Savame darže auginti teroristai

Danutė Bindokienė

Mokykla Pennsylvanijoje, kur įvyko išpuolis. BBC nuotr.

JAV prezidentas ir jo idėjoms artimi politikai nuolat įtikinėja valstybės gyventojus, kad jie yra vienintelė  užtvara, sauganti visus nuo fanatikų teroristų, kurie tik laukia patogios progos pakartoti 2001 m. rugsėjo 11–osios ar dar baisesnius išpuolius. Tačiau, atrodo, kad per medžius Vašingtonas nemato girios. Kitaip sakant, nekreipia dėmesio, kokios šiurpios ir pavojingos piktžolės auga savame darže.

Toli ieškoti nereikia, nes tų ,,savame darže augintų teroristų” darbai pastaruoju metu labai jau akis bado. Gaila, kad nebado sąžinės tų, kurie padeda tam vietiniam terorizmui klestėti, įvairiais būdais jį ,,tręšia ir puoselėja”, o paskui nusiplauna rankas ir paneigia bet kokią savo kaltę.

Turbūt tik iš kitos planetos į Žemę šiandien nusileidęs asmuo nežinotų apie vieną po kito nuolat pasikartojančius smurto veiksmus Amerikos mokyklose. Kai kažkoks iškrypėlis įsiveržia į mokyklą ir pradeda žudyti ar kitais būdais terorizuoti moksleivius, visi baisiai pasipiktina, grąžo rankas, lieja ašaras ir ieško, kam būtų patogiausia primesti kaltę. Tačiau po kiek laiko įvykis, nepaisant, kiek šiurpus, pamažu nuslūgsta praeitin ir retai užsimenamas. Iki kito karto...

Kai prieš kiek laiko į vieną Rusijos mokyklą įsiveržė ginkluoti teroristai (kitokio vardo jie neverti) ir išžudė daug vaikučių, po vasaros atostogų pirmąją dieną susirinkusių į pamokas, kilo tarptautinis pasibaisėjimas. Maskva skubėjo tą siaubingą įvykį panaudoti savo propagandai prieš Čečėniją ir dar kartą pateisinti jos okupaciją.

Nesunku kaltinti kažkokius ,,fanatikus” — musulmonus, ar kitus — degančius neapykanta laisvei, demokratijai, krikščionybei ar vakarietiškoms idėjoms apskritai, bet ką daryti, kai nerandama parankios priežasties, ant kurios būtų galima suversti kaltinimų šūsnis?

Šį rudenį, vos prasidėjus mokslo metams, jau keliose JAV mokyklose moksleiviai patyrė baisius smurto veiksmus. Jeigu vaikas ar jaunuolis, atėjęs į mokyklą pasisemti žinių, negali jaustis saugus, tai kur pagaliau yra saugu? Wisconsin, Colorado, Vermont, North Carolina, Pennsylvania... Tai vis valstijos, kur per labai trumpą laiką pasikartojo teroristiniai išpuoliai prieš mokinius bei mokytojus. Vėliausias šią savaitę —  ramiame ir taikiame amišų telkinyje, kai žudikas, apsiginklavęs šaunamaisiais ginklais, įsiveržė į mokyklą pamokų metų ir sušaudė kelias mergaites (berniukams liepė iš patalpos pasišalinti). Kaip ir kai kuriose kitose vietovėse, užpuolikas, atlikęs savo kruviną darbą, pagaliau nukreipė ginklą į save ir nusižudė.

Sutrikusių asmenybių visur ir visuomet pasitaiko. Su tuo faktu juk turime sutikti, bet kur kas baisiau, kai smurto veiksmus prieš savo klasės draugus ar mokytojus vykdo patys moksleiviai. Iš kur ta neapykanta, tas visiškas gyvybės nevertinimas, tos ,,juodos nuotaikos ir mintys”, priverčiančios jauną žmogų atlikti baisius veiksmus? Kokiu penu jo siela, jo asmenybė penėta, kad joje pridygo ir subrendo noras naikinti?

O gal kaltininkų nereikia labai toli ieškoti, gal tos ,,trąšos”, kuriomis šiuo metu penimi mūsų vaikai, jaunuoliai (ir suaugusieji) yra labai aiškios, lengvai prieinamos? Nors dabartinis pramogų pasaulis tai vadina ,,išsraiškos laisve”, kurią jam laiduoja valstybės konstitucija, nors Vašingtono biurokratai bijo griežčiau pasisakyti prieš kasdien iš interneto, televizijos, radijo, filmų, muzikos plūstantį smurto potvynį, bet nėra abejonės: tas potvynis palieka savo nuosėdas, formuodamas bręstančio asmens charakterį, suteikdamas iškreiptą žmogiškųjų vertybių vaizdą.

Jokie ginkluoti policininkai, jokie metalo ar kitų ,,mirties įrankių” sekliai prie mokyklos durų neapsaugos mūsų vaikų ir jaunuolių nuo smurto išpuolių, jeigu visuomenė nepradės atidžiau ieškoti tokio elgesio priežasčių ir nebijos stoti akistaton su tiesa. Galbūt lengviau apsisaugoti nuo užsieninių teroristų, negu nuo tų, kurie auga savame darže...