Su kantrybe galima nuvažiuoti toliau 

Aleksas Vitkus


Nors visiška dauguma Amerikos piliečių ir visi trys kandidatai į prezidentus sutinka, kad Irako karą reikia baigti, lieka nesuprantama, kaip lengvai tie kandidatai žiūri į dar vieno karo – su Iranu galimybę. Štai neseniai Hillary Clinton, atsakydama į vieno žurnalisto klausimą, ką ji darytų, jei Iranas užpultų Izraelį, taip atsakė: „Mes Iraną sunaikintume.” Panašiai kalba ir John McCain, tvirtindamas, jog Amerika negali leisti Iranui įsigyti branduolinių ginklų, kas reikštų, kad jis vestų Ameriką į dar vieną karą. Barack Obama, užsiėmęs savo „change” pažadais, apie tai dar nėra aiškiai pasisakęs.

Tokia šiandien sunkiai suprantama nuostata viską tvarkyti karine jėga turėtų mums priminti ir dabar beveik viso pasaulio pasmerktą bei sukritikuotą Amerikos karinės jėgos panaudojimą „sutvarkant” Saddam Hussein valdomą Iraką. Tada 2003 m. kovo 20 d. prezidentas Bush, sekdamas viceprezidento Dick Cheney skatinima „preemptive” politikos doktrina, pradėjo žygį prieš Iraką. Toji doktrina atsirado pasibaigus šaltajam karui, kai Amerika pasijuto likusi vienintelė pasaulio „supergalybė”, neturinti sau lygių priešų.

Atmesdamas iki šaltojo karo pabaigos vykdytą „containment” politiką, Bush aiškino, jog jos neįmanoma pritaikyti, kai turima reikalų su tokiais nenuspėjamais vadovais kaip Saddam, užmiršęs, jog ir Stalin žingsnių nuosaikumu nebuvo galima pasitikėti. Neprisiminė prezidentas Bush nė to, kad „containment” politikos dėka ir su Jungtinių Tautų (JT) inspektorių pagalba Amerika vis dėlto sugebėjo Saddam išlaikyti „pažabotą” ilgus dvylika metų po jo tėvo vesto pirmojo Dykumos (Irako) karo. Tuometinis gynybos sekretorius Paul Wolfowitz skundėsi, kad tokia politika – prižiūrėti Iraką – Amerikai kainavo 30 mlrd. dolerių. Šiandien tai atrodytų kaip nebrangus pirkinys, ekonomistui, Nobelio premijos laureatui Joseph Stiglitz suskaičiavus, kad Irako karas Amerikai kainuos šimtą kartų daugiau negu tie 30 mlrd., dėl kurių taip aimanavo Wolfowitz.

Toji Cheney doktrina buvo paruošta dar prezidento Bush (tėvo) kadencijos metu, kai Cheney buvo JAV gynybos sekretorius. Joje jis griežtai atsiribojo nuo „containment” politikos ir siūlė Amerikai dominuoti visame pasaulyje, arba, kitaip sakant, vesti beveik nepažaboto imperializmo politiką, ją pateisindamas žodžiu „benevolent” arba geranoriška.

„Mes stengsimės sudaryti koalicijas, – aiškino Cheney, – bet, jei reikės, eisime ir patys vieni”.  Ši doktrina išėjo į viešumą, kai apie ją sužinojo dienraštis „The New York Times”. Kilo didelis triukšmas, pakenkęs geram Amerikos vardui pasaulyje. Todėl doktrina buvo perrašyta, sušvelninta ir oficialiai paskelbta 1992 m. Nors kitas prezidentas šios doktrinos, galima sakyti, nepaisė, valdžią po aštuonerių metų perėmus prezidento Bush sūnui, ši doktrina vėl atgijo.

Ji nesivaržydama tvirtina, kad Amerika turi teisę pirma pradėti karo veiksmus, jei ji žino ar bent įtaria, kad priešas gali ją užpulti, nors apie tokio priešo puolimo vietą ar laiką būtų galima tik spėlioti. Dabartinis tarptautinis JT patvirtintas įstatymas tokią akciją leidžia, jei „susidaro neišvengiamos puolimo grėsmės sąlygos”. Ta teise pasinaudodamas Bush juk ir pradėjo karo veiksmus prieš Iraką, tvirtindamas, jog Amerikos žvalgyba turėjo nenuginčijamų įrodymų, kad Irako prezidentas Saddam Hussein turi ir ruošiasi netrukus panaudoti masinio naikinimo ginklus (WMD).

Senosios „containment” doktrinos autorius buvo 2005 m. miręs Amerikos užsienio politikos įkvėpėjas George F. Kennan. Pagarsėjęs kaip sovietų reikalų žinovas (buvęs ambasadorius Maskvoje), jis savo pažiūras, kaip Amerika turėtų elgtis su neseniai buvusiu savo sąjungininku, 1947 m. išdėstė „Foreign Affairs” žurnale. Ten jis aiškino, kad Sovietų Sąjunga ir jos prievartinė valdymo sistema ilgainiui subyrės, svarbiausia dėl ideologiškai netinkamos ekonominės krašto politikos. Todėl jis ragino Amerikos politikus būti kantriems, siūlydamas vadinamąją sulaikymo ar „containment” politiką, pagal kurią bet kokiam sovietų žingsniui plėsti savo imperiją Amerika turėjo kuo griežčiausiai priešintis.

Šią sulaikymo politiką pradžioje vedė vis trys prezidento Truman valstybės sekretoriai, o po jų – ir kiti, nuo Dwight  Eisenhower ir Richard Nixon iki Ronald Reagan laikų. Kai sovietai nuo 1979 m. bandė užvaldyti Afganistaną, Reagan slapta padėjo afganistaniečiams gintis. Tą patį jis darė ir Nicaragua valstybėje, siekiant sustabdyti ten augančią sovietų įtaką, bet Amerikos kariuomenės jis ten nesiuntė.

Išsivystęs šaltasis karas retkarčiais virsdavo karštu – amerikiečiams – Korėjoje ir Vietname, o sovietams – Afganistane, bet abi didžiosios pasaulio galybės tiesioginio susirėmimo išvengė. Milijonai žmonių žuvo, milijardai dolerių buvo išleista atominių ginklų varžybose ir pagaliau, taip kaip Kennan buvo pranašavęs, Sovietų Sąjunga sugriuvo ir šaltasis karas pasibaigė. Todėl reikia pripažinti, kad ta George F. Kennan „containment” politika ir atvedė prie Sovietų Sąjungos sugriuvimo, atvedė be karo, gal galėjusio tapti net branduoliniu.

Net ir pats prezidentas Bush dabar jau gal pradeda suprasti, kad su kantrybe galima ir toliau, ir pigiau nuvažiuoti. Kai savo kalboje 2002 m. sausio 29 d. jis tris valstybes: Iraną, Iraką ir Š. Korėją, suplakė į viena, pavadindamas „axis of evil” („blogio ašis”), jis pagrasino Iranui, o jau kitais metais įsiveržė į Iraką. Šiandien jau, matyt, mato savo klaidas. Kai pasirodė, kad Š. Korėja įsigijo branduolinį arsenalą, Bush nešoko jos bombarduoti, bet pasirinko taikingesnį kelią – derėtis su Kim Jong II ir kartu toliau remti P. Korėją. Kritikuoti? Taip, galima, juk Amerika kritikavo ir Pakistaną, ir Indiją už neteisėtą ar nereikalingą branduolinių ginklų įsigijimą. Tik Izraelis kažkaip tos kritikos išvengė.