Vėlinės — religinė šventė su tautiniu atspalviu
Romualdas Kriaučiūnas
,,Commemoratio Omnium Fidelium” — lotyniškai tai reiškia visų šventųjų paminėjimą. Tai Vėlinės, Katalikų Bažnyčios liturgijos diena, visiems mirusiems paminėti, už juos pasimelsti. Prie to vėl grįšime už poros paragrafų, bet pradėkime nuo pradžios, mano patyrimų pradžios.
Daug kas žino, kad mėgstu keliauti, ypač stovyklauti gamtoje. Per dieną nuvažiuoju ilgus nuotolius, o vakaro prieblandoje mėgstu susikurti laužą ir atsileisti, pasidžiaugti saulėlydžiu, kuris toliau tęsiasi šokinėjančiomis liepsnomis mano laužavietėje. Patinka stebėti liepsnų šokį, sekti kylančius dūmelius, įkvėpti degančių malkų kvapą. Tai daugelio metų ritualas, kuriam iš anksto reikia pasiruošti. Svarbu turėti prakurų, malkų. Neperku malkų iš prie parkų esančių prekyviečių, bet stengiuosi atsivežti savo iš namų arba miške šakų susirasti.
Prieš daugelį metų iš savo mamos kiemo gavau vyšnelės atžalą. Ją pasisodinau savo kieme. Vyšnelė išaugo, nešė vaisius, bet su laiku nudžiūvo. Ją nupjovęs gautas malkas paruošiau stovyklavimui. Jas degindamas prisimindavau savo mamą, kuri jau buvo Amžinybėje. Panašiai atsitiko ir su penkiais berželiais svyruonėliais, atsivežtais iš Dainavos kaimyno Adolfo Vasiulio medelynėlio. Berželiai užaugo, mane ir praeivius džiugino, bet su laiku nudžiūvo. Iš jų supjaustytos malkos irgi mane kurį laiką lydėjo, man bestovyklaujant plačioje Amerikoje, Kanadoje ir net Meksikoje. Prisimindavau ir a.a. Vasiulį, kuris vienu laiku, gyvendamas Debeikiuose, nuomavo kambarį iš mano močiutės.
Spalio mėnesio pradžioje vėl teko stovyklauti ir nusibastyti iki North Dakota valstijos. Ten vykdamas prisikroviau supjaustytas lenteles, iš kurių prieš maždaug trisdešimt metų buvau padaręs lovas savo sūnums. Aišku, jas degindamas prisiminiau jų gyvenimą ir, kaip laužo dūmai, kažkur dingusius metus. Taip pat prisiminiau, kad kito mėnesio pradžioje bus Vėlinės. Laužu besidžiaugdamas ir mintyse paskendęs pasižadėjau grįžęs namo apie Vėlines parašyti. Reikiamą informaciją radau bostoniškėje ,,Lietuvių enciklopedijoje”.
Lietuvoje XIX a. viduryje Vėlinės tebuvo pusiau šventė, švenčiama kiekvieno sodžiaus paskirai. Vėlinių išvakarėse pakurdavo pirkią (kitur jaują, pirtį), kad grįžusios giminės vėlės galėtų sušilti. Taip pat padėdavo joms vandens ir rankšluostį, maisto. Pasak žmonių pasakojimo, vėlės ateidavusios vidurnaktį ir trumpai jas galima buvo matyti, bet tik atsitiktinai, ne slapta budint ir jų laukiant. Vėliau tikima, jau krikščionybės poveikyje, Vėlinių naktį tik į bažnyčias tesirinkdavę vėlės, bet jų tyčia ateiti pasižiūrėti taip pat buvo pavojinga.
Vėlinių naktį vėlės susirenkančios ir kapuose, paprastai medžiuose ar kryžių viršuje. Vėlinių dieną buvo įprasta susirinkti į sodžiaus kapinaites visiems, neišskiriant nė vaikų. Čia apdalindavę varguomenę maistu ir kitomis dovanomis, o vėliau, pasimeldę susėsdavo prie šeimos kapo ir ten valgydavo, pasikviesdami valgiams ir neturtinguosius. Prieš šiuos kapinaitėse rengiamus Vėlinių papročius XIX a. viduryje pradėjo kovoti kunigai, drausdami burtis sodžių kapinaitėse ir liepdami dalyvauti Vėlinių pamaldose bei reikalaudami rinktis tik parapijų kapuose. Maisto dėjimo ant kapo paprotys per Vėlines ir Sekmines Varėnos, Sakalo apylinkėse išnyko tik apie 1908 metus. Kitose vietose visas Vėlinių maistas buvo jau XIX a. gale suvežamas į bažnyčias ir išdalinamas parapijos vargšams.
Lietuvoje, ypač Nepriklausomybės laikais, susidarė gražus paprotys Vėlinių dieną puošti kapus ne tik savųjų, bet ir bendrus karių, savanorių ir kitų tautos didvyrių. Kapai sutvarkomi, paruošiami žalumynais, laikomos gedulingos pamaldos. Sovietų okupacijos metais mirusių pagerbimas Vėlinių dieną buvo draudžiamas, nes okupantas tame įžiūrėjo ne tik religinį aktą, bet ir tautinę manifestaciją. Tauta, pagerbdama savo didvyrius, kurie dirbo ir aukojosi už savo kraštą, pabrėžė savo meilę tėvynei.
Amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie, ir amžinoji šviesa tegul jiems šviečia. Tegul ilsisi ramybėje!