Rimti dalykai ir smulkmenos
Vytautas Volertas
Net geriausiuose namuose pasitaiko smulkių šiukšlelių,
kurias reikia šalinti. Taip pat ir kiekviena bendruomenė, tauta
ar valstybė nestokoja rūpesčių. Tvarkingieji dėl jų nepuola neviltin,
jų neužkiša ir neslepia, bet drąsiai ir nedelsdami sprendžia.
Juk trūkumus šalina ne baimė ir dejonės, bet
išaiškinimas, kas tie trūkumai yra, ir bendros pastangos
juos taisant. Žvilgsniai iš tolumos, ypač nežinant visų
smulkmenų ir net žinomų gerai nesuprantant, Lietuvos vaizdą rodo tarsi
aptrauktą nešvariais voratinkliais. Juos, atrodo, buvo galima
nubraukti. Neįsivaizduojama, kad jie būtų tyčiomis paliekami erzeliui
kelti. Štai kokie didesni ir mažesni krislai teršia
vaizdą.
Akis kliūva už jau įsitvirtinusių, beveik viduramžių stiliaus
visuomenės klasių: didikų ir kumečių. Visuomenė yra perskelta ne vien
turto, bet ir jos narių padėties. Kadangi Lietuvos valstybėje iki
šiol pinigas atstovauja teisei, jo mažai turintiems yra
susiaurintos asmens laisvės. Turtingieji visur vyrauja, vargingieji
pastumiami į šalį. Kodėl tokios svarbios profesijos kaip
mokytojai ir medicinos darbuotojai atlyginimų požiūriu yra engiami ir
ministrų apgaudinėjami: ar operuojantis gydytojas yra tik perpus tiek
svarbus kaip žemiausio rango teisėjas? Kas sukūrė tokią
nežmonišką algų sistemą? Kas ir kada ją ištaisys, ne vien
žemiausius paaukštinant, bet ir aukščiausiems apkarpant
nevertai išaugintas plunksnas?
Skurdas, nepriteklius ir neteisingi atlyginimai visada ir visur buvo
maištų priežastimi ir, žinoma, energingesnius stūmė iš
namų į geriau atrodantį pasaulį. Nesuprantama yra tai, kad klasių
padėtį Lietuvoje įvedė ir ją iki šiol toleruoja save
kairiosiomis laikančios vyriausybės. LDDP kepuraitėmis prisidengę
komunistai praturtėjo pirmieji, o iš jų sužėlę socialdemokratai
pasidalijo dar nesugriebtas liekanas. Tai veidmainiškumas,
aiškiai bylojąs apie kairiųjų partijų politikos etiką. (Čia
kalbama tik apie valstybines ir savivaldybines algas. Privačių
organizacijų atlyginimai gali būti šiek tiek mokesčių keliu
reguliuojami.)
Paskutinių 18 metų istorija parodė, kad dabartinė rinkimų sistema
Lietuvai visiškai netinka. Pusė Seimo narių į kėdes susėda
partijos dėka. Tai daugiausia pataikūniški savanaudžiai,
įsiteikę partijų vadovybėms, arba derybininkai, iš vienos
partijos šoką kiton, kad rinkimų metu atsidurtų naujos partijos
sąrašo viršūnėje. Ar jie atstovauja visuomenei? Tai
paprasti turgaus derybininkai. Dabartinė Lietuvos rinkimų sistema
iš demokratijos tik linksmai pasišaipo. Partijų gausa
taip pat yra nerimta politinė pramoga. Juk Lietuvoje praktiškai
egzistuoja tik dvi partijos: kairieji ir dešinieji. Kairiaisiais
vadinasi turtingųjų luomas, dešiniaisiais save laiko tie, kurie
pirmiesiems oponuoja. Kiti politinių partijų vardai ir vardeliai
plūduriuoja tarp anų dviejų krantų. Turto paskirstymas, įskaitant
algas, ir rinkimų klausimas gali būti taisomi tik labai ryžtingų asmenų
vadovybėje. Bet ar tokių yra? Ar jų yra Prezidentūroje, Seime,
Vyriausybėje? Iki šiol visi politikai maudosi suplėkusioje
kūdroje ir neturi drąsos kabintis į padorumo krantą.
Minėtas problemas supa daugybė keistenybių. Štai Viktoro
Uspaskicho istorija. Kaip toks neaiškus tipas gali
šaipytis iš visos valstybės? Ką veikia teisinė sistema ir
saugumo įstaigos? O Pakso burtininkės dūmeliai ir paties Pakso
sandėriai su Rusijos finansininkais? O malūnsparnių remontininko, taip
pat ruso, didžiulė įtaka buvusiam Lietuvos vadovui? Tai panašu į
kažkokių primityvių, gal Australijos bušmenų, tvarką. Į
šią tvarką galima įterpti ir iš Amerikos susigrąžintą
finansinį nusikaltėlį, iššvaisčiusį milijonus žmonių
pinigų. Ką jam išburs Lietuvos teismai? Įsisenėjimą?
Keistai atrodė VSD galiūno Pociaus, Seimo ir Prezidento Adamkaus
trišalis mūšis. Plaukė laikas, tekėjo liejama energija, o
įvairūs užkampiai, kuriuose tūnojo Januška ir kiti skystu kuru
atsiduodą vardai, iki dabar neatsivėrė. Neatsivėrė ir Vytauto Pociūno
žuvimo paslaptis, nors buvo sudarytos tyrimo komisijos Seime ir
šalia jo, tačiau šios komisijos arba nedirbo, arba joms
neleido dirbti.
Šalia politikos pasitaiko ir kultūra dvelkiančių keistenybių.
Štai Vilniuje rengiamasi pastatyti Guggenheimo muziejų. Jam jau
nupirkta už 12 mln. litų kažkokia Fluxus kolekcija, kurios didesnė pusė
priklausė Jonui Mekui („Lietuvos žinios”, 2007 m., nr.
226). Keliamas klausimas, ar toks muziejus Vilniui jau dabar yra
reikalingas. Barama miesto administracija — vaikų darželiai
apgailėtinos būklės, mokyklos neremontuotos, o štai jums
Guggenheimo muziejus... Kiek jis kainuos, jei tik viena kolekcija
kainavo tiek milijonų litų, praturtinusi J. Meką?
Dvi Lietuvos gyventojų ekonominės klasės, turčiai ir vargšai,
mažos valstybės pažangai kenkia. Pinigų dalis iš turtingųjų
kišenių išplaukia svetur prabangių kelionių, atostogų,
komforto, papuošalų, kitų brangių prekių forma. Valstybė tų
pinigų pasigenda, nes jie galėtų pagerinti ir padidinti produkciją,
atsirastų daugiau ir geriau apmokamų darbų, sumažėtų valstybei
šelptinų asmenų skaičius ir, žinoma, piktas erzelis. Erzelį
sumažintų ir protingesnė rinkimų sistema, į Seimą atvedanti piliečių
rinktus žmones, o ne partijų buldozerių ten įstumtus. Tačiau
šiai padėčiai, klasių hegemonijai ir rinkimų parodijai pakeisti
reikia tvirtų, ryžtingų, dorų vyrų. Lietuvos Vyriausybėje net į juos
panašių iki šiol nebuvo. Buvo savanaudžių, bailių,
lepšių, bet jokio reformatoriaus, panašaus į M.
Krupavičių.
Kasdieninėms keistenybėms, dėl kurių iš nuostabos traukome
pečiais, gilaus dėmesio aukoti nedera. Jų visada atsiras. Išnyks
Uspaskichas, iškils koks Purvinskas; Vilnius atsisakys
Guggenheimo muziejaus, atsiras Perkūnui skirtos impozantiškos
šventyklos projektas; kai žmonės pamirš gruzinę
burtininkę, atvyks kokia nors japonė. Nemalonių kvailų ar piktų
smulkmenų pilna visame pasaulyje. Dėl jų beviltiškai rankų
laužyti neverta.
Lietuvos nuvertinimai, kokių išgirstame iš jos žmonių,
yra neteisingi. Daug ką verta taisyti, tačiau Lietuvos valstybė jau ir
šiandien turi pakenčiamą ekonominį ir kultūrinį gyvenimą. Be to,
ji kasdien žengia į priekį. Pasaulio šalių apžvalga įvairiais
požiūriais rado, kad tarp 178 šalių pereitais metais Lietuva
buvo gerokai aukščiau vidurkio („Naujasis
židinys/Aidai”, 2008 m., nr. 1–2). Ji priskiriama
aukšto išsivystymo šalims. Keistenybių Lietuvoje,
kaip ir kitose šalyse, pakanka. Tačiau ne jomis matuojamas
gyvenimas.