Iškeliavo anapus saulės

Danutė Bindokienė

Nors suiro kūnas,
Siela liks gyva!
Skelbia šventos runos:
Amžiais ji laisva!
Ką ji čia regėjo
Nepilna dalim
Rankoje Kūrėjo
Skleisis pilnatim.
Švies jai amžinybė
Saule nemaria;
Žemei tik sužibę
Žvaigždės vakare.
Ką kančia sulaužė,
Meilė sutaisys:
Degs praamžių lauže
Grįžus kibirkštis.
                   A. Tyruolis Šešplaukis
                        ,,Odė nemarumui"

Sakoma, kad dažniausiai kūrėjai įvertinami tik po mirties, tačiau  to nebūtų galima pasakyti apie Alfonsą Tyruolį-Šešplaukį, kurį Mirties angelas aplankė 2006 m. birželio 6 d., ir nusivedė ,,anapus saulės".  A. Tyruolio lyrikos, vertimų, antalogijų, straipsnių kraitis toks gausus, kad priverčia stebėtis, kaip vienas žmogus, net išgyvenęs palyginti ilgą amžių, galėjo tiek sukurti.

Alfonsas Šešplaukis gimė 1909 m. rugsėjo 23 d. (pagal senąjį kalendorių - rugsėjo 10) Linkuvoje, Šiaulių apskrityje, nedidelio ūkininko šeimoje, tarp dviejų brolių ir sesers. Kūrybos kelias jį paviliojo anksti  - ketvirtoje klasėje būdamas, pasirašydamas įvairiais slapyvardžiais, jau rašė vaikams eilėraščius, trumpus apsakymėlius, kuriuos spausdino daugiausia Žvaigždutėje. Tuomet, kaip jis sako, ,,tarytum savaime" (maždaug nuo 1923 m.), atsirado ir Tyruolio slapyvardis, kuris ilgainiui taip prigijo, kad daugelis tiesiog nežinojo, ar šį genialų ir darbštų kūrėją vadinti Šešplaukiu, ar Tyruoliu (jis pats labiau linko į Tyruolį, taip pasirašydavo po savo kūriniais, taip pažymėta ir ant jo išleistų knygų).

Kodėl būtent Tyruolis? Galbūt dėl to, kad jo autorius buvo pernelyg kuklus, mėgo vienatvę, laikėsi nuošaliai nuo minios, niekuomet neieškojo sau pripažinimo ir garbės. Tačiau jis nebuvo ir užsidaręs, ypač paskutiniais dešimtmečiais gyvendamas Čikagoje: dalyvaudavo beveik visuose svarbesniuose lietuvių renginiuose (į juos vykdamas viešojo susisiekimo priemonėmis, nes nuosavo automobilio neturėjo), dažnai literatūros vakaruose skaitydavo savo kūrybą. Negalėjo jis būti ,,uždaras", mokytojaudamas gimnazijose Lietuvoje, dėstydamas universitetuose JAV.   

Baigęs Linkuvos gimnaziją, 1928 metais įstojo į Lietuvos universiteto Kaune Teologijos-filosofijos fakultetą - studijavo germanistiką, lituanistiką ir pedagogiką-psichologiją. 1944 m. rudenį pasitraukė į Vieną, kur universitete prof. J. Nadler pasiūlė disertacijai temą ,,Herderis ir Pabaltijo tautos" (J. G. Herder  und die baltischen Voelker). Disertaciją apgynė Innsbruck universitete ir jam buvo suteiktas daktaro laipsnis. Įdomu, kad Alfonsas Tyruolis, tarytum visą gyvenimą likęs ištikimas savo slapyvardžio įtakai, retai prie pavardės prirašydavo tas dvi raides - ,,Dr."

Anksti gyvenime jis apsisprendė garsinti Lietuvos vardą savo raštuose. Tam daugiausia įtakos jam turėjęs prof. Juozas Eretas - šveicaras, pamilęs Lietuvą, išmokęs lietuvių kalbą ir daug pasidarbavęs Lietuvos labui. Galbūt nei viena, A. Tyruolio paruošta, antologija tai geriau neatliko, kaip  jo redaguota Nemarioji žemė. Lietuva pasaulinės poezijos posmuose. (1970 m. Lietuvių enciklopedijos leidykla, Boston, MA; antroji laida 1992 m. Kaune), taip pat straipsnių rinkinys Lietuva pasaulinėje literatūroje (1985 m. čikaga).

Alfonsas Tyruolis buv pedagogas, poetas, vertėjas, bet nevengė ir publicistikos straipsnių. Jeigu šiandien reikėtų pasakyti, kuriam literatūros žanrui jį priskiti, būtų nelengva. Galėtume tvirtinti, kad jis poetas, išleidęs pirmąjį eilėraščių rinkinį Pavasrio saulėj dar Lietuvoje 1935 m. (poetinės kūrybos kryptį jis pasirinkęs pagal poetą Maironį, kurio eiliavimu žavėjęsis nuo ankstyvos jaunystės), o svetur  išleisti šie poezijos rinkiai: Kelionė (1950), Laukų liepsnos (1955), Sacra Via (1961), Metų vingiai (1963), Diemedžio paunksmėje (1974), Šiapus ir anapus saulės (1989), Rudenio saulėj (2003).

Poeto talentas jam ypač buvo naudingas verčiant įvairių didžiųjų  užsienio poetų kūrybą į lietuvių kalbą. Pvz.: Goethės rinktinė poezija (1932), Šilerio Giesmė apie varpą (1939), Šekspyro Sonetai (1964), Dantės Naujasis gyvenimas (1966), jau paminėtoji Nemarioji žemė (1970), Aušros žvaigždė (1954) - įvairių autorių poezija, skirta Dievo Motinai Marijai; Novalio Himnai nakčiai (1979), Aukso lyra (1990) - Vakarų pasaulio poezija; Schondoc Lietuvių karaliaus krikštas (poema, 1976 m. Čikaga, 1991 m. Vilnius); P. Suchenwirt Žygis į Lietuvą (istorinė poema, 1977 m.), Tagore R. Paklydę paukščiai (1998).

 A. Tyruolis sudarė keletą antologijų ir iš lietuvių poetų kūrinių:  Marijos žiedai (1932), Marijos žemė (1959), Žvaigždžių sonatos (1981) - poezija skirta M. K. Čiurlioniui; Vainikas, kryžius lelija (1984 m.) - antologija, skirta šv. Kazimierui; Himnas Marijai (1971).

Tai dar ne visas A. Tyruolio kūrybos kraitis, tačiau ir iš čia paminėtų pavadinimų galima susidaryti įspūdį, kad tai buvo nuostabaus darbštumo ir  kūrybingumo vertėjas, gilių religinių įsitikinimų asmuo, kaip liudija  daugelis antologijų, vertimų ir paties sukurtų ei-ėraščių, skirtų Dievo Motinai Marijai.

 A. Tyruolis yra išleidęs daug prozos vertimų, vadovėlių mokykloms (tarp jų ir lit. mokyklų šeštajai klasei - Ten, kur Nemunas banguoja - 1962 m.), parašęs straipsnių įvairiomis temomis - kritikos, recenzijų, apžvalgų ir kt., kurie spausdinti lietuviškoje periodikoje. Buvo ir nuolatinis Draugo šeštadieninio priedo bendradarbis.

Egzodo rašytojų autobiografijose (1994 m. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) A. Tyruolis, kukliai papasakojęs savo biografijos bruožus, juos užbaigia šiais žodžiais: ,,Priimk, brangi tėvyne Lietuva, šias kuklias dovanėles kaip padėką už visa tai, ką buvai davusi savo neužmirštamoj padangėj!"

Alfonsas Šešplaukis-Tyruolis buvo ateitininkas, priklausė ,,Šatrijos korporacijai", Lietuvių rašytojų draugijai, Lietuvių žurnalistų sąjungai, Columbia ir Notre Dame universitetų profesorių draugijoms. 1997 m. apdovanotas Lietuvių rašytojų draugijos literatūrine premija už viso gyvenimo kūrybą ir didelį įnašą į lietuvių literatūrą.

Jo kūnas birželio 11 d. palaidotas Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse Čikagoje, o siela pasiliko su mumis - gausiuose leidiniuose.