Rimti dalykai ir smulkmenos  

Vytautas Volertas

Net geriausiuose namuose pasitaiko smulkių šiukšlelių, kurias reikia šalinti. Taip pat ir kiekviena bendruomenė, tauta ar valstybė nestokoja rūpesčių. Tvarkingieji dėl jų nepuola neviltin, jų neužkiša ir neslepia, bet drąsiai ir nedelsdami sprendžia. Juk trūkumus šalina ne baimė ir dejonės, bet išaiškinimas, kas tie trūkumai yra, ir bendros pastangos juos taisant. Žvilgsniai iš tolumos, ypač nežinant visų smulkmenų ir net žinomų gerai nesuprantant, Lietuvos vaizdą rodo tarsi aptrauktą nešvariais voratinkliais. Juos, atrodo, buvo galima nubraukti. Neįsivaizduojama, kad jie būtų tyčiomis paliekami erzeliui kelti. Štai kokie didesni ir mažesni krislai teršia vaizdą.

Akis kliūva už jau įsitvirtinusių, beveik viduramžių stiliaus visuomenės klasių: didikų ir kumečių. Visuomenė yra perskelta ne vien turto, bet ir jos narių padėties. Kadangi Lietuvos valstybėje iki šiol pinigas atstovauja teisei, jo mažai turintiems yra susiaurintos asmens laisvės. Turtingieji visur vyrauja, vargingieji pastumiami į šalį. Kodėl tokios svarbios profesijos kaip mokytojai ir medicinos darbuotojai atlyginimų požiūriu yra engiami ir ministrų apgaudinėjami: ar operuojantis gydytojas yra tik perpus tiek svarbus kaip žemiausio rango teisėjas? Kas sukūrė tokią nežmonišką algų sistemą? Kas ir kada ją ištaisys, ne vien žemiausius paaukštinant, bet ir aukščiausiems apkarpant nevertai išaugintas plunksnas?

Skurdas, nepriteklius ir neteisingi atlyginimai visada ir visur buvo maištų priežastimi ir, žinoma, energingesnius stūmė iš namų į geriau atrodantį pasaulį. Nesuprantama yra tai, kad klasių padėtį Lietuvoje įvedė ir ją iki šiol toleruoja save kairiosiomis laikančios vyriausybės. LDDP kepuraitėmis prisidengę komunistai praturtėjo pirmieji, o iš jų sužėlę socialdemokratai pasidalijo dar nesugriebtas liekanas. Tai veidmainiškumas, aiškiai bylojąs apie kairiųjų partijų politikos etiką. (Čia kalbama tik apie valstybines ir savivaldybines algas. Privačių organizacijų atlyginimai gali būti šiek tiek mokesčių keliu reguliuojami.)

Paskutinių 18 metų istorija parodė, kad dabartinė rinkimų sistema Lietuvai visiškai netinka. Pusė Seimo narių į kėdes susėda partijos dėka. Tai daugiausia pataikūniški savanaudžiai, įsiteikę partijų vadovybėms, arba derybininkai, iš vienos partijos šoką kiton, kad rinkimų metu atsidurtų naujos partijos sąrašo viršūnėje. Ar jie atstovauja visuomenei? Tai paprasti turgaus derybininkai. Dabartinė Lietuvos rinkimų sistema iš demokratijos tik linksmai pasišaipo. Partijų gausa taip pat yra nerimta politinė pramoga. Juk Lietuvoje praktiškai egzistuoja tik dvi partijos: kairieji ir dešinieji. Kairiaisiais vadinasi turtingųjų luomas, dešiniaisiais save laiko tie, kurie pirmiesiems oponuoja. Kiti politinių partijų vardai ir vardeliai plūduriuoja tarp anų dviejų krantų. Turto paskirstymas, įskaitant algas, ir rinkimų klausimas gali būti taisomi tik labai ryžtingų asmenų vadovybėje. Bet ar tokių yra? Ar jų yra Prezidentūroje,  Seime, Vyriausybėje?  Iki šiol visi politikai maudosi suplėkusioje kūdroje ir neturi drąsos kabintis į padorumo krantą.

Minėtas problemas supa daugybė keistenybių. Štai Viktoro Uspaskicho istorija. Kaip toks neaiškus tipas gali šaipytis iš visos valstybės? Ką veikia teisinė sistema ir saugumo įstaigos? O Pakso burtininkės dūmeliai ir paties Pakso sandėriai su Rusijos finansininkais? O malūnsparnių remontininko, taip pat ruso, didžiulė įtaka buvusiam Lietuvos vadovui? Tai panašu į kažkokių primityvių, gal Australijos bušmenų, tvarką. Į šią tvarką galima įterpti ir iš Amerikos susigrąžintą finansinį nusikaltėlį, iššvaisčiusį milijonus žmonių pinigų. Ką jam išburs Lietuvos teismai? Įsisenėjimą?

Keistai atrodė VSD galiūno Pociaus,  Seimo ir Prezidento Adamkaus trišalis mūšis. Plaukė laikas, tekėjo liejama energija, o įvairūs užkampiai, kuriuose tūnojo Januška ir kiti skystu kuru atsiduodą vardai, iki dabar neatsivėrė. Neatsivėrė ir Vytauto Pociūno žuvimo paslaptis, nors buvo sudarytos tyrimo komisijos Seime ir šalia jo, tačiau šios komisijos arba nedirbo, arba joms neleido dirbti.

Šalia politikos pasitaiko ir kultūra dvelkiančių keistenybių. Štai Vilniuje rengiamasi pastatyti Guggenheimo muziejų. Jam jau nupirkta už 12 mln. litų kažkokia Fluxus kolekcija, kurios didesnė pusė priklausė Jonui Mekui („Lietuvos žinios”, 2007 m., nr. 226). Keliamas klausimas, ar toks muziejus Vilniui jau dabar yra reikalingas. Barama miesto administracija — vaikų darželiai apgailėtinos būklės, mokyklos neremontuotos, o štai jums Guggenheimo muziejus... Kiek jis kainuos, jei tik viena kolekcija kainavo tiek milijonų litų, praturtinusi J. Meką?

Dvi Lietuvos gyventojų ekonominės klasės, turčiai ir vargšai, mažos valstybės pažangai kenkia. Pinigų dalis iš turtingųjų kišenių išplaukia svetur prabangių kelionių, atostogų, komforto, papuošalų, kitų brangių prekių forma. Valstybė tų pinigų pasigenda, nes jie galėtų pagerinti ir padidinti produkciją, atsirastų daugiau ir geriau apmokamų darbų, sumažėtų valstybei šelptinų asmenų skaičius ir, žinoma, piktas erzelis. Erzelį sumažintų ir protingesnė rinkimų sistema, į Seimą atvedanti piliečių rinktus žmones, o ne partijų buldozerių ten įstumtus. Tačiau šiai padėčiai, klasių hegemonijai ir rinkimų parodijai pakeisti reikia tvirtų, ryžtingų, dorų vyrų. Lietuvos Vyriausybėje net į juos panašių iki šiol nebuvo. Buvo savanaudžių, bailių, lepšių, bet jokio reformatoriaus, panašaus į M. Krupavičių.

Kasdieninėms keistenybėms, dėl kurių iš nuostabos traukome pečiais, gilaus dėmesio aukoti nedera. Jų visada atsiras. Išnyks Uspaskichas, iškils koks Purvinskas; Vilnius atsisakys Guggenheimo muziejaus, atsiras Perkūnui skirtos impozantiškos šventyklos projektas; kai žmonės pamirš gruzinę burtininkę, atvyks kokia nors japonė. Nemalonių kvailų ar piktų smulkmenų pilna visame pasaulyje. Dėl jų beviltiškai rankų laužyti neverta.

Lietuvos nuvertinimai, kokių išgirstame iš jos žmonių, yra neteisingi. Daug ką verta taisyti, tačiau Lietuvos valstybė jau ir šiandien turi pakenčiamą ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Be to, ji kasdien žengia į priekį. Pasaulio šalių apžvalga įvairiais požiūriais rado, kad tarp 178 šalių pereitais metais Lietuva buvo gerokai aukščiau vidurkio („Naujasis židinys/Aidai”, 2008 m., nr. 1–2). Ji priskiriama aukšto išsivystymo šalims. Keistenybių Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, pakanka. Tačiau ne jomis matuojamas gyvenimas.