Ar galime ko nors pasimokyti iš žąsų?

Vitalija Dunčienė

Įdomiai Dievas sukūrė žąsį. Šį rudenį, kai jos keliaus į šiltesnius kraštus, atkreipkite dėmesį į jų kelionę. Skrisdamos žąsys suformuoja danguje ,,V” raidę. Tokia visų žąsų rikiuotė palengvina atskiros žąsies skrydį 71 proc. Jeigu tik kuri nors žąsis iškrenta iš rikiuotės, tuoj pat pasijaučia vieniša, pajutusi oro pasipriešinimą, grįžta atgal į rikiuotę, kad galėtų pasinaudoti prieš ją skrendančios žąsies sparnų keliamąja galia. Jeigu rikiuotės pradžioje skrendanti žąsis pavargsta, ji pasitraukia į formuotės šoną ir jos vietą užima kita. Skrendančios žąsys rikiuotės gale gagena, kad padrąsintų tas, kurios skrenda priekyje. Kai kuri nors žąsis suserga ar yra pašaunama, ji pasitraukia iš rikiuotės ir leidžiasi žemėn. Su ja pasitraukia ir kitos dvi žąsys, kurios pasilieka su sužeistąja iki to laiko, kol ši galės vėl skristi arba mirs. Ir tik tada leidžiasi į tolimesnę kelionę vienos arba prisijungia prie kitos rikiuotės.

Ar mes, žmonės, sugebame savo gyvenime vadovautis panašiais principais: pakeisti pavargusį vedantįjį, pasiųsti padrąsinimą vedantiems, nepalikti draugo nelaimėje, likimo valiai? Greičiausiai kiekvienas žmogus į tuos klausimus atsakytų skirtingai. Man asmeniškai atrodo, kad žmonės (tarp jų ir aš) nemokame, nesugebame, nenorime pasitikėti kitu, ypač mažiau pažistamu žmogumi. Ir turime tam pagrindo. Kaip žmogus du kartus neliečia ugnies, kad įsitikintų jos karštumu, taip ir žmogus, vieną kartą apgautas, apviltas, apvogtas — bijo išgyventi tą patį dar vieną kartą. Mūsų gyvenimas sovietinėje Lietuvoje mus paruošė visus įtarti, niekuo nepasitikėti. Mes taip ir darome. Pavartykime lietuviškus laikraščius, kiek ten visokių partijų, kiek visokių intrigų, kiek visokių užsakomųjų straipsnių, sąskaitų suvedinėjimo, kaltinimų. Ypač tai išryškėja prieš rinkimus. Štai ką tik Lietuvos Seime susirinko švietimo sistemos darbuotojai aptarti švietimo strategiją. Visi (partijos, Seimo nariai, Prezidentūros atstovai, ministrai) pripažįsta, kad padėtis bloga, bet visi skėsčioja bejėgiškai rankomis ir tvirtina — nieko negalintys padaryti. Kažkas neleidžia daryti. Todėl niekas ir nesidaro. O žąsys kažkodėl supranta, kad jeigu jos visos sutars ir skris tam tikroje rikiuotėje, jų darbas palengvės 71 proc. ir jų tikslas bus pasiektas greičiau ir lengviau.

Ar visada vedantis supranta, kad jis pavargo ir jau laikas užleisti vietą kitam? Ar visada atsiranda žmonių, kurie norėtų ir sugebėtų užimti vedančiojo vietą? Mano atsakymas į šiuos klausimus irgi būtų neigiamas. Stebint partijų veiklą, atrodo, kad nepaisant visokiausių skandalų, nepaisant rezultatų rinkimuose — nesikeičia jokių partijų vadovybės. Net Lietuvos įstatymai užtikrina vedantiesiems pastovią vietą. Dalis Seimo narių į Seimą nėra renkami gyventojų, bet patenka ten per partijų sarašus, todėl vedančiųjų Seimo narių dauguma iš esmės nesikeičia. Tik geri rikiuotės vadovai (pasikeičiantys poilsui) sėkmingai atveda visą būrį žąsų į tikslą.

Kokius mes žmogeliai, būdami rikiuotės galuose, siunčiame padrąsinimus vedantiesiems? Kiek aš suprantu iš internetinių žinučių, tai mes ne padrąsinimus siunčiame savo vedantiesiems, o pyktį, neapykantą, pasipiktinimą, kuris gimsta iš žmonių jaučiamo bejėgiškumo, beviltiškumo, nepasitikėjimo, pykčio. Ir, atrodo, kad žmonių ,,gagenimas” valdžios vyrų ausų nepasiekia. O juk  tai taip būtina sėkmingam skrydžiui!

O ar mes pasirūpiname savo tautiečiais ištikus juos nelaimei? Deja, ir į šį klausimą aš galiu atsakyti tik neigiamai. Seime šypsosi Seimo nariai: kas ketvirtas Seimo narys yra milijonierius. Prieš kažkiek laiko jie bandė pasirūpinti savo rentomis, bet nepavykus visos pastangos dedamos atlyginimams padidinti. Tuo tarpu trečdalis Lietuvos žmonių išvyko svetur duonos ieškoti. Deja, užuot galvojus, ką daryti, kad žmonės europietiškus atlyginimus gautų Lietuvoje ir jiems nereikėtų niekur išvažiuoti, rezgiamos visokios intrigos, kaip tuos išvykėlius ir jų vaikus nubaust. Sugalvota — atimant pilietybę!

Vėl skaičiau laikraštyje, kad kažkas sudarė pasaulio verslo vadovų atlyginimų lentelę. Tarp pirmąsias vietas užimančių buvo Lietuvos verslo vadovai. Panašiai ir mes, eiliniai žmogeliai, rūpinamės savo artimu. Panevėžiečiams buvo surengtas egzaminas. Šalia kelio buvo padėtas sulankstytas dviratis, papilta pomidorų košės ir paguldytas vaikasaktorius, kuris vaidino avarijos auką. Atsirado žmonių, kurie sustojo ir norėjo padėti, bet tai buvo vienetai. Dauguma pasirinko ,,nepastebėti ir nesikišti”. O tarp žąsų nėra nesvarbių, nereikalingų, nevertų dėmesio. Jos nepalieka likimo valiai nė vienos savosios.

Ar tikrai jau taip viskas blogai, kaip aš čia nupasakojau!? Tikiuosi, kad ne! Štai Lietuvos Prezidentas, atvykęs į New York, kalbėjo apie labai puikų, darbštų, pasiaukojantį Lietuvos jaunimą, kuris per keletą metų padarė didžiulę pažangą. Kviečiu visus, neabejingus žmones, pasimokyti iš žąsų. Labiau pasitikėdami vieni kitais, pasiskirstydami tarpusavyje svarbius darbus, neatsisakydami dalyvauti politikoje, padėdami vieni kitiems, neskriausdami šalia esančių mes galime daug greičiau ir lengviau pasiekti savo tikslą — sukurti Lietuvoje sąlygas, kad visiems būtų gera gyvent.