CENTRAS - Geografija-Rajonai - „Lietuva 4.000.000” gali nupiešti naują lietuvio portretą    
Virtualios iniciatyvos „Lietuva 4.000.000” komanda ir šio projekto globėja LR prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Virtualios iniciatyvos „Lietuva 4.000.000” komanda ir šio projekto globėja LR prezidentė Dalia Grybauskaitė. (R. Daubaro asmeninio archyvo nuotraukos)

„Lietuva 4.000.000” gali nupiešti naują lietuvio portretą    

Rasa Kazlas.

Verslininkas Raimundas Daubaras.
Verslininkas Raimundas Daubaras.

Verslininkas, rinkodaros ir komunikacijos bendrovių įkūrėjas ir vadovas kaunietis Raimundas Daubaras gerai žinomas ne tik verslo pasaulyje. Šio vyro pavardė siejama su ne mažiau garsiomis pilietinėmis akcijomis, tokiomis kaip „Laisvė Joninėms”, „Lietuva – šviesiausia Europos valstybė”. Raimundas Daubaras taip pat vienas iš tų visuomenininkų, kuris prieš devynerius metus organizavo, finansavo ir įgyvendino vieną ryškiausių renginių – „Tūkstantmečio odisėja. Vienas vardas – Lietuva”. Tąsyk jachta „Ambersail LTU 1000” Lietuvos buriuotojai aplankė 26 Lietuvių Bendruomenes penkiuose žemynuose ir subūrė švęsti Lietuvos tūkstantmetį, pakvietę viso pasaulio lietuvius Valstybės atkūrimo dieną, liepos 6-ąją, giedoti tautišką giesmę. „Tautiškos giesmės” projektas, tapęs gražia tradicija, šiandien turi savo tęstinumą. Raimundas Daubaras yra naujos iniciatyvos „Lietuva 4.000.000”, skirtos Lietuvos atkūrimo 100-mečiui, sumanytojas.

Pristatydami šį projektą savo pranešime paminėjote, kad jo tikslas – virtualioje erdvėje sujungti pasaulio lietuvius ir kad tai taps atsvara vyraujančiai nuomonei, jog Lietuva yra nykstanti tauta. Ar tai buvo vienintelė priežastis kurti šį projektą?

Realiai visi sumanymai, pilietinės akcijos neatsiranda nuo nulio. Šiam projektui atsirasti taip pat jau buvo pakloti pamatai. Vykstantis „Tautiškos giesmės” projektas parodė, kad žmonės aktyviai jungiasi prie šios akcijos, kad kasmet liepos 6-ąją giedoti tautiškos giesmės atsiranda vis daugiau ir daugiau lietuvių. Artėjant Lietuvos šimtmečiui pagalvojome, kaip mūsų iniciatyva „Tautiška giesmė” galėtų prisidėti prie šio svarbaus jubiliejaus paminėjimo? Sugalvojome, kad giedoti tautišką giesmę reiktų pakviesti keturis milijonus lietuvių. Tuomet kilo kita idėja – juos kviečiant reikia patvirtinimo, kad jie yra. Tai išsivystė į naratyvą – jeigu žinosime, kad pasaulyje yra 4 mln. lietuvių, tai bus žingsnis į skaitmeninę platformą, į tą ryšį tarp žmonių, kas šiuo metu pasaulyje labai vertinama. Juk jeigu turi žmogišką ryšį, nesvarbu – gyvai ar virtualiai – bet kokiu atveju jau esi bendruomenės narys.

Kiek suprantu, iniciatyva „Lietuva 4.000.000” yra tik virtuali platforma, padėsianti suburti viso pasaulio lietuvius. Bet nemažai vyresnės kartos žmonių tiek Lietuvoje, tiek kituose žemynuose nesinaudoja šiuolaikinėmis technologijomis. Vadinasi, jie gali tiesiog nepatekti į šį projektą? Ar apie juos pagalvota?

Projektas yra besivystantis. Mes paleidome tik pradinę versiją. Ateina pasiūlymai, klausimai, kaip galėtume jį tobulinti. Esame numatę, kad tie žmonės, kurie jau bus prisijungę prie platformos, vėliau gaus kvietimą – giminaičius ar artimus  draugus, kurie nesinaudoja internetu, nekalba lietuviškai, bet jaučiasi esą lietuviais, – vadovaujantis sąžiningumo principu, tuos žmones užregistruoti platformoje. Taigi   ateityje šioje platformoje toks veiksmas bus numatytas.

Ar nebijote sulaukti kritinių pastabų dėl vartotojų duomenų saugos?

Kad nebūtų piktų kėslų manipuliuoti asmens duomenimis, renkame minimalią informaciją: vardas, pavardė, elektroninio pašto adresas ir geografinė žymė (šalis, miestas). Esame privati įmonė, o ne valstybė, kuri vykdo asmenų surašymą. Antra vertus, valstybinės įstaigos prie Lietuvos gyventojų duomenų prieina kur kas plačiau ir gali matyti kur kas daugiau informacijos nei vardas, pavardė ar gyvenamoji vieta. Be to, duomenų naudojimą griežtai apibrėžia taisyklės, su kuriomis prisijungdamas prie sistemos vartotojas sutinka. Iš esmės jos sako, kad duomenis galima naudoti tik šiam projektui ir visuomeninio pobūdžio informacijai apie Lietuvą skleisti. 

Verslininko Raimundo Daubaro pavardė siejama su garsiomis pilietinėmis akcijomis, patriotiškumą skatinančiais ir Lietuvos vardą visame pasaulyje garsinančiais projektais.
Verslininko Raimundo Daubaro pavardė siejama su garsiomis pilietinėmis akcijomis, patriotiškumą skatinančiais ir Lietuvos vardą visame pasaulyje garsinančiais projektais.

Tai graži emocinė paskata lietuviams jungtis į vieną skaitmeninę platformą ir tapti dalyviais Lietuvos šimtmečio renginio „Tautiška giesmė”, kurio metu 2018-ųjų liepos 6-ąją tradiciškai Lietuvos himnas bus giedamas visame pasaulyje. Bet jeigu paaiškės, kad prisijungusiųjų yra mažiau?

Mes iš tikrųjų norime Lietuvai padovanoti tą pojūtį, kad mūsų yra ne 2,8 mln., o žvelgiant plačiau, per visą pasaulį – ne mažiau nei keturi milijonai. Pastarasis skaičius yra svarbi emocinė riba, ir tokio skaičiaus dar niekada nebuvo prie Lietuvos vardo. Jeigu atsisakysime Lietuvą laikyti vien teritorija, o pirmiausia ją matysime kaip žmonių bendruomenę, tai, mūsų paskaičiavimais, pasaulyje gali būti ne mažiau nei keturi milijonai žmonių, kurie save laiko lietuviais. Gal ir nebus taip, kad 4 mln. giedos tautišką giesmę, bet pabandysime tuos 4 mln. pakviesti. O kad pakviestume ir kad jaustumės, jog ši informacija yra tikra, mums reikia surinkti iš viso pasaulio 1,2 mln. lietuvių, kurie papildys tuos 2,8 mln. gyvenančius Lietuvoje. Jeigu nepavyks, ir jeigu tas skaičius bus mažesnis, vis tiek tai bus didelis laimėjimas pačiai Lietuvai. Paaiškinsiu kodėl? Dabar mūsų šalis turi ryšį su 15 proc. išvažiavusių, tai yra – daugiausia su 250 000 emigrantų. Kai turi ryšį, gali skleisti informaciją. Ir ne tik tą, kurią šiandien girdime žiniasklaidoje – kaip Seime blogai, atlyginimai menki ir pan. Juk yra ir gerų žinių, tik jos gal nepasiekia žmonių. Pavyzdžiui, gal yra norinčių po daugelio metų, praleistų svetur, sugrįžti į Lietuvą. Ši skaitmeninė platforma tai grupei žmonių galėtų kuo puikiausiai pasitarnauti, suteikdama visą būtiną informaciją, kad grįžtantiems tektų nueiti kuo mažiau biurokratinių kelių. Antra vertus, mes turime daug informacijos, mes norime, kad mūsų tėvynainiai grįžtų, bet mes neturime su jais platesnio ryšio. Ir šiuo aspektu valstybei, kaip šaliai, tai didžiulis nuostolis. Du milijardai žmonių skraido lėktuvais, visos tautos mobilios, ateities sienos tarp valstybių nyksta, tai kas žmones tokiame pasaulyje pagaliau pradeda jungti? Žinoma, tapatybė. Taigi ši skaitmeninė platforma – tai galimybė turėti žmonių ryšiais susaistytą Lietuvą, kas yra didžiulis kapitalas šalies ateičiai. O jeigu mums vis dėlto pavyks šiame projekte suburti 1,2 mln. žmonių iš viso pasaulio, tai jūs įsivaizduokite, kad būtent toks žmonių skaičius apie Lietuvą kalba ir galvoja pozityviai.

Ar ši virtuali  iniciatyva „Lietuva 4.000.000” padės aiškiau pamatyti  tikrąsias patriotines po visą pasaulį išsibarsčiusių lietuvių savybes, labai aiškiai sužinoti, ką jiems reiškia Lietuva?

Kiekvienam – savaip. Pavyzdžiui, man Lietuva – protėvių žemė, mano tėvai, mano gimtinė; kažkam – žalia žolė, kažkam – vaikystės draugas. Manau, šitų lietuviškumo ir patriotizmo išraiškų yra begalė. Ar padės tai pamatyti ši virtuali iniciatyva? Kai tu turi dideles apimtis, kai matai šimto ar dviejų šimtų tūkstančių lietuvių nuomones, tu jau gali matyti ir gali užklausti, ką jiems reiškia Lietuva ir gauti visai kitokį atsakymą, nei mes dabar galvojame, nei mums sako politikai, nei mums teigia istorikai. Tai bus vieša žmonių nuomonė. Skaitmeninių platformų privalumas yra tai, kad toji informacija visada yra objektyvi. Žmogus – kaip žmogus, bet iš šimto tūkstančių žmonių jis jau yra svarbus statistinis vienetas, nešantis tam tikrą informaciją. Kodėl? Todėl, kad iki šiol jo niekas nėra paklausęs, kas yra lietuvis.

O su kokiais sunkumais susiduriate kurdamas panašius projektus ir kada galima teigti, jog jie pavyko?

Vienintelis būdas sužlugdyti projektą – tada, kai jį kurdamas pradedi mokyti ar nurodinėti, kaip ir ką daryti. Visuomeniniai, patriotiniai, pilietiniai projektai  „užsikuria” ir pavyksta, kai žmogus juose pamato prasmę. Žmogus tampa žinios nešėjas, jis pats atlieka veiksmą ir priima sprendimą ir tada visos iniciatyvos tampa sėkmingos, jos įvyksta, gerąja prasme – „sprogsta” ir tampa visuomenės interesu. Pas mus, Lietuvoje, yra iš sovietinių laikų likęs noras nurodinėti, kaip ir ką daryti. Visada puolama į kraštutinumus, kad reikia daryti taip, nes lietuvis turi būti darbštus, atkaklus ar dar kažkoks. Gal paprasčiausiai reikia duoti laisvės ir tikėti tuo lietuviu. Nuo pat „Laisvė Joninėms” iki „Tautiškos giesmės” buvo matyti, kad jeigu žmogus patiki, tai tie projektai gyvuos ilgai. Visuose projektuose, kokie jie bebūtų – socialiniai, humanitariniai – pirmiausia žmogus turi pajausti savo širdies atliepimą ir surasti save toje veikloje. Iš prievartos nieko nebūna. Vienas iš tų sėkmės raktų ir yra, kai žmogus turi savarankiškai apsispręsti.

Statistiniai pamąstymai. O ar gali plat­formoje susibūrusių žmonių būti daugiau negu 4 milijonai?

Čia yra klausimas, ką laikysi lietuviu? Pati sistema sako, jeigu tu jautiesi lietuviu, tada pasirašyk! Štai jums puikus pavyzdys. Kai mes buvo Argentinoje, Berisso miestelyje, sutikome žmogų vardu Jonas. Jis buvo japonas, kuris taisyklingai ir labai gražiai kalbėjo lietuviškai. Mes jo klausėme, kaip jis tapo „lietuviu”, kaip įsijungė į lietuvių bendruomenę? Pasirodo, jam labai patiko merginos lietuvės, jis išmoko kalbą ir net pasivadino lietuvišku vardu. Yra ir tokių žmonių, kurie nekalba lietuviškai, bet jiems patinka daug lietuviškų dalykų. Klausimas, kodėl jie negali būti lietuviais? Jie turi turėti pasą ar dar kažką? Jeigu tu nori būti lietuviu, tu juo būk.

Štai vienas profesorius, kuris turi nedidelį verslą Lietuvoje, be galo žavisi XX amžiaus lietuvių menu ir žada įsiregistruoti į šią „Lietuva 4.000.000” virtualią sistemą, nes, jo teigimu, jis nori būti lietuviu. Jeigu mūsų lietuviškos vertybės, savybės patiks ir kitiems pasaulio žmonėms, jie gali tapti šios skaitmeninės platformos vartotojais. Tarkime, kitas pavyzdys – kiek vyrų yra vedę lietuvaites moteris ir šeimoje propaguoja vienokias ar kitokias mūsų tautines tradicijas? Kas trukdo šeimai būti šios platformos nariais? Tokių pavyzdžių yra ne vienas. Brazilės merginos, kurių šaknys siekia Lietuvos žemę, kalba portugališkai, bet joms patinka Lietuva, patinka maistas, klimatas ir nors jos nėra mačiusios Lietuvos, jos nori būti lietuvėmis. Vytauto Didžiojo universitete italų tautybės profesorius, vedęs lietuvę, viename privačiame pokalbyje yra pastebėjęs puikų dalyką.  Kada  užsienie­tis tampa tos  šalies,  kurioje  gyvena,  piliečiu? Tada, kai pradeda piktintis ta šalimi.

Kokio tikitės rezultato?

Visi klausia galutinio rezultato. Bet šiuolaikiniame pasaulyje visi, kurie vysto skaitmenines sistemas, negali numatyti rezultato ir negali nuspėti, į kokį galutinį tikslą jis atves. Vystai projektą, pamatai, kad nelabai sklandžiai jis plėtojasi, keiti kryptį, vystai tuomet kita linkme. Tokia šio virtualaus šiuolaikinio pasaulio realybė. Tikrai negaliu atsakyti, į ką pavirs, bet manau – bus padaryta pradžia susikurti virtualiai skaitmeninei bendruomenei, kurią vienys lietuvybė. Toliau viskas priklausys nuo žmonių, nuo juos vienijančių interesų, nuo jų daugumos noro. Daug sistemų yra sužlugusių, nes būtent jų vartotojams bandė nurodinėti ir vadovauti. Šios sistemos labai svarbus bruožas ir stiprybė yra tai – kiek žmonių įsijungs į ją, kiek žmonių pritrauks vieni ar kiti interesai, pomėgiai, veiklos. Spalio mėnesį paleisime paskyrą, kurioje žmonės galės megzti ryšius, ieškoti ir mums pasiūlyti tam tikrų bendravimo temų. Pavyzdžiui, kažkam rūpi grįžimo į Lietuvą aspektai, kažkam – Lietuvos istorija, dar kažkam įdomu, kaip užsienyje mokytis lietuvių kalbos. Dėl tokios galimos poreikių įvairovės mes negalime kalbėti apie projekto tęstinumą. Negalime šiandien  nieko pasakyti, nes norime išgirsti iš pačių žmonių, ko jie nori. Tai besigeneruojanti sistema, kuri vystysis tomis kryptimis, kokiomis siūlys žmonių poreikiai ir interesai. Mes nesame ta komanda ir tie vadovai, kurie nurodinėtume, kaip platformai vystytis.

Esate ne vienos patriotizmą skatinančios iniciatyvos organizatorius. Nuo „Ambersail” laikų, ar pastebite ryškesnes patriotinio augimo tendencijas?

Kai vyko „Tūkstantmečio odisėja”, kvietėme lietuvius vienu metu, liepos 6-ąją, susivienyti per visą pasaulį. Tada pamatėme, kaip viso pasaulio bendruomenės, kurios iki šio fakto niekuomet nebuvo gavusios panašaus kvietimo, aktyviai sureagavo. Nenoriu prisiimti nuopelnų dėl šio renginio masto, nes prie jo augimo labai prisidėjo ir patys žmonės, jų dėka panašių pilietinių, patriotinių iniciatyvų atsirasdavo vis daugiau ir daugiau.

Atsakydamas į Jūsų klausimą galiu tik patvirtinti, kad per tuos devynerius metus pilietiškumo kreivė ūgtelėjo labai. Pamenu pradžią. 2008 metais, kai buvo krizė, skurdas ir streikai prie Seimo, manęs klausdavo, kaip tu įtikinsi žmones giedoti tautišką giesmę? Aš sakiau – atvirkščiai, jeigu taip blogai, reikia pabandyti. Pabandėm, ir pavyko. Paprastai patriotiškumą mes reiškiame dviem atvejais – žmonės susivienija, kai blogai, kai kyla Rusijos grėsmė, ir kai yra pergalės. Tūkstantmetis mūsų šalies vardui buvo pergalė, Lietuvos šimtmetis – irgi tam tikra prasme pergalė. Būtent tokiais momentais pilietiškumas, patriotiškumas tik suaktyvėja.

Žinote, žadinti pozityvumą gana sunku, nes negatyvas veikia iš karto ir susilaukia turbūt kur kas didesnio dėmesio. Šiandien, kai tenka kalbėtis su lietuviais, nepatiri vien meilę Tėvynei. Mus artina žmogiškas ryšys. Štai liepos 6 -ąją giedame tautišką giesmę ne tik todėl, kad esame lietuviai, bet tai ir noras susitikti, pabendrauti, užmegzti naujas pažintis.

Ir pabaigai dar vienas klausimas – kokioje šeimoje Jūs pats augote ir kokios vertybės buvo joje puoselėjamos, iš kur tokios ryškios  visuomeninės, patriotinės veiklos užuomazgos?

Gimiau ir augau Kaune, įprastoje šeimoje. Mama ypač puoselėjo katalikybę ir tikėjimą. Artimieji patyrė Sibiro tremtį. Mano seneliai, giminės buvo išvežti, bet, kaip ir dažnoje šeimoje, apie tai sovietmečiu nebuvo kalbama. Patriotiniai jausmai iš tiesų – katalikiškų vertybių puoselėjimo išdava ir, žinoma, Nepriklausomos Lietuvos idėja. Sakyčiau, labiausiai mano patriotinė saviugda brendo versle. Supranti – jeigu turi verslą, gyveni šitoje šalyje ir gali šiai šaliai duoti kažką daugiau, tuomet ir duodi. Manau, tai turėtų būti kiekvieno žmogaus pareiga.