CENTRAS - Imigracija - Lietuva – drąsi ir imli naujovėms
Dirbdamas Silicio slėnyje kaunietis prisideda prie ateities automobilių kūrimo.
Dirbdamas Silicio slėnyje kaunietis prisideda prie ateities automobilių kūrimo.

Lietuva – drąsi ir imli naujovėms

Goda Zovaitė.

Bevaikščiodami Mountain View, CA, su Romanu Zontovičiumi kalbėjomės daug ir ilgai. Juk yra ką papasakoti – kelionės, darbai, atvirukai apie meilę, pilietybės klausimai, knygos, tapatybės paieškos ir visos kitos įdomios istorijos, leidžiančios jums pasivaikščioti kartu su mumis.

Romanas Zontovičius.
Romanas Zontovičius.

Romanai, jau daug metų gyveni JAV. Kokia Tavo atvykimo čia istorija?

Į JAV atvykau iškart po studijų su vadinamąja žaliąja korta, kuri suteikia teisę gyventi ir dirbti Amerikoje. Tuo metu ši galimybė atrodė labai patraukli. Mano artimi draugai arba jau buvo išvykę į užsienį, arba tam ruošėsi. Nesiekiau bet kokia kaina išvažiuoti svetur, tiesiog tuo metu maniau, kad tai yra gera galimybė pamatyti pasaulį, įgyti kitokios, naujos patirties.

Kartais pagalvoju, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas, jeigu ne lemtinga žaliosios kortos loterija. Galbūt dabar dirbčiau istorijos mokytoju kokioje nors mokykloje? (Šypsosi.)

Esi baigęs istorijos studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Atrodo, kad domėtis istorija nesiliovei: kolekcionuoji senovinius atvirukus su Kauno vaizdais, skaitai istorines knygas. Ar tai yra vienas iš būdų neprarasti ryšio tiek su gimtaisiais namais, tiek su istorijos žiniomis? Ką senieji atvirukai pasakoja Tau ir kitiems?

Studijų metus visada prisimenu su dalele romantikos: užsienio kalbų paskaitos iš ryto, filosofijos paskaitos vakarais ir kartais iki vėlumos trunkančios diskusijos studentų atstovybėje Laisvės alėjoje. Atsimenu nepaprastai įdomias istorijos dalykų paskaitas. Kai kurių paskaitų konspektus iki šiol turiu ir net kartais pavartau.

Nors atvirukai su Kauno vaizdais, jie keliavo iš Pittsburgho į Brooklyną. Atvirlaiškių autorius – buvęs „Draugo” redaktorius Leonardas Šimutis.
Nors atvirukai su Kauno vaizdais, jie keliavo iš Pittsburgho į Brooklyną. Atvirlaiškių autorius – buvęs „Draugo” redaktorius Leonardas Šimutis.

Manau, kad domėjimasis praeitimi būdingas kiekvienam žmogui. Neseniai man į rankas papuolė Gedimino Kulikausko knyga apie lietuvių gyvenimo būdą prieš šimtą metų – „Lietuvio kodas”. Ji labai smagi ir naudinga. Skaitai apie tai, kokie gi tie lietuviai buvo prieš šimtą metų, ir atpažįsti save, tas vaizdelis ne visada yra malonus (šypteli). Knyga kviečia gana kritiškai pažvelgti į savo netolimą praeitį, paklausti savęs, kiek gi dar mumyse liko to XX amžiaus pradžios lietuvio? Būtų visai lengva ir smagu gyventi manant, kad esame tiesioginiai Vytauto Didžiojo arba mažų mažiausiai grafų Tiškevičių palikuonys, bet ar iš tiesų tokie esame?

Kiek seniau šiemet skaičiau kelias Yuval Noah Harari knygas. Mane visada domino, iš kur mes atėjome, kur einame, o svarbiausia – kur esu aš šiame procese? Man visada yra labai svarbus kontekstas. Kuo labiau domiesi konkrečiu dalyku, tuo daugiau sužinai apie problemą ir aplinkybes. Dažnai pamatai, kad atsakymas nėra vien tik teisingas ar neteisingas, visiškai juodas arba visiškai baltas. Dažniausiai yra labai daug pilkos spalvos atspalvių. Ypač kai tai liečia sudėtingas mūsų istorijos temas, kurios labai aktualios ir šiandien. Galime turėti savo nuomonę, bet negalime turėti savo faktų. Plačiai paplitęs fake news reiškinys egzistuoja būtent dėl savo faktų, dar kitaip vadinamų alternatyviaisiais faktais. Tačiau pasirinkti patikimus šaltinius taip pat nėra lengva užduotis. Kai neskaitai naujienų, esi neinformuotas, kai skaitai – gali būti klaidingai informuotas. Dar klausimas, kas yra blogiau? (Šypteli.) Manau, kad tie, kas domisi praeitimi bei ateitimi, tiesiog geriau suvokia šiandieną ir priima geresnius sprendimus.

Atvirukais su Kauno vaizdais pradėjau domėtis dar gyvendamas Kaune – tai tiesiog yra mano hobis. Man patinka tyrinėti tiek gerai pažįstamus gimtojo miesto pastatus, tiek jau nebeegzistuojančius. Pavyzdžiui, buvo išleista gana daug atvirukų su medinio Adomo Mickevičiaus namo vaizdu, tačiau kurgi stovėjo tas namas? Mickevičiaus gatvėje Kaune, o gal netoli Mickevičiaus slėnio? Negaliu nurimti, kol neišsiaiškinu visko iki smulkmenų.

Prie „Hollywood" ženklo Los Angele.
Prie „Hollywood” ženklo Los Angele.

Daug iki šių dienų išlikusių Kauno pastatų seniau turėjo balkonus. Dabar, kai einu Laisvės alėja, aš tiksliai žinau, kur jie buvo, tai tarsi kelionė po miestą su papildytosios realybės (augmented reality – aut. past.) akiniais. Tiesiog man yra smagu tai žinoti ir pasidalinti šiomis žiniomis su tais, kam tai yra įdomu.

Likimo po pasaulį išblaškyti žmonės rado paguodą siųsdami vieni kitiems atvirlaiškius su gimtojo miesto vaizdais. Kiekviena atvirutė yra unikali ir turi savo istoriją, prie kurios kartais yra lemta prisiliesti ir man.

Dažnai man įdomiau ne tai, kas pavaizduota, o kas parašyta atviruke. Kartą man pasisekė įsigyti iškart šešis atvirukus, priklausiusius vienam žmogui. Ant visų pavaizduotas Kaunas. Įdomus faktas yra tai, kad jie visi buvo siųsti iš Pittsburgho Pennsylvanijoje į Brooklyną New Yorko valstijoje. Valandėlė internete ir išsiaiškinau, kad siuntėjas yra Leonardas Šimutis – aktyvus JAV Lietuvių Bendruomenės narys ir Lietuvos politinis veikėjas, publicistas, žurnalistas, ilgametis „Draugo” redaktorius. Visuose 1924 metų atvirukuose be galo šilti Leonardo Šimučio žodžiai žmonai, kurie lyg dienoraštis pasakoja, kaip jam sekasi komandiruotėje. Atvirlaiškiai rašyti plunksna; labai gražus, estetiškas raštas.

2017 metais tapai projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” ambasadoriumi. Ką Tau reiškia būti vienu iš gimtojo miesto ambasadorių? Juk veiklos netrūksta ir JAV?

2022-aisiais Kauno laukia puikūs metai. Man didelė garbė atstovauti savo miestui, skleisti žinią apie jį. Turime progą parodyti pasauliui, kad esame ne laikinoji, o šiuolaikinė sostinė. Visų pirma sau, o paskui ir pasauliui.

Ir gyvendamas toli nuo Lietuvos Romanas išlaiko glaudų ryšį su tėvyne.
Ir gyvendamas toli nuo Lietuvos Romanas išlaiko glaudų ryšį su tėvyne. (Nuotraukos iš asmeninio archyvo)

Miestas yra žmonės. Turime suprasti, kad be kasdienės pagarbos kitam žmogui niekada neturėsime mandagių vairuotojų keliuose. Šitie dalykai yra labai susiję. Mieste, kuriame rūpintis kaimynais bei artimaisiais yra įprotis, nėra pasvirusių ir skylėtų tvorų.

Nepaprastai smagu matyti, kaip Kaunas tvarkosi, švarinasi. Kasmet jame lankydamasis pastebiu restauruotus pastatus bei gatvių grindinius, naujai pasodintus medžius. Traukiantis sovietiniam mąstymui, keičiasi ir tai, ką nori matyti akys. Kaunas po truputį velkasi modernius europietiškus apdarus, kurių visada buvo vertas. Manau, kad dėl šio projekto mes tapsime puikiu pavyzdžiu kitiems Lietuvos miestams ir miesteliams, kurie taip pat yra gražūs ir turi turtingą praeitį.

Neįsivaizduoju savęs be Kauno, labai džiaugiuosi, kad gimiau ir augau būtent jame.

Vadinasi, gyvenant toli nuo Lietuvos visgi įmanoma palaikyti glaudų ryšį su tėvyne?

Man išties labai pasisekė. Daug metų dirbau Lietuvoje įkurtoje kompanijoje „GetJar”, vėliau – „Nextury Ventures”. Bendrauti su kolegomis, lankytis Lietuvoje darbo reikalais vis dar yra mano darbo dalis. Kita vertus, ko ieškai, tą ir randi. Jeigu atsiranda galimybių, visad stengiuosi dalyvauti įdomiuose bendruose projektuose.

Nepraleidžiu progos susitikti su į slėnį (Silicon Valley – Red.) atvykstančiais lietuviais. Tokiu būdu ne tik sutinku įdomių žmonių, bet ir susidarau geresnį vaizdą apie tai, kas vyksta Lietuvoje. Kartais peržvelgiu naujienas lietuviškuose naujienų tinklalapiuose, taip pat mėgstu paklausyti interviu su įdomiais žmonėmis. Šiuo metu atradimas man yra „Nanook” komandos kuriamas „Nyla podcast”. Tai labai geras lėtosios žurnalistikos pavyzdys: nevengiama nepatogių, tačiau labai svarbių temų, kuriomis retai kada kalbama per įprastinius naujienų kanalus.

Išvykęs į JAV įsitraukei į profesinės mentorystės programą „LT Big Brother”, skirtą lietuviams visame pasaulyje, ir buvai išrinktas geriausiu 2013 metų mentoriumi. Kas Tave paskatino padėti jauniems žmonėms, norintiems įgyti daugiau praktinės informacijos, žinių dominančioje srityje? Kokia užduotis, būnant mentoriumi, yra sunkiausia?

Prie projekto prisijungiau 2012-aisiais ir dalyvauju jame iki šiol. Jeigu trumpai, įsitraukti į jį mane paskatino nuostabūs žmonės, kuriuos pažinau tarptautiniame profesionalų tinkle „Global Lithuanian Leaders”.

Pastaraisiais metais gabiems ir iniciatyviems Lietuvos studentams galimybės yra beribės ne tik užsienyje, bet ir tėvynėje. O mūsų, mentorių, pareiga yra padėti tokiems žmonėms.

Visų pirma, stengiuosi padėti žmogui išsiaiškinti, ko jis iš tikrųjų nori. Kai tai suvokia – apsispręsti tampa kur kas lengviau. Mes visi turime svajonių. Jeigu jaunas architektas svajoja pastatyti nuostabų tiltą per upę, greičiausiai jis turės vykti į didelį miestą, kuriame teka plati upė ir trūksta tilto, o ne lauks, kol pro jo miestelį pradės tekėti upė. Kai sieki savo svajonės, turi suprasti, kad paaukoti gali tekti labai daug, galbūt netgi viską. Tada turi sau atsakyti – ar tikrai verta?

Na, o sunkiausia būna, kai savo patarimus reikia pritaikyti sau pačiam (šypteli).

Šiuo metu dirbi „Waymo” kompanijoje, kuri buvo pradėta kaip „Google” autonominių automobilių projektas. Šio tipo automobiliai yra bene didžiausias žmonijos iššūkis ir siekis, padėsiantis sumažinti avarijų skaičių kelyje. Rudenį „Waymo” automobiliai įveikė dešimt milijonų mylių, taigi pokyčiai keliuose artėja sparčiau, nei mes įsivaizduojame? Ką Tau reiškia būti šio projekto dalimi?

Silicio slėnyje ateitis yra dabar. „Waymo” misija – sukurti geriausią vairuotoją pasaulyje, kuris užtikrintų saugų ir patogų keleivių bei daiktų pervežimą. Autonominiai automobiliai niekada nepavargsta, nebūna išsiblaškę, susinervinę, apsvaigę ir nežvilgčioja į telefoną. Dėl įmontuotų įvairių jutiklių automobilis nuolat stebi aplinką 360 laipsnių kampu.

Autonominiai automobiliai suteiks galimybę savarankiškai judėti milijonams žmonių, kurie dabar to negali. Tai – nevairuojantys ir pagyvenę asmenys, vaikai, aklieji ar turintys kitų negalių. Milijonams žmonių pasaulyje galimybė savarankiškai judėti suteiktų galimybę gyventi visavertį gyvenimą, kurį mes tarsi priimame kaip savaime suprantamą dalyką. Šiuo metu „Waymo” teikiamą paslaugą gali išbandyti kai kurie Arizonos valstijos sostinės – Phoenix gyventojai.

„Waymo” man yra pats įdomiausias iš visų projektų, prie kurių tekę prisidėti dirbant čia, Silicio slėnyje. Per mažiau nei metus man pavyko išbandyti kelias skirtingas pareigas kompanijos operacijų padalinyje. Technologija nuolat tobulėja, todėl mokymasis „Waymo” niekada nesibaigia. Tai yra viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur galima įgyti tokios patirties.

Ar tai reiškia, kad galime tikėtis autonominių automobilių ir Lietuvos keliuose?

Autonominiai automobiliai yra neišvengiama ateities transporto sistemos dalis.

Šiuo metu „Waymo” orientuojasi į JAV rinką, bet ateityje mes tikimės išsiplėsti ir į kitas šalis. Teisiškai automobiliai be vairuotojo Lietuvos viešosiose erdvėse gali važinėti jau nuo 2018-ųjų sausio. Labai tikiuosi, kad tai pastūmės šioje srityje dirbančias kompanijas plėtoti saugias autonominių automobilių programas ir mūsų šalyje.

Lietuva yra drąsi ir imli naujovėms, taigi manau, kad šioje srityje mes žengsime koja kojon su pasauliu. Greičiausiai, pradžioje tai paveiks krovininių automobilių industriją, nes dažnai vieną logistikos centrą su kitu jungia plačios magistralės, o tokiais keliais krovininiams automobiliams yra lengva judėti.

Panašiai turėtų keistis ir viešasis transportas miestuose. Iš pradžių atsiras populiarūs bei gerai išnagrinėti maršrutai, kuriais kursuos autonominiai autobusai ir mikroautobusai.

Mes taip pat turėsime galimybę naudotis robotaksi paslaugomis. Tokie taksi žmones paims iš bet kurios vietos ir saugiai nuveš į bet kurią žemėlapyje pasirinktą vietą.

Apie Tave galima išgirsti daugiau prabilus apie Kauno maratoną… rengiamą San Francisco!

Tikrai taip. Jau šeštus metus (nuo pat pradžios) renginys vyksta tiek Kaune, tiek San Francisco apylinkėse. Nustemba beveik visi, kas tik sužino šį faktą, tačiau nuotoliniai, kitaip tariant, virtualūs, bėgimai (virtual races – aut. past.) pasaulyje nėra jokia naujiena.

Bėgant metams, toks gana savanaudiškas noras kasmet laimėti originalų Kauno maratono medalį ir marškinėlius pavirto į didelį bei gražų visos San Francisco Lietuvių Bendruomenės kasmetį renginį. Maratone yra bėgamos 5, 10, 21 ir 42 kilometrų distancijos. Dalyvauja ne tik lietuviai, bet ir latviai bei estai.

Apie renginį net buvo rodomas reportažas per Lietuvos televiziją. Taip pat pas mus lankėsi Lietuvos generalinis konsulas Los Angeles Darius Gaidys. Šiemet mus parėmė lietuviškas šaknis turinti „Health-Ade” kombučios (fermentuotos arbatos – aut. past.) gamintoja Daina Šlekys-Trout.

Ypač smagu, kad šiame maratone dalyvauja dauguma šeštadieninę lietuvišką mokyklą „Genys” lankančių vaikų su savo tėveliais. Be jų ir be būrio ištikimų savanorių neturėtume tokio smagaus lietuviško renginio.

Turi daugybę pomėgių: kalnai, fotografija, dviračiai, automobiliai, motociklai, plaukimas, bėgimas, burlentės, baidarės ir netgi buriavimas! 2016-aisiais tapai žymiosios „Ambersail” jachtos įgulos nariu, plaukei per Atlanto vandenyną nuo Karibų iki Klaipėdos. Kaip ryžaisi šiai kelionei?

„Burning Man" festivalis.
„Burning Man” festivalis.

Aš tiesiog esu buvimo gryname ore entuziastas. Tai labai lengva, ypač kai gera kompanija ir kai oras už lango puikus. Kartais nuotykių ieškau pats, o kartais nuotykis suranda mane. Šiuo atveju buvo antrasis variantas. Perskaičiau Pauliaus Kovo knygą apie „Tūkstantmečio odisėją” su „Ambersail” jachta, buvau autoriaus paskaitoje, domėjausi, kaip laivui sekasi regatose, ir svajojau, kad jeigu man kada gyvenime pavyks užlipti ant šio laivo denio – mano misija šioje žemėje bus atlikta (juokiasi). Galiausiai visai atsitiktinai sutikau vieną iš „Ambersail” savininkų festivalyje „Burning Man” Nevadoje.

Kai tik atsirado galimybė plaukti per Atlantą, aš pasijaučiau, lyg man būtų pasiūlę vietą erdvėlaivyje skristi į kosmosą. Tokiais atvejais juk neklausi, ar ta vieta patogi, ar prie lango, ar gultas minkštas.

Tiesiog negalėjau nepasinaudoti tokia galimybe, o visa kita jau yra istorija. 26 kelionės dienos, dvylikos vyrų įgula, penkios aplankytos šalys, vienas legendinis laivas ir vienas nepakartojamas nuotykis.

Tai buvo toli gražu ne poilsinis plaukimas. Buitis labai spartietiška: para padalinta į dvi dalis – budėjimas nuo ketvirtos iki aštuntos valandos ryto ir nuo ketvirtos iki aštuntos valandos vakaro. Vairavimas, burių keitimas, maisto gamyba siaučiant bangoms, arbatos ruošimo bei gėrimo ritualas. Buvo daug dienų, kai šturvalo paleisti iš rankų tiesiog nesinorėjo. Vėjui pučiant apie 30 mazgų, greitis yra neįtikėtinas – atrodo, kad laivas ne plaukia, o skrenda. Ypač kai pavyksta sėkmingai nučiuožti nuo bangos žemyn vėjo greičiu. Optimalaus greičio ir kurso santykio paieškos, bangų bei adrenalino gaudynės yra neapsakomas malonumas, kurį suvokti gali tik tai išbandęs.

„Ambersail” denyje.
„Ambersail” denyje.

Tuo metu maniau, kad pamačiau visus gražiausius saulėtekius, saulėlydžius ir absoliučiai visas mūsų visatos žvaigždes. Miestui įprastos šviesos skraistės vandenyne nematyti, aplink tik bangos, vėjas, žvaigždėtas dangus ir vandenyje švytintis planktonas. Tai tikrai nepamirštama.

Kaip geriau už kalnus yra tik kalnai, tai ir po plaukimo per vandenyną lauki tik vieno – kito plaukimo.

Praėjusią vasarą buvo pristatyti Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui skirti pašto ženklai, kuriuose įamžinti šimtas pasaulio lietuvių. Tai unikalus atvejis, nes pašto ženkluose užfiksuota jau nebe istorija, o dabartis. Tarp jų galima rasti ir Tave. Kokia Tavo, kaip šiandienos žmogaus, žinutė dabartiniam pasauliui?

Pašto ženkluose įprasta yra matyti žmones, nusipelniusius savo šaliai. Tai rašytojai, mokslininkai, menininkai, sportininkai. Nepriklausau nė vienai iš išvardytų žmonių kategorijų. Tiesiog kartais kai kurie geri dalykai mano gyvenime įvyksta avansu. Man asmeniškai tai reiškia labai daug, tai yra postūmis stengtis būti naudingam savo šaliai. Kaip ir daug kitų pasaulio lietuvių, aš kviečiau tautiečius prisijungti prie projekto „Lietuva 4.000.000” ir Valstybės dieną giedoti „Tautišką giesmę”, kad ir kur pasaulyje būtų. Šiemet San Francisco lietuviai himną giedojo Stanfordo universitete.

Na, o mano žinutė: be kind, be grateful, be humble and do good.

Apie Silicio slėnį galima išgirsti daugybę įvairių nuomonių. Dažniausiai ši geografiškai nedidelė, bet pasauliui itin reikšminga JAV dalis yra idealizuojama, tapusi daugybės žmonių siekiamybe. Ar iš tiesų viskas yra taip, kaip daugelis pratę manyti?

Stereotipai labai dažnai klaidina. Kiek yra stereotipų, maždaug tiek pat yra ir išimčių. Žiūrint iš šono, kai kam gali susidaryti įspūdis, kad Silicio slėnyje visi važinėja „Tesla” automobiliais, laukia per naktis eilėse naujausio telefono, dirba sutrumpintomis darbo valandomis, naudojasi dosniomis darbdavių teikiamomis privilegijomis ir nuolat keliauja po pasaulį. Realybė yra kiek kitokia. Visų pirma, Silicio slėnis yra labai konkurencinga vieta. Į vieną darbo ar buto nuomos skelbimą pretenduoja žmonės ne tik iš septynis milijonus gyventojų turinčio slėnio, ne tik iš Californijos ir ne tik iš Jungtinių Amerikos Valstijų, bet ir iš viso pasaulio. Dažnai, ilgam atsisakę patogaus gyvenimo, jie keliasi čia pirmiausia įgyti patirties. Žmones vilioja galimybė prisiliesti prie slėnyje vystomų pasaulinės reikšmės projektų. Tam, kad šią galimybę turėtų, jie turi čia būti.

Silicio slėnis yra išties unikali vieta. Tik čia tame pačiame bare, kur nors Palo Alte, galima išvysti ir smarkiai švenčiančius Stanfordo alumnus, ir pirmąją investiciją laistančius naujausius Silicio slėnio piratus (Pirates of Silicon Valley – aut. past.), ir legendinius Sand Hill Road investuotojus, besidalijančius iš koto verčiančiomis istorijomis su įkūrėjais, kurie „kartais matosi su Marku” (Mark Zuckerberg – aut. past.). Visa tai yra slėnio realybė ir neatsiejama jo dalis.

Žmonės, emigravę į JAV iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, turi teisę į dvigubą pilietybę, o šiais laikais gyvenantys svetur jau turi rinktis. Ar nemanai, kad tai tarsi pasirinkimas, kurį vaiką labiau mylėti? Juk tai meškos paslauga pačiai Lietuvai?

Referendumas dėl dvigubos pilietybės drauge su prezidento rinkimais vyks jau gegužę, bet pasidomėti šiuo reikalu kiekvienas galime jau dabar ir, pasvėrę visus „už” ir „prieš”, įvykdyti referendumą savo galvoje.

Turime apsispręsti, ar norime likti stovėti vietoje ir laukti, kol mūsų vaikai išspręs šį klausimą, ar nepabijoti ir priimti sprendimą patys. Šis pasirinkimas yra niekieno kito, o tik mūsų rankose. Jeigu suprastume, kad neegzistuoja jie ir mes, – sprendimas kaipmat taptų labai akivaizdus.

Aš nedėčiau lygybės ženklo tarp žodžių „pilietybė” ir „meilė”. Įprasta, kad kai kalbame apie Lietuvos pilietybę arba apie kitos valstybės pilietybės įgijimą, visų pirma, tai mums asocijuojasi su teisėmis, laisvėmis bei privilegijomis. Bet juk pirmiausia tai yra pareigos.

Daugelis žmogaus teisių ir laisvių nėra absoliučios, jos yra ribojamos kito žmogaus teisių ir laisvių. Todėl pirmoji kiekvieno asmens pareiga – gerbti kito teises.

Atsiminkime, kad Jonas Basanavičius turėjo Bulgarijos pilietybę, bet tai jam netrukdė dirbti Lietuvos labui ir tapti mūsų tautos patriarchu.

Taigi, Romanai, kokie ateities planai?

Kadaise turėjau tokį stiklinį rutulį, tada viską tiksliai žinojau. Bet čia, Amerikoje, teko daug kraustytis ir tas rutulys pasimetė. Nuo to laiko vadovaujuosi šia taisykle: kai vėjas labai nepalankus, visada gali pakreipti bures, bet jeigu nežinai, kur plauki, – tada joks vėjas nėra palankus.

Lietuvė.lt