Arkivysk. S. Tamkevičius: ,,Šis klausimas nėra susijęs vien su tautinėmis problemomis"

Sausio 19 d. New York arkivuskupija pranešė apie ketinimą uždaryti Aušros Vartų (AV) parapiją Manhattan (Parish of Our Lady of Vilna). Toks arkivyskupijos žingsnis susilaukė atgarsio ne tik tarp Amerikos lietuvių ir, ypač, New York lietuvių bendruomenės (tą pačią dieną JAV LB New York apygardos pirmininkė Ramutė Žukaitė išplatino atsišaukimą, pasisakantį prieš tokį New York arkivyskupijos žingsnį) bei AV parapijiečių, bet ir iš Lietuvos vyriausybės pusės.

Nepraėjus nė savaitei po New York arkivyskupijos nuosprendžio AV parapijai, į New York kardinolą Edward Egan kreipėsi Lietuvos Respublikos Kultūros ministras Jonas Jučas, prašydamas pergalvoti sprendimą dėl parapijos uždarymo. Sausio 18 d. įvykusiame Lietuvos vyskupų konferencijos plenariniame posėdyje taip pat buvo svarstomas AV parapijos likimas. Informaciniame Lietuvos vyskupų konferencijos pranešime sakoma, jog nors ,,Lietuvos vyskupai negali tiesiogiai tvarkyti kitos šalies Vyskupų konferencijos teritorijoje esančių parapijų reikalų, tačiau savo ruožtu sieks, kad jos nebūtų uždaromos".

Prieš kelias dienas ,,Draugo" redakcija kreipėsi į Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininką arkivysk. Sigitą Tamkevičių, SJ, prašydama pakomentuoti AV parapijos uždarymo faktą bei pasidalinti savo mintimis, kokiu būdu Lietuvos vyskupų konferencija sieks, kad lietuviškos parapijos JAV nebūtų uždaromos. Į mūsų pateiktus šešis klausimus arkivyskupas S. Tamkevičius, SJ atsakė laišku, kurį žemiau ir pateikiame.

Redakcija.

 

Lietuvos Vyskupų konferencijos pirmininko arkivysk. S. Tamkevičiaus laiškas laikraščių
„Amerikos lietuvis“ ir „Draugas“ skaitytojams

Broliai ir seserys lietuviai išeivijoje! Šiuo metu gaunu daug laiškų ir prašymų dėl Aušros Vartų bažnyčios, todėl pabandysiu atsakyti į Jums rūpimus klausimus. Lietuvių parapijų Jungtinėse Valstijose padėtis bus daug aiškesnė, jei būsime geriau susipažinę su Katalikų Bažnyčios gyvenimo praktika ir teise.

Savaime suprantama, kad parapijos gali egzistuoti tik ten, kur yra žmonių. Kai ankstesniųjų emigracijos bangų lietuviai nuvyko į Ameriką, jie organizavosi ir statė bažnyčias, kuriose galėtų rinktis maldai. Prie bažnyčių atsirado parapijos tikinčiųjų išlaikomos bendruomenių salės, mokyklos, įvairių organizacijų susibūrimo vietos.  Su laiku dėl įvairiausių priežasčių lietuviai persikėlė toliau nuo tų parapijų, ir daugelyje jų lankomumas smarkiai sumažėjo, o naujesnės emigracijos lietuviai yra mažiau prisirišę prie parapijos gyvenimo, negu jų pirmtakai. Vis dėlto, nėra geresnio būdo parapijas išlaikyti, kaip jų gyvastingumas. Jei tikintieji jose ne tik dalyvaus pamaldose, bet ir rengsis priimti sakramentus, jei čia bus vykdomos įvairios evangelizacijos, katechezės ir kitos programos, nekils jokių problemų dėl parapijų egzistavimo ir bažnyčių statuso.

Tais atvejais, kai parapijos bažnyčia yra vertinga kaip architektūros ar istorijos paminklas, Lietuvių bendruomenė ar atitinkamos Lietuvos institucijos galbūt galėtų kreiptis į JAV valdžios įstaigas su prašymu saugoti ir išlaikyti tuos pastatus dėl kultūrinių priežasčių.

Katalikų Bažnyčioje atsakomybė už sielovadą ir viską, kas su tuo susiję, yra pilnai patikėta kiekvienos vyskupijos vyskupui. Jis rūpinasi geriausiu būdu padėti tikintiesiems matydamas visos vyskupijos padėtį ir atsižvelgdamas į visų jos gyventojų gerovę. Parapijos ir bažnyčios, kuriose meldžiasi atskirų tautinių grupių ar bendruomenių katalikai, neturi išskirtinės padėties, o priklauso krašto, kurioje jos yra, vyskupijai ir jomis taip pat rūpinasi vietos vyskupas. Todėl Lietuvos vyskupai negali tiesiogiai kištis į tų parapijų reikalus. Lygiai taip, kaip, pvz., Lietuvoje esančių parapijų reikalų netvarko ir negali tvarkyti kitų, kad ir kaimyninių šalių vyskupai, nors šiose parapijose daugumą sudarytų būtent tų šalių tautinės grupės.

Lietuvos vyskupams tikrai rūpi mūsų tautiečiai, išvykę į JAV ar kitas šalis, taip pat parapijų bei jų pastatų tuose kraštuose likimas. Susitarus su Amerikos vyskupais, kiek leidžia galimybės, yra siunčiami kunigai, kurie dirba sielovados darbą tarp tautiečių, skatinama, kad prie šio darbo prisidėtų moterų ir vyrų vienuolijos. Iškilus svarbiems klausimams vyskupai yra kreipęsi į Amerikos vyskupus (pvz., Bostono, Niujorko) išdėstydami savo požiūrį į susidariusią padėtį, atkreipdami dėmesį į lietuvių parapijų svarbą sielovadai bei į tai, kad Ameriką pasiekė daug naujų lietuvių emigrantų ir norėdami jiems padėti turime turėti atitinkamas sąlygas. Vis dėlto, galutinis sprendimas visada priklauso vietos vyskupui. Toks sielovadinės atsakomybės pasidalijimas galioja tarp visų vyskupijų, ne tik skirtingų kraštų, bet ir tos pačios šalies. Taip pat ir Lietuvoje vienos vyskupijos ganytojas negali kilnoti kitos vyskupijos kunigų, atidaryti ar uždaryti parapijų, steigti organizacijų ir pan. Skirtumas tik toks, kad vienos šalies vyskupai sudaro Vyskupų Konferenciją ir kartu sprendžia kai kuriuos iškilusius bendrus klausimus, pvz., santykių su valstybe, liturginių tekstų ir pan.

Prel. E. Putrimas yra Lietuvos Vyskupų Konferencijos deleguotas rūpintis lietuvių katalikų sielovada, tarpininkauti tarp lietuvių bendruomenės ir vietos vyskupo, pranešti apie iškylančius poreikius Lietuvos vyskupams. Tačiau jis neturi sprendimo teisės kitos šalies vyskupijoje ir, savaime aišku, neturi daugiau galių bei teisių už jį įgaliojusią Vyskupų Konferenciją. Net ir tada, kai užsienio lietuvių sielovada rūpinosi lietuvis vyskupas, jis negalėjo veikti nesiderindamas prie JAV vyskupijų vyskupų. Prelatas E. Putrimas daro viską, ką gali, kad padėtų lietuvių parapijoms, susitikdamas su Amerikos vyskupais, vyskupijų kurijų atstovais, jiems pristatydamas lietuvių požiūrį, įtikinėdamas ir prašydamas atsižvelgti į bažnyčią stačiusios bendruomenės troškimus, siekdamas pagalbos. Ne visuomet žiniasklaidoje labiausiai pastebimos ir aprašomos priemonės yra veiksmingiausios. Todėl nereikėtų svaidytis kaltinimais net ir tada, kai nepavyksta pasiekti visko, ko norime. Nors tam tikrais atvejais Jūsų vietos vyskupo sprendimai Jums atrodo ne patys geriausi, turėtumėte kreiptis į jį kaip į savo Ganytoją, o ne oponentą ar priešininką. Tik toks santykis gali atverti duris į tarpusavio supratimą, į bendrą geriausio kelio paiešką.

Daugeliui nesuprantama, kodėl mūsų tautiečių lėšomis statytos bažnyčios priklauso ne konkrečiai bendruomenei, o visai Bažnyčiai ir yra patikėtos tvarkyti konkrečiai vyskupijai. Tačiau nepamirškime, kad mūsų protėviai statė ne kokias nors uždaras sueigų vietas, o norėjo, kad tai būtų katalikų bažnyčios, kad jose dirbtų katalikų kunigai. Katalikų Bažnyčioje visuomet įvertinamos pastangos ir aukos, meldžiamasi už geradarius, tačiau bažnyčių pastatai nėra aukotojo ar fundatoriaus nuosavybė. Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, daug bažnyčių yra įkūrę ir pastatę didikai, tačiau tai nėra kokio nors dvarininko bažnyčia, o Katalikų Bažnyčiai priklausanti parapija, esanti vienybėje su popiežiumi ir viso pasaulio tikinčiaisiais. Tiesa, praeityje bažnyčių fundatoriai kartais turėdavo jose išskirtinių privilegijų ir galėdavo nustatyti ypatingas sąlygas, tačiau tai dažniausiai tik kenkė visai tikinčiųjų bendruomenei, supriešindavo žmones. Kai pagal tokio fundatoriaus norą ar įgeidžius būna nustatyta pamaldų tvarka, klauptų suskirstymas ar kt., tai dalis tikinčiųjų lieka išskirti, nepriimti. Tai tikrai nėra krikščioniška meile pagrįsta laikysena. Todėl Bažnyčioje buvo apsispręsta niekam nesuteikti išskirtinių privilegijų, kad visos bažnyčios galėtų tarnauti visiems tikintiesiems, priklausomai nuo besikeičiančių poreikių. Nors šiuo metu dėl to, kad bažnyčios pastatai nepriklauso lietuvių bendruomenei, mums iškyla nemalonių rūpesčių, bet šis klausimas nėra susijęs vien su tautinėmis problemomis ir buvo sprendžiamas atsižvelgiant į daug platesnį kontekstą bei ilgą šimtmečių patirtį.

Reikia gerai suprasti, kad Katalikų Bažnyčia yra viena visiems. Jau apaštalas Paulius rašė krikščionims, kad nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters, o visi yra viena Kristuje Jėzuje! (plg. Gal 3, 28). Bažnyčiai brangūs visi tikintieji, rūpi visi žmonės, nesvarbu, kokios tautybės jie būtų. Kristus atėjo visų išgelbėti. Tai ne tik nesumenkina tautiškumo reikšmės, o kaip tik duoda galimybę kiekvienos tautos žmogui būti gerbiamam ir vertinamam, susilaukti pagalbos. Akivaizdus pavyzdys – Jono Pauliaus II kelionės po visą pasaulį, jo, o taip pat ir dabartinio popiežiaus Benedikto XVI sveikinimai įvairiausiomis kalbomis per Kalėdų ir Velykų šventes. Stengiamės, kad lietuvių statytos bažnyčios ir toliau galėtų tarnauti mūsų tautiečiams, bet taip pat gerai suvokiame, kad tikintieji negali atsiriboti vieni nuo kitų, savo reikalus kelti aukščiau už kitų, bet turi žvelgti į visus žmones kaip savo brolius ir seseris. Tik tokioje meilės ir bendradarbiavimo dvasioje įmanoma spręsti ir lietuvių parapijų Amerikoje klausimus. Tik gerbdami kitus galime sulaukti pagarbos ir supratimo bei pasiekti, kad lietuviai ir toliau galėtų rinktis į jų protėvių statytas šventoves bei melstis savo gimtąja kalba.