Kovoje už spaudą

Kun. Viktoras Rimšelis, MIC

Lietuviškoji spauda atskleidžia viso mūsų gyvenimo veidą. Ji skelbia lietuviškojo veikimo įvairiausius renginius, padeda organizacijoms ruošti suvažiavimus, audrina kultūrinio gyvenimo pulsą. Joje regime visų lietuviškųjų veiksnių užmojus ir darbus. Be spaudos nėra tautinės veiklos, nėra tautinės kultūros. Keldami spaudoje mūsų kultūrinio gyvenimo reiškinius, mes dažnai pamirštame, kad pati spauda taipgi yra kone pagrindinis veiksnys.

Kai neliks šiame krašte spausdinto lietuviškojo žodžio, tai nebus ir jau nereikės visų tų organizacijų, kuriomis mes dabar didžiuojamės. Tada nereikės nei tų veiksnių, kurie dabar dar aktyvina kultūrinę veiklą arba tik spaudoje dėl jos ginčijasi. Mes visi dejuojame, kad lietuviai tremtyje ar jau laisvieji ateiviai yra susikaldę. Žinoma, niekas nežino, kiek yra tų lietuviškųjų organizacijų, kiek visokių brolijų, klubų, profesinių vienetų, nors galėtume ir suskaičiuoti bent savo apylinkės lietuvius. Skaldytis ir vėl jungtis yra būdinga anuometiniams tremtiniams. Žmogus, atitrūkęs nuo savo tautos ir tėvynės, yra linkęs glaustis prie sau artimiausio. Šitai jį guodžia, lyg jis būtų arčiau prie savo žemės ir prie savo gimtojo krašto, kaimo ar miesto. Lietuvoje niekas nežinojo apei Šakių klubą, apie Panevėžio, ar kokią Suvalkiečių draugiją. čia tokie vienetai suveda į tam tikrą vienybę, nors tuo pačiu būdu ir atskiria nuo kitų. Toks vienijimasis yra drauge ir skaldymasis. Vienos grupės žmonės dažnu atveju pasijunta kitai grupei priešai.

Tai tik vienas pavyzdys. Tą pačią apraišką rasime ir kitose srityse. Vienijimasis ir skaldymasis reiškiasi labai stipriai pasaulėžiūriniu pagrindu ir kultūriniame veikime. Toks skaldymasis yra ryškus ir laisvojoje Lietuvoje.

Visos organizacijos, visi klubai, grupės, politiniai veiksniai, be abejo, yra mūsų kultūriniai veiksniai. Jie tokiais jaučiasi ir tokie yra. Todėl jie jaučia teisę reikštis ir spaudoje. Spauda turi pareigą jų veikimą aukštinti ir skatinti, jų žmones garsinti. Bet ar tie žmonės, būdami tų organizacijų atstovai ar grupių vadai, žino, kad ir spauda negali be jų išsilaikyti? Spauda negali būti pakibus ore. Visos raidės, kurios prabėga laikraštyje, yra apmokėtos žmonių prakaitu ir pa-siaukojimu. Reikia ir tiems idealistams gyventi taip, kaip ir visiems organizacijų ir klubų žmonėms. Seniau, pvz., „Draugo” išlaikymui buvo ruošiami renginiai. Tada buvo čionai suvažiavę daugiausia ūkininkai ir paprasti darbininkai. Jie spaudos išlaikymo reikalą suprato. O dabar visokioj veikloj aktyviausi beveik išimtinai inteligentai. Regis, visi mokslo ragavę, o tų paprastų gyvenimo būtinumų lyg ir nežino. Kartais viešai ar tik privačiuose pokalbiuose išgirsi nusiskundimą dėl renginiams garsinti apmokamų skelbimų. Kai spauda padeda sutelkti visokius vajus, kai ji sukaupia fondus kultūriniams reikalams, tai kodėl ji turėtų atsisakyti tų trupinių, kurie padeda jai pačiai išsilaikyti?

Turtas vis brangesnis, kai žmogus turtingesnis. Kai lietuviai, į čia atvykę, ir dar nieko, palyginus su šia diena, neturėjo, tai tada jie visiems kultūriniams reikalams galėjo aukoti ir skirti daugiau  dėmesio. O kai gyvenimas „pasinešė” medžiaginės naudos linkme, pradėjo blėsti ir kultūrinis lietuviškasis idealizmas. Maža yra vilčių, kad lietuviškoji spauda stiprės ir augs. Kaip tik priešingai — ji brenda vis į sunkesnį savosios egzistencijos kelią. Jaunoji karta labiau linksta prie vietinės spaudos, prie kurios visa aplinka, ypač mokykla, pripratina ir priverčia ja naudotis. Be to, sunku lietuviškajai spaudai net prieiti prie savųjų žmonių. Angliškąją spaudą mokyklos bruka kone per jėgą. O tie patys vaikai galėtų savo lietuviams tėvams ne iš vienos mokyklos parnešti paraginimą tėvams, kad šie užsiprenumeruotų lietuviškąjį dienraštį ar savaitraštį.

Jeigu mes patys savųjų reikalų neįvertinsime, nebranginsime ypač to didžiojo kultūros palikimo — mūsų vargstančios spaudos, kuria čia yra įamžinamas lietuviškasis žodis su visa lietuviškąja kultūra, tai iš viso mūsų gyvenimo ir visų tų grupių grupelių beliks tik paminklai kapuose su pakeistomis pavardėmis.

Reikia čia priminti, kas labiausiai naikina mūsų spaudą. Per pastaruosius keliolika metų Amerikos paštas yra pats prasčiausias. Mes negalime pašto pakeisti. Ne tik mūsų lietuviški laikraščiai ateina po kelių dienų ar net po kelių savaičių. Yra ta pati bėda ir mažesniems angliškiems laikraščiams. Paštas išsiuntinėja laikraščius ne kiekvieną dieną, bet surenka  kelių dienų ar net kelių savaičių ir išsiunčia visą glėbį dienraščių ar savaitraščių. Man atrodo, kad jau niekas pašto nepagerins. Amerikos valdžia nepataisys pašto, nes čia yra demokratija, kuri dabar turi kariauti, ir siųsti pražūčiai tūkstančius kareivių. O Amerikos didieji laikraščiai į visus kraštus išsiuntinėjami lėktuvais.