Spindulėlis pro ,,abejingumo uždangą”?

Danutė Bindokienė

Malonu, kad atnaujintą ,,Draugo” tinklalapį gausiai lanko tautiečiai ir Lietuvoje, ir daugelyje kitų pasaulio šalių. Taip pat malonu, kad www.bernardinai.lt persispausdina kai kuriuos straipsnius ir tuo būdu juos plačiau paskeidžia. Tad ,,Draugas” neabejotinai tapo Amerikos lietuvių ambasadoriumi  Lietuvoje, nes iš jo tinklalapio bus galima daugiau sužinoti apie mūsų gyvenimą. Galbūt tai bus pirmasis spindulėlis pro abejingumo uždangą, kuri skyrė užsienyje ir Lietuvoje gyvenančius tautiečius.

Tačiau visų pirma reikia atsiliepti į laišką, kurį gavome būtent susietai su minėtąja interneto svetaine. Tautinių mažumų ir išeivijos departamento Užsienio lietuvių skyriaus Migracijos politikos ir informacijos poskyrio vedėjas (tai bent titulas!) Giedrius Šniukas laiške komentavo vedamąjį ,,Svarbiausias šių metų įvykis”, kurį savo tinklalapyje paskelbė www.bernardinai.lt. Laiške jis rašo: ,,Keista skaityti tokias mintis, kai nuo 1997 m. veikia Užsienio lietuvių bendruomenių rėmimo programa, aprėpianti švietimo, kultūrinę, informavimo ir kitas veiklos sritis. Paramą lietuviškai veiklai iš Lietuvos valstybės biudžeto pagal šią programą gauna viso pasaulio lietuvių bendruomenės ir organizacijos, įskaitant ir JAV. ...  Grįžtant prie pagrindinės temos - VIII Dainų šventės, ir siejant ją su Lietuvos dėmesiu, D. Bindokienė nepaminėjo fakto, kad mūsų valstybė prisidėjo prie pasirengimo šventei...”

Turbūt kiekvienas sutiksime, kad TMID pareigūnas,,prašovė pro šalį“. Taip, finansinė parama iš Lietuvos yra svarbi mūsų švietimui ar kultūrai, bet vedamajame ne apie tokį dėmesį buvo kalbama. Galėtume nesunkiai suskaičiuoti straipsnius ar žinutes, per  16 atkurtosios nepriklausomybės metų apie užsienio lietuvių kultūrinę, visuomeninę veiklą pasirodžiusias didžiojoje Lietuvos spaudoje. Ne kartą mėginta derėtis su dienraščiais, kad bent kartą ar dukart per mėnesį spausdintų pastovų skyrelį, kuriame būtų trumpai paminėti mūsų kultūriniai renginiai, švietimas (pvz., daugiau informacijos skiriant lituanistinėms mokykloms), žymiuosiuose JAV universitetuose veikiantys lituanistikos ar baltistikos kursai, Lituanistikos katedra Illinois universitete, lietuviškų organizacijų veikla, įvairios politinės akcijos, kreipiantis į JAV valdžią, kad paremtų Lietuvos siekius įstoti į NATO, Europos Sąjungą. Argi kas drįstų manyti, kad Vašingtono palankumas Lietuvai atsirado kažkaip savaime?

G. Šniukas su pasididžiavimu rašo, kad TMID buvo įkurta 1997 m. ir dabar teikia paramą ,,viso pasaulio lietuvių bendruomenėms ir organizacijoms”. O kaip buvo iki 1997-ųjų? Kiek užsienio, ypač Amerikos, lietuviai paramos teikė Lietuvai, kiek tebeteikia iki šiol? Ką Lietuvoje žmonės žino apie Lithuanian Mercy Lift, sutelkusiai ir nusiuntusiai daug milijonų dolerių vertės medicininės įrangos, vaistų ir kitų reikmenų ligoninėms, klinikoms; kiek žinoma apie ,,Lietuvos Vaikų viltį“, ne tik daug metų atvežančią vaikučius su negaliomis operuoti bei gydyti Shriner’s ligoninėse Čikagoje ir Los Angeles mieste, bei pagaliau įsteigusią ortopedinį vaikų su negaliomis gydymo skyrių Santariškių ligoninėje? Kas žino apie ,,Našlaičių globos komitetą”, ,,Saulutę”, Lietuvos Vyčių ,,Pagalba Lietuvai” (apie Lietuvos Vyčių veiklą apskritai), BALFą, ALTą, gausią ir gyvą lietuviškų telkinių veiklą, žymiuosius mūsų tautiečius, leidžiamą užsienyje lietuvišką spaudą (pvz., kad ir apie ,,Draugą”, kuris šiemet švęs 97-ąjį gimtadienį), organizacijas, lietuvių kultūros muziejus ir t.t.?

Tai tokios informacijos reikėtų Lietuvos žmonėms, kad galutinai išnyktų sprūdis tarp tėvynėje gyvenančių ir užsienio lietuvių, kad tikrai taptume vienos tautos vaikai. Kodėl Lietuvos žiniasklaida visuomet pamini, jeigu užsienyje kažkoks tautietis nusikalto, bet  iš tolo kratosi pozityvios tiek anksčiau atvykusių, tiek  naujųjų lietuvių imigrtantų veiklos (o jos tikrai netrūksta) apžvalgos?