Lietuvą kamuoja strateginio mąstymo trūkumas

Andrius Navickas

Jau turime Finansų ministrą ir pagaliau nebeturime Valstybės saugumo departamento vadovo. Algirdas Paleckis išlieka socialdemokratų partijoje, kuriai jau tikrai nebevadovaus Algirdas Brazauskas. Konservatoriai paskelbė  Rusijos įtakos Lietuvoje mažinimo planą. Apie visa tai šioje apžvalgoje.

Lietuvos valstybės finansus tvarkys R. Šadžius

Rimanto Šadžiaus kandidatūra į ministrus nekelia abejonių ne tik premjerui, bet ir prezidentui. Taigi, jau visiškai aišku, kas vadovaus Lietuvos finansams. Tačiau ar galime tikėtis aiškesnės ir nuoseklesnės finansų politikos? Lietuvoje daug kalbama apie reformas sveikatos apsaugos, švietimo, socialinių programų srityse. Tačiau kiekviena reforma reikalauja investicijų. Jei kitų metų biudžete nebus atrasta papildomų milijonų aukštojo mokslo reformai įvykdyti, ji ir toliau teliks kalbų lygmenyje.  Iš kur galima gauti papildomų lėšų? Vienas iš variantų – lėšos, gautos „Mažeikių naftos” privatizacijos metu. Tačiau į šias lėšas pretenduoja įvairios ministerijos. Šiuo atveju svarbu – nuoseklus strateginis mąstymas, kurio, deja, iki šiol stokojame. Kita problema – jau Europos komisarė Dalia Grybauskaitė prieš kurį laiką perspėjo, jog Lietuvos valdžia yra pernelyg išlaidi sau. Biurokratinis aparatas vis pučiasi, bet vargiai tampa veiksmingesnis.

Ar naujasis finansų ministras turės politinės valios kovoti su dabartinėmis blogybėmis, ar jis paprasčiausiai atliks Vyriausybės buhalterio funkcijas? Atsakymą gausime, kai pamatysime naujojo Valstybės biudžeto metmenis.

VSD po Arvydo Pociaus

Arvydas Pocius nuosekliai demonstruoja nepagarbą Lietuvos parlamentui. Jis ne tik nesiteikė įvykdyti prieš kurį laiką duotų pažadų, dėl kurių iš pirmo karto nebuvo Seimo narių atstatydintas, tačiau net neatvyko į pakartotinį dekreto dėl jo atstatydinimo svarstymą, nors buvo primygtinai kviečiamas. Nežinia, ar jis paprasčiausiai vengė parlamentarų klausimų, ar jam smagu ir toliau žeminti Lietuvos Seimą?

Šį kartą Seimas vieningai patvirtino prezidento dekretą. Originaliausiai savo poziciją paaiškino darbiečių seniūnė Loreta Graužinienė. Pasak jos, Darbo partija pasielgė labai teisingai, kai per pirmą balsavimą dėl A. Pociaus atstatydinimo,  nepalaikė prezidento dekreto, nes tokiu būdu buvo sudarytos sąlygos VSD vadovui visiškai susikompromituoti. Sąžinės graužaties, panašu, nejaučia ir socialdemokratai. Tiesa, jie pripažįsta, kad, privatizuodamas tarnybinį butą, A. Pocius pasielgė neetiškai, tačiau nei šis poelgis, nei jo keisti veiksmai, tvarkantys VSD, jiems neatrodo labai smerktini. Kiekvienas juk vertina pagal savo mastelį, ar ne?

Svarbiausias klausimas po A. Pociaus atstatydinimo – ar Seimo nariai įsivaizduoja, jog tuo reformos VSD ir baigiasi, ar  jie turės politinės valios įvertinti į dabartinių VSD vadovo pavaduotojų veiklą? Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Matulevičius tvirtina, kad VSD reforma tik prasideda. Tačiau, žvelgiant į socialdemokratų ar valstiečių liaudininkų reakciją į šiuos žodžius, kyla rimtos abejonės. Panašu, jog didelių problemų VSD darbe nemato ir prezidentas, kuris tikrai keistai ieško tinkamos naujojo VSD vadovo kandidatūros. Susidaro įspūdis, kad pagrindinis reikalavimas naujajam VSD vadovui – artimos sąsajos su skandalinguoju premjero padėjėju Albinu Januška. Tačiau ar tai nereiškia, kad VSD liks pasmerkta naujiems skandalams?

Absoliuti dauguma Lietuvos politikų diskusijose sutaria, kad VSD po A. Pociaus turėtų būti iš esmės kitokia institucija, nepolitizuota ir nesusijusi su kokia nors viena politine ar ekonomine grupe. Tačiau, kai pereinama nuo žodžių prie darbų, susidaro įspūdis, kad nemaža dalis politikų vis dar svajoja apie tokį VSD vadovą, kurį galėtų valdyti.

Socialdemokratai persigrupuoja

Algirdas Brazauskas aiškiai pareiškė, kad nebesiruošia vadovauti socialdemokratų partijai. Toks pareiškimas nutildė tuos, kurie vis dar tikėjosi, jog pavyks įkalbėti A. Brazauską pasilikti ir tokiu būdu sudėtingas persigrupavimas socialdemokratų viršūnėse bus atidėtas bent kuriam laikui. A. Brazausko vadovavimo pabaiga – didžiulis išbandymas socialdemokratams. Nei Gediminas Kirkilas, nei Juozas Olekas, nei Algirdas Butkevičius, nei Vytenis Andriukaitis neturi tokio autoriteto partijos viduje. Visi jie susiję su tam tikromis grupuotėmis partijoje ir turi aršių kritikų. Tiesa, šiandien beveik nekelia abejonių, jog kitu socialdemokratų vadovu taps būtent G. Kirkilas. Jį, kaip įpėdinį paminėjo, A. Brazauskas, jis užima svarbiausias pareigas valstybės gyvenime, be to turi didelę įtaką Lietuvos žiniasklaidai. Tuo galima buvo įsitikinti, kai praėjusią savaitę pasipylė kritiniai tekstai apie rimčiausią premjero konkurentą – Krašto apsaugos ministrą J. Oleką.

Tai, kad įtakingiausi maištininkai socialdemokratų partijos viduje buvo numalšinti, liudija ir šios partijos tarybos posėdis. Taryba nepašalino, kaip prognozuota, Algirdo Paleckio iš partijos, tačiau pastarojo oponentai pasiekė kur kas svarbesnę pergalę – pakirpo jam politinius sparnus. Jei A. Paleckis būtų pašalintas, jis galėtų tikėtis dalies socialdemokratų užuojautos bei paramos. Dabar gi jis paliktas partijoje be teisės du metus aktyviau dalyvauti partinėje veikloje. Sutikdamas su tokiomis sąlygomis, A. Paleckis pripažino savo politinį pralaimėjimą. Vargu ar jį kompensuos išlaikytas Vilniaus vicemero postas. Tuo labiau, kad jis privalės atsisakyti Vilniaus socialdemokratų skyriaus vadovo vaidmens.

Kokią įtaką procesai socialdemokratų partijos viduje turės visam Lietuvos politiniam gyvenimui? Apie tai aiškiau galima bus spręsti tik po socialdemokratų suvažiavimo, kuris įvyks netrukus. Jau dabar galima teigti tik tai, kad G. Kirkilas eilinį kartą įrodė esąs puikus vidinių susirėmimų strategas. Visgi didžiausias iššūkis partijai, kuriai jis vadovaus, nėra vien tik nesuskilti, bet pagaliau atrasti savąją tapatybę. Labai tikėtina, kad tie socdemai, kurie pasigenda nuoseklios kairiosios socialinės politikos, persigrupavę vėl kibs partinei vadovybei į atlapus. Be to išlieka reali grėsmė, jog kitos partijos gali užimti kairį flangą politiniame gyvenime ir ilgalaikėje perspektyvoje tai gali turėti apverktinas pasekmes LSDP.

Tėvynės sąjunga prieš Rusiją

Tėvynės sąjunga paskelbė Rusijos įtakos Lietuvoje mažinimo planą. Sunku nesutikti su pagrindiniu jo teiginiu, kad turime realistiškai vertinti situaciją, stebėti Rusijoje vykstančius procesus ir adekvačiai į juos reaguoti.

Kita vertus, keliasdešimties punktų dokumente sunku atrasti tikrai naujų pasiūlymų, apie kurios jau daugybę kartų nebuvo kalbėta. Gal todėl kai kurie žurnalistai pradėjo akcentuoti, kad svarbiausias konservatorių pasiūlymas – rinkti prezidentą Seime.

Tačiau patys dokumento rengėjai pripažįsta, kad didžiausia problema – ne vienokia ar kitokia rinkimų tvarka, bet žmonių nusivylimas valstybe, demoralizuojantis skurdas ir suvešėjusi korupcija. Konservatoriai, regis, taikliai įvardija svarbiausius politinių ligų, kamuojančių Lietuvą, simptomus, deja, nepateikia konkretaus recepto, kaip gydyti pačią ligą.

Šia prasme šis konservatorių dokumentas tegali būti vertinamas kaip pretekstas diskusijai, bet ne kaip labai vertingos įžvalgos, apibendrinančios gilią diskusiją. Tai geriau nei nieko, tačiau šiandien svarbiau ne tik kalbėti apie Rusijos pavojus, bet imtis konkrečių priemonių, bandant juos mažinti.

Pavyzdžiui, pagaliau įsteigti Rusijos institutą, kuris nuosekliai analizuotų šioje valstybėje vykstančius procesus.

Tokio pobūdžio institutai veikė Vakarų valstybėse „šaltojo” karo metu. Deja, vėliau išnyko, esą kaip atgyvena. Deja, Rusija vis labiau panašėja į Sovietų Sąjungą, taigi, būtina prisiminti ir kažkada sėkmingai veikusius priešnuodžius.