.

Šiandien trūksta ne tiek problemų įvardijimo, kiek politinės valios jos spręsti. Trūksta ne politologų, bet drąsių politikų. Todėl gaila, kai prezidentas nusprendžia iš politiko persikvalifikuoti į politologus. Šiandien visiems būtų daug naudingesnė ne jo patarėjų surašyti postringavimai, bet ryžtingi ir nuoseklūs politiniai veiksmai.

Dviguba pilietybė – misija įmanoma?

Daugėja vilčių, jog nebus žengtas absurdiškas žingsnis ir užsienyje gyvenantys lietuviai nepraras Lietuvos pilietybės. Praėjusią savaitę apie tai daug kalbėta Seimo ir JAV Lietuvių Bendruomenės komisijos posėdžiuose, po pirmojo skaitymo Seime pritarta ir Andriaus Kubiliaus pataisoms Pilietybės įstatymui. Taip pat Seimą pasiekė ir užsienio lietuvių parašai po peticija, kuria raginama išsaugoti teisę į dvigubą pilietybę.

Apie tai, jog Konstitucinio Teismo sprendimas neatmeta galimybės įteisinti atvejus, kai dviguba pilietybė galima, viešai prabilo ir konstitucinės teisės specialistas E. Šileikis. Jis spaudos konferencijoje stebėjosi, kodėl politikai vangiai ieško būdų, kaip šioje srityje pagelbėti tautiečiams, kuriuos likimas nubloškė išeivijon.

Iš tiesų, klausantis įvairių pasisakymų, susidarė keistas įspūdis. Prezidentas, premjeras, Seimo pirmininkas, opozicijos vadovas – visi už tai, jog išeivijoje gyvenantys lietuviai neprarastų teisės į dvigubą pilietybę. Tai kas tada prieš tokią teisę? Kas trukdo paprasčiausiai Seime surinkti Konstitucijai pakeisti reikalingą daugumą ir priimti sprendimą, kurį visi palaiko?

Deja, ir šiuo atveju verta žiūrėti ne į tai, ką politikai kalba, bet į tai, ką jie daro. Esu įsitikinęs, kad išeivijos lietuviai privalo nesusilpninti spaudimo šiuo klausimu Lietuvos politikams. Priešingu atveju, dar ilgai teks klausytis apgailestavimų ir patikinimu – „jei tik būtų mano valia”.

Tiesa, šiandien bendras politinis klimatas teigiamai išspręsti dvigubos pilietybės klausimą kur kas palankesnis nei prieš kelis mėnesius.

Tai tikrai teikia vilčių.