Geros tvoros sukuria gerus kaimyniškus santykius

Vitalija Dunčienė

Aš įsivaizduoju, kad daugelis skaitytojų pasipiktino perskaitę mano mintis straipsnyje, kuriame kalbėjau apie įgimtą žmonių gobšumą. Ir savo pasipiktinimą išreiškė maždaug tokiais žodžiais: Lietuva iš mūsų (įvairių labdarų forma) pinigų gauna nepalyginti daugiau, negu jų Lietuva duoda mums – išeiviams. Ir aš spėju, kad toks teiginys yra teisingas, nors neturiu jokio supratimo apie tikruosius skaičius. Apie tai juk niekas nekalba ir nerašo.

Įdomumo dėlei išvardinsiu kelias organizacijas, kurios remia Lietuvos mokyklas, ligonines, partizanus, našlaičius, JAV gydomus vaikus, atstatomus Valdovų rūmus ir kitus svarbius projektus: BALFas, Lietuvos Dukterų draugija, ,,Lietuvos Vaikų viltis”, Lithuanian Mercy Lift, ,,Našlaičių globos komitetas”, Kaimo vaikų globos komitetas ,,Saulutė”, ,,Vaiko vartai į mokslą”, Almos fondas, Lietuvių fondas, Tautos fondas, Vydūno fondas ir kt. Pvz., liepos 3 d. ,,Drauge” skaičiau Lietuvių fondo pelno skirstymo komisijos pranešimą, kad šiais metais Taryba išdalino iki 600,000 dol. Labai gaila, kad apie labdarai išdalintus pinigus sužinome tik mes – išeiviai. O ir mes, ar mes iš tikrųjų žinome, kokia bendra suaukotų pinigų suma kiekvienais metais atsiduria Lietuvoje!? Lietuvos žiniasklaida labai plačiai aprašo Lietuvos valdžios užsienio lietuviams skiriamus pinigus. Deja, niekas niekur neaprašo iš užsienio lietuvių gaunamų pinigų, paveikslų, vitražų.

Lietuvoje, gyvenantys lietuviai skaito ir girdi, tik apie Lietuvos vyriausybės planus skirti milijonus iš Lietuvos biudžeto JAV lietuvių televizijai, kuriamas visokias ministerijas ryšiams palaikyti su išvykusiais, statomas sales, siunčiamus mokytojus skaityti paskaitų, dovanojamas knygas ir nieko apie gaunamą labdarą. Tokia vienpusė šališka informacija mus visus išeivius pasilikusiųjų akyse pavertė gobšuoliais, skriaudikais, savanaudžiais. Pasilikusieji mūsų noro turėti Lietuvos pilietybę negali suvokti niekaip kitaip, o tik troškimu, pasinaudojant pilietybės suteikiamomis didesnėmis galimybėmis, dar labiau juos apvaginti.

***

Grįžtu mintimis į savo vaikystę. Sovietinėje Lietuvoje žmonės į išvykusius žiūrėjo kaip į pusiau šventuosius. Prisimenu iš vaikystės, kaip vieną vakarą slaptai į gretimą kaimą trumpam pasisvečiuoti atvyko nuo sovietų okupacijos į užsienį pasitraukęs buvęs kaimynas J. M. Svečio artimieji pakvietė pamatyti buvusį kaimyną. Žinoma, mūsų, vaikų, niekas nekvietė. Juk apsilankymas buvo slaptas, o vaikai dažnai žodžio prasmės ,,slaptai” nesuvokia. Svečiui išvykus, gal kelis metus sklido legendos apie tuos doruosius išeivius, kurie nebijo persižegnot ir pasimelst prieš valgant, kurių vaikai gražiausiai lietuviškai kalba, kurie nepaisant, kur gyveno ir ką dirbo, išliko tokie idealistai ir tokie Lietuvos patriotai…..

Mes, lietuviai, į išvykusius žiūrėjome kaip į žmones, kurie sugebėjo išlikti morališkai švarūs, laisvi, nesusitepę sovietinės ideologijos marazmu. O kaip yra šiandien? Ar pasikeitė Lietuvoje gyvenančio lietuvio požiūris į išeivį brolį? Paskaitykite Lietuvos internetiniuose laikraščiuose straipsnius ta tema ir komentarus po jais. Visi (tiek išvykę, tiek pasilikę) moka koliotis, žeminti ir niekinti vieni kitus. Pasilikusieji Lietuvoje išvažiavusių įvardinami kaip ,,kvailiai, burokai, nesugebantys išvykti ir išsirenkantys negerą valdžią”. Išvažiavusieji, pasilikusiųjų įvardinami kaip ,,išdavikai, niekšai, parsidavėliai, pasaulio piliečiai iš kurių reikia būtinai atimti pilietybę”. Kas atsitiko? Kas taip sugeba mus (išvykusius ir neišvykusius) kiršinti tarpusavyje?

Turbūt prie to kiršinimo prisideda daug kas: pasilikusiųjų neviltis, pavydas, nepilnavertiškumas, žiniasklaidoje pasirodantys tendencingi straipsniai, nežinojimas; išvykusiųjų pasipūtėliškumas, norėjimas pasipelnyti, visokie ypatingos pagarbos reikalavimai. Aš tikiu, kad mūsų (gyvenančių svetur) pinigų iš Lietuvos prašymai/ėmimai, mūsų negalvojimas, mūsų trumparegiškumas, mūsų tikslios informacijos neskleidimas labai prisideda prie šio neapykantos laužo kūrenimo.

***

Suprantu, kad labdaros fondai ir organizacijos veikia ir pelną skirsto pagal įstatus. Bet pasikeitus situacijai pasaulyje, gal reikėtų peržiūrėti šių organizacijų įstatus? Gal išeivijos fondai, labdaros organizacijos pirmiausia turėtų pasirūpinti savo bendruomenės reikmėmis (salių remontai, statybos, švietimas, stovyklos, kelionės, mokytojų samdymas, paskaitininkų kelionės išlaidų sumokėjimas…)? Gal labdaros davėjai galėtų įrašyti sąlygą, kad visi labdaros gavėjai Lietuvoje apie gautą labdarą praneštų atitinkamai valstybinei įstaigai ir paskelbtų vietinėje spaudoje? Dėl to, kad informacija neskelbiama, atsiranda labai iškreiptas tikrovės vaizdas apie lietuvių duodamus ir gaunamus pinigus. Kyla įvairūs įtarinėjimai, nesusipratimai, neapykanta, apkalbos, kurie meistriškai panaudojami išėjusiems ir pasilikusiems lietuviams tarpusavyje kiršinti. Skelbkime informaciją, būkime atviri ne dėl pasigyrimo ar pasididžiavimo, bet iš žinojimo, kad geri susitarimai, atvirumas, aiškumas, tikslumas padarys mus gerais, vieningais ,,kaimynais” – vardan tos Lietuvos.