drauge
A. Sipavičienė apsilankymo ,,Draugo” redakcijoje metu. Iš kairės: redaktorė L. Apanavičienė, A. Sipavičienė, redaktorė L. Timukienė ir vyr. redaktorė D. Cidzikaitė.  

Norintiems sugrįžti
Prieš emigruojant reikia įvertinti galimas pasekmes

Loreta Timukienė

Praėjusią savaitę redakcijoje lankėsi Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro vadovė Audra Sipavičienė. Pokalbio metu A. Sipavičienė pristatė TMO veiklą, supažindino su atlikto tyrimo apie migracijos išskirtas šeimas Lietuvoje rezultatais, papasakojo apie bendras migracijos problemas Lietuvoje.

TMO rūpinasi, kad emigracija būtų naudinga

Tarptautinė migracijos organizacija (TMO) yra tarptautinė nepolitinė humanitarinė organizacija, kuri siekia paveikti migracinius procesus taip, kad jie būtų naudingi tiek migrantams, tiek ir visuomenei. Šiuo metu Tarptautinei migracijos organizacijai priklauso 120 šalių – tikrosios narės ir 21 šalys – stebėtojos. TMO centrinė būstinė yra Ženevoje. Taip pat yra 20 regioninių biurų ir per 280 vietinių misijų įvairiose pasaulio šalyse. Lietuva, Latvija ir Estija yra tikrosios TMO narės. Lietuva pirmoji iš Baltijos šalių 1998 m. lapkričio 23 d. tapo tikrąja TMO nare.

TMO teikia pagalbą migrantams, patekusiems į sudėtingą padėtį. Ši organizacija remia savanorišką grįžimą į kilmės šalis, padeda prekybos žmonėmis aukoms, ypač moterims ir vaikams. TMO talkina vyriausybėms tarptautinės migracijos klausimais – rengiant migracijos politiką, praktikoje įgyvendinant migracijos procesų kontrolę, rengiant mokymus migracijos pareigūnams.

Viena iš svarbiausių šios tarptautinės organizacijos sričių – migrantų pervežimas. Nuo jos įkūrimo 1951 metais TMO pervežė daugiau nei 11 mln. migrantų. TMO, pasinaudodama specialiais susitarimais su kelionių agentūromis, gali pasiūlyti migrantams mažesnes bilietų kainas, didesnį leistiną bagažą, išvykimo, tranzito ir atvykimo pagalbą. TMO taip pat teikia pagalbą tvarkant kelionės dokumentus, pagalbą prisitaikant gyventi naujoje visuomenėje.

TMO yra labai susirūpinusi nelegalaus žmonių gabenimo bei prekybos jais problema ir vykdo įvairią veiklą šioje srityje: organizuoja tyrimus ir forumus, siekiant apie problemą gauti kuo daugiau informacijos, kuri tampa pagrindu tolimesnei veiklai; informuoja galimas aukas apie kreipimosi į gabentojus riziką; padeda vyriausybėms kovojant su žmonių gabenimu ir prekyba žmonėmis; suteikia galimybes savanoriškam grįžimui; suteikia medicininę ir psichologinę pagalbą priimančiose šalyse ir sugrįžus.
TMO padeda šalių vyriausybėms, susiduriančioms su migracijos, ypač nelegalios, problemomis, kuriant ir tobulinant būtinus įstatymus, administracines įstaigas, ruošiant migracijos specialistus.

Žmonėms vis daugiau keliaujant, daugėja sergamumas susijusiomis su migracija ligomis, ypač infekcinėmis, ypatingai ŽIV/AIDS. TMO veikla šioje srityje susijusi su pagalba rengiant migracinės sveikatos įstatymus bei praktiką. TMO veikla taip pat apima švietimą ir apmokymą tiek žmonių, teikiančių tiesioginę medicininę pagalbą migrantams, tiek pačių migrantų.

Darbo migracija – naujas XXI amžiaus iššūkis. Didžioji pasaulio migrantų dalis (vertinama apie 150 mln. kasmet) vyksta darbo arba ekonominiais tikslais. TMO tikslas – skatinti legalią darbo migraciją, kuri atitinka siunčiančių ir priimančių šalių interesus. TMO siūlo specialias mokymo programas (kalbos, supažindinimo su kita kultūrine aplinka) prieš išvykstant, teikia pagalbą grįžtantiems.
TMO finansavimą gauna atskiriems projektams. Tai verčia organizaciją būti ypatingai lanksčiai, greitai reaguoti į besikeičiančią tikrovę ir siūlyti reikalingus projektus.

Laisvę atgavusią Lietuvą paliko kas dešimtas gyventojas

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė dr. Audra Sipavičienė aptarė emigracijos iš Lietuvos ypatybes. TMO duomenimis, laisvę atgavusią Lietuvą iki šių dienų paliko apie pusė milijono kraštiečių. Statistikos departamentas skaičiuoja, kad per 16 nepriklausomybės metų iš Lietuvos išvyko kas dešimtas gyventojas. 2008 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 3 mln. 361 tūkst. žmonių. Žinovai teigia, kad vykstant tokiai emigracijai po 135 metų Lietuvoje neliks nė vieno piliečio. Šis laikotarpis gali būti dar trumpesnis, jei skaičiuosime ir nedeklaruojamą emigraciją, kuri, įvairių šaltinių duomenimis, yra maždaug dvigubai didesnė už oficialiąją. Oficiali statistika skaičiuoja tik tuos emigrantus, kurie išvažiavo iš Lietuvos ilgesniam nei metų laikotarpiui, užpildė reikiamą anketą ir pranešė apie savo išvykimą teritoriniam migracijos biurui. „Tie, kurie mano, kad išvažiavo tik laikinai, o taip mano beveik visi, tikrai neišsiregistruoja”, – sako Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė dr. Audra Sipavičienė. TMO biuro vadovės teigimu, iki 2000 metų nepranešdami valdžios įstaigoms iš Lietuvos išvykdavo apie 60 proc. žmonių, o dabar, kai viską galima daryti legaliai – nedeklaruojama emigracija vis dar sudaro 55 proc. Tai yra problema, nes daugelis lietuvių nepraneša valstybinėms įstaigoms nei apie išvykimą iš Lietuvos, nei apie atvykimą į kurią nors užsienio šalį.

TMO biuro vadovė teigia, jog šalį ištikusi emigracija mažėja: „Nors emigracija iš Lietuvos, žinoma, lenkia imigraciją į šalį, tačiau stebėjimai rodo, kad pastaraisiais metais emigracija po truputį mažėja.” Pasak jos, jeigu praėjusį dešimtmetį daugiausia lietuvių emigruodavo į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, tai dabar vyrauja Europos Sąjungos šalys, tarp jų – ir Airija, taip pat išlieka JAV ir Rusija. Dr. A. Sipavičienės teigimu, jų turimi statistiniai šaltiniai – daliniai, nes užsienio šalių ambasados neteikia informacijos apie išvykstančius ir parvykstančius mūsų tautiečius. Žinoma, kad į Jungtinę Karalystę per trejus metus iš Lietuvos išvyko 11 tūkst. žmonių, o nuvykę užsiregistravo 26 tūkst. Deja, trūksta apibendrinančių tyrimų, žiniasklaida mėgaujasi pikantiškais, išskirtiniais atvejais. Daug emigrantų dirba nelegaliai, svarbiausias išvykimo veiksnys – ekonominis, nors mitas apie tai, kad gyvenimas užsienyje išsprendžia visas problemas, vis mažiau paveikus. Tačiau būriai geriausių specialistų, protingiausių mokslininkų, talentingų menininkų išvyksta svetur. O Lietuvoje mažėja gyventojų, santuokų, gimstančių vaikų. Vis dažniau pritrūksta darbo jėgos, specialistų. Jų vietoje jau dirba atvykėliai iš trečiųjų šalių.

Dr. A. Sipavičienė teigia, kad Lietuva jau dabar turi pradėti galvoti apie įvairias programas – darbo ir integracijos: „Reikia įvairių darbo programų, kad būtų aiškiai apibrėžta grįžimo atgal į savo šalį procedūra. Grįžtantys turi žinoti, kas jų laukia. Todėl šiuo metu jau reikėtų galvoti, kaip turėtų atrodyti programos, pagal kurias į Lietuvą bus kviečiami išvykę svetur.”

Sipavičienė įsitikinusi, kad išvykusių sugrįžimas įmanomas, tačiau labai trūksta informacijos, kryptingo įvairių įstaigų darbo. Ji sakė, kad pastaruoju metu atsiranda vis daugiau žmonių, norinčių grįžti į Lietuvą, tačiau juos stabdo nežinomybė. Žmonės nori žinoti tikras galimybes susirasti darbą, jiems svarbus būsto klausimas, t. y. galimybė jį įsigyti ar gauti paskolą, taip pat mokesčiai, vaikų mokslas, prisitaikymas, dvigubos pilietybės klausimas.

Emigracija paveikia kiekvieną šeimą

TMO Vilniaus biuro vadovė pristatė šios organizacijos užsakymu 2007 m. atlikto tyrimo „Šeima abipus sienų” rezultatus. Socialinių tyrimų instituto atliktu tyrimu buvo siekiama išsiaiškinti, kokį poveikį emigracija daro šeimai, kaip atsiliepia vaikams ir kokios jos pasekmės gali būti ateityje. Ši sritis iki šiol nebuvo tirta. Tyrimo išvados, anot A. Sipavičienės, nedžiuginančios.

Šiandiena nepaprastai skaudi tiek likusiems, tiek drauge su emigravusiais tėvais išvykusiems vaikams. Į materialinę gerovę išmainyta ne vienos šeimos laimė, ne vieno mažylio didžiulės svajonės – gyventi su tėvais. O ir susizgribusiems ištaisyti skriaudas akivaizdu, kad baisiausios emigracijos pasekmės užgrius ateinančių kartų pečius.

Emigracijos pasekmės jaučiamos ne tik valstybėje, ne mažiau migracija veikia kiekvieną šeimą, ypač – vaikus”, – pristatydama pirmą giluminį migracijos išskirtų šeimų tyrimą Lietuvoje teigė A. Sipavičienė. Tyrimo duomenys rodo, kad per 20 proc. Lietuvos šeimų yra tiesiogiai paveiktos emigracijos. Apie 10 proc. tėvų dirba užsienyje, o jų vaikai gyvena ir mokosi Lietuvoje. Paliktų vaikų gali būti 25–30 tūkst. ir daugiau. „Dažniausiai savo vaikus metams ir ilgiau palieka gana brandžios šeimos – 30–50 metų tėvai. Išvykimo priežastys ekonominės, socialinės, tačiau niekas negali pasakyti, kokie bus tokių šeimų keitimosi ilgalaikės pasekmės. Jei vaikai lieka Lietuvoje, jie patiria bendravimo, savęs kaip vaiko suvokimo problemų. Dalis šeimų kartu išsiveža vaikus, tačiau tokiems vaikams labai sunku pritapti svetimoje šalyje ir itin sunku sugrįžus gyventi į gimtąją šalį”, – sakė A. Sipavičienė.

Pirmąjį išsamesnį tyrimą apie migracijos išskirtas šeimas atlikę TMO atstovai patvirtino jau seniai akivaizdžią tikrovę – migracijos išdraskytų šeimų yra labai daug. „Išvykstantys tėvai neretai mano ir tvirtina šeimą paliekantys trumpam. Tačiau per kelis mėnesius turtų prisikrauti retai kam pavyksta, todėl ‘trumpam’ virsta metais. Vaikai supranta, kad tėvams reikia išvažiuoti ir su ašaromis akyse tikina, jog viskas gerai. Bet taip nėra. Deja, ir tėvai stengiasi nematyti, kokią įtaką jų elgesys turi atžaloms, kokias traumas jie patiria. Tokios pasekmės yra dabar – o kas laukia ateities kartų, ar besugebės palikti vaikai saugias šeimas kurti?” – kalbėjo daktarė.

Tyrimo metu išsiaiškinta, kad apie 42 proc. emigravusiųjų – vieną mokyklinio amžiaus vaiką turintys šeimų nariai. Beveik trečdalis svetur užsibūna iki dvejų metų, beveik pusė – iki penkerių. Anot A. Sipavičienės, tokioje padėtyje sunkiausia ikimokyklinio amžiaus mažyliams – laiko pojūčio neturintys mažamečiai nesuvokia apibrėžtumo, todėl net trumpalaikis tėvų praradimas turi skaudžių psichologinės ir intelektinės raidos pasekmių. „Beveik pusė paliktų vaikų tampa liūdnesni, piktesni, uždaresni, kai kurie pradeda prasčiau mokytis. Apie 20 proc. pasidaro šiurkštesni ar net agresyvūs – ypač jei šeimą palieka motina. Kai kurie tėvai mano, kad palikti vaikai tampa labiau suaugę, meilesni. Tokie geresni pokyčiai pastebėti apie 40 proc. vaikų. Tačiau iš tiesų taip vaikas slepia stresą ir baimę būti paliktas antro iš tėvų”, – sakė TMO atstovė.

Pokalbio metu pabrėžta, kad vaikui sunku ir tėvams išvykus, ir iškeliavus kartu į užsienį su jais, nes keičiasi aplinka, draugai, mokslo įstaiga. Pašnekovė išvykti sumaniusiems tėvams pirmiausia patarė įvertinti galimas pasekmes ir nepamiršti, kad emigracijos nauda tėvams ir vaikams bus skirtinga. TMO atstovė sakė, kad reikia kuo daugiau informuoti šeimas ir vaikus apie migracijos pasekmes, padėti įvertinti savo galimybes ir lūkesčius.

A. Sipavičienė pastebėjo, jog daug mūsų tautiečių užsienyje patenka į sudėtingas situacijas, yra išnaudojami. Centras pataria ir jiems, ir norintiems grįžti. Daug klausimų sulaukiama dėl dokumentų, kurių reikia keliaujantiems vaikams, kur rasti lietuvišką mokyklą ar net psichologą vaikui. Pamatę, kad vaikas nelengvai pritampa užsienyje, grįžtantys tėvai supranta, jog specialisto pagalbos jam vėl reikės grįžus į Lietuvą.

Atsakymus į šiuos ir daugybę kitų klausimų galima gauti paskambinus telefonu +370-52121-600 (mo-kama linija) arba apsilankius inter-netiniame puslapyje www.iom.lt