Lietuva – žemės žodis švenčiausias. Bernardas Brazdžionis

Jūratė Ivanauskienė.

Minint atkurtos Lietuvos valstybės 100-metį, vis kalbame apie labiausiai nusipelniusius asmenis. Jau įprasta tokiomis progomis rinkti kūrėjų ar jų knygų šimtukus, dešimtukus… 1999 metais rinkome 100 įtakingiausių šimtmečio žmonių, tarp jų – ir poetas Bernardas Brazdžionis. Valstybės šimtmečiui renkame knygas – į pasiūlytą balsavimui 150 knygų pateko ir Bern. Brazdžionio eilėraščių rinkinys „Amžinas žydas”, išleistas Kaune 1931 m. Tarp šimto knygų vaikams ir Lietuvai – Vytės Nemunėlio „Meškiukas Rudnosiukas”. Išties, labai svarbi figūra yra Bern. Brazdžionis, visą gyvenimą paskyręs Lietuvai, lietuvybės puoselėjimui, žadinęs tautos viltis taikioje kovoje dėl Nepriklausomybės. „Patekėjusi kaip laisvės žvaigždė ‘poliarinėje naktyje’, jo poezija tapo realaus istorinio vyksmo dalimi, tautos laisvės žygių palydove, skatintoja ir pagrindėja bendražmogiško teisingumo ir Dievo valios argumentais”, – rašė literatūrologas Vytautas Kubilius.

Bern. Brazdžionis pirmąsias savo publikacijas paskelbė 1924 metais. 1926-aisiais Biržuose išleido pirmąją poezijos knygelę „Baltosios dienos”, parašytą kartu su klasės draugu Kaziu Aukštikalniu, 1928 m. Marijampolėje išleista poema „Verkiantis vergas”, o Kaune išleistos eilėraščių knygos „Amžinas žydas” (1931), „Krintančios žvaigždės” (1933).

Svarbiausia rašytojo misija – kūryba. Ir jei ji premijuota, įvertinta – tai džiaugsmas dvigubas. 1937 metais, vasario pirmosiomis dienomis, švęsdamas savo trisdešimtmetį, dar jaunas poetas įvertinamas dviem apdovanojimais. Bern. Brazdžionio rinkinyje saugoma išskirtinai prabangiai įrišta eilėraščių knyga „Ženklai ir stebuklai” (1936) su įklijuotu apdovanojimo dokumentu: „1937 metų vasario mėn. 4 d. Sakalo b-vės 1936 m. literatūrinių premijų skyrimo Jury Komisija – J. Keliuotis, M. Miškinis, K. Korsakas, V. Maciūnas ir Sakalo atstovas A. Kniūkšta – slaptu balsavimu pirmą premiją Lt. 1000,– pripažino BERNARDUI BRAZDŽIONIUI už lyrikos rinkinį ŽENKLAI IR STEBUKLAI DĖL ŠIŲ MOTYVŲ: 1. už mūsų poezijos pagilinimą nauju religinės dvasios koloritu ir 2. už subtilią, menišką ir originalią formą.” Tuoj pat, vasario 17 dieną premija buvo įteikta Valstybės teatre.

Įvertinimo sulaukia ir kūryba vaikams – už D. Tarabildienės iliustruotą Vytės Nemunėlio knygelę vaikams „Kiškio kopūstai” (1936) vasario 5 d. paskiriama Lietuvos Raudonojo Kryžiaus jaunimo literatūros 1000 litų premija.

Kasmet vis išleisdamas po knygelę vaikams, poetas lyg ir kaupiasi rimtam žingsniui. Ir išties, 1939 m. išleistas eilėraščių rinkinys „Kunigaikščių miestas” apdovanotas Valstybine literatūros premija. Išskirtiniame knygos egzemplioriuje įklijuotas apdovanojimo raštas su komisijos narių parašais: „Komisija 1939 metų lietuvių literatūrai premijuoti, peržiūrėjusi ir apsvarsčiusi tais metais išleistus grožinės lietuvių literatūros veikalus, paskutiniame savo posėdyje 1940 m. vasario 3 d. konstatavo, kad Bernardo Brazdžionio poezijos knyga „Kunigaikščių miestas” nauja ir sugestyvia forma nuoširdžiai išreikšdama mistinius žmogaus dvasios troškimus ir didžiuosius visos tautos patriotinius pergyvenimus, geriausiai atitinka Vyriausybės įsteigtai literatūros premijai skirti taisyklių 2 ir 3 paragrafus, ir nutarė pateikti ją lietuvių literatūros 1939 metų premijai”. Pasirašė Švietimo ministerijos atstovas Kazimieras Masiliūnas (Švietimo viceministras), VDU atstovai V. Mykolaitis-Putinas, M. Biržiška, J. Ambrazevičius ir Lietuvos rašytojų draugijos atstovas K. Korsakas. Kovo 4-ąją, Šv. Kazimiero dieną, Vilniaus universiteto didžiojoje salėje įvyko Valstybinių premijų įteikimo iškilmės, kuriose Lietuvos valstybinės operos solistė Alodija Dičiūtė-Trečiokienė dainavo Konrado Kavecko dainą „Per pasaulį keliauja žmogus” ir „Jei gyvenimas sapnas”.

Premijos įteikimo šventėje Bern. Brazdžionio žodis nuskambėjo ne tik prasmingai – būti su savo tauta, bet ir pranašiškai grėsmingai:

Magnificencija pone Vilniaus universiteto Rektoriau, malonūs šių iškilmių viešnios ir svečiai, mieli kolegos rašytojai,

Pirmą kartą mūsų tradicinę literatūros šventę švenčiame laisvame kunigaikščių mieste. Tatai mūsų džiaugsmą dar labiau didina, dėl to aš norėčiau paieškoti dar nuoširdesnio žodžio, negu dešimtį metų kurio ieškojau. Bet iš jo ar pajusit tyliai tekančią šilumą, bet ir jis ar taip pat nenuskambės piktai ir prasmingai, kaip ne vienas mano eilėraščio posmas?.. Nedėkinga lyriko dalia, nes visa, ką jis sako, –  ir džiaugsmą, ir skausmą, ir meilę, ir pagiežą, – savo ir tūkstan­čių kitų, – jis sako savo vardu, o žmonės meilę pasiima, pagiežą jam palikę, džiaugsmą iš jo atima, už skausmą ir liūdesį jį apkaltinę ir pasmerkę…

Tą dalią aš žinojau. Tą likimą aš jaučiau, todėl daviau kalbėti vaidilai, leidau tart žodį pasmerktajam, kaip būtų kaip dramoj arba romane, kur niekas nekaltina autoriaus nei vagies, nei žmogžudžio, nei už paskutinio išgamos burnojimą…

Aš su tūkstančiais šios epochos nelaimingųjų ieškojau prasmės ir tikrojo kelio, aš bridau per naktį ir per pelkes, kad išeičiau į areną ir į Viešpaties kalnus. Aš su visa tauta atsistojau prie praeities vartų ir meldžiausi kartu su tais, kurie atėjo prieš mane, ir su tais, kurie atėjo su manim.

Ir niekad, rodos, nebuvom arčiau tų senųjų istorijos dienų, kaip šiandien, niekad nejautėm taip tos senosios širdies plakimo, kaip šiandien, niekad nebuvo tiek šimtmečių dingę iš po kojų, kaip šiandien, kad vaikščiotumėm takais, kuriuos senoliai išmynė, kad alsuotumėm dvasia, kuri milžinus ugdė.

Liūdnas likimas pranašų toj tautoj, kuri pati save pasmerkė  mirčiai.  Gera  būti  pranašu  tos tautos, kuri eina gyventi ir žydėti, kad amžiais jos siela būtų kaip  saulė  skaisti ir nevystanti. Nesudūlėjo dar senųjų pranašų kaulai, o jaunieji jos dainiai dar rankas tebelaikė ant kanklių padėję, o mes kaip karaliai grįžom į tėvų sostą. Už Mikalojaus Daukšos tame pat Vilniuje išleistą lietuviškų evangelijų išguldymą ir už kalbos –  tautos motinos  – išaukštinimą,  tos kalbos gyvąjį žodį,  tris  šimtus su viršum metų bylojusį uždraustuose  ir  leistuose  raštuose, atnešėm gražiau-siais rimais išpuoštą, atnešėm nauja evangelija išsakytą…

Sunkus metas prislėgė pasaulį. Žvanga ginklai, sprogsta minos, skęsta laivai ir gaudžia patrankos. Šis pašėlęs koncertas nustelbia visą tą švelniąją lyriką, kuri žmogaus dvasią kėlė nuo padugnių ir guodė tuo žodžiu, kurį vadinom meno, kūrybos, grožio vardais. Kai miestai ir kaimai gyvena baisioj abejonėj ir nežino, iš kurios pusės atskris bombonešiai ir sugriaus mažą trobelę ir daugiaaukščius rūmus, iš kurio krašto atjos Apokalipsio raitelis ir sumins pasėlį, ir išplėš kūdikį iš motinos rankų, ar berūpi kam mažas ir menkas eilėraštis, ir ar beieškos kas gražios, bet niekam nenaudingos novelės?..

O tačiau ir tame sąmyšy žmonės ir mylisi, ir ilgisi, ir šokių salėj praleidžia ilgą naktį be miego, ir valgo karčią atgailos duoną. Tad ir kūrėjui siužetu turėtų tikti ir karas, ir taika, kaip jam tinka ir gyvenimas, ir mirtis, ir meilė, ir kerštas, ir šliužų vingiai, ir kelias herojų!

Bet kas verks prie šalnos pakąsto žiedo, kas ras džiaugsmo žvaigždėtoj paunksmėj, kai nėra kada apverkti grimstančių marių dugnan laivų ir nėra kada apraudoti žlugusių viešpatijų.

Minios rauda: taikos! Vadai šaukia: pergalės! Poetai: meilės! O eina mirtis ir ranka rankon veda vadus, ir juokiasi iš poetų, ir žudo minias ir meilę.

Klaikesnių dienų pasauly, rodos, niekad nėra buvę. Sunkesnėse valandose, rodos, nė vienas veikalas nėra gimęs. Bet, broliai rašytojai, – istorijos knyga atversta ir balta kaip sniegas. Ką likimo ranka įrašys ten? Ar ne ant mūsų galvų kris gėdos dėmė, kad nusivylęs istorikas šios dienos literatūrai turės skirti keliasdešimt tuščių lapų? Ne! Tie lapai bus širdies krauju ir meilės ugnim prirašyti. Mes žinom, kokiose sąlygose gyveno ir kūrė Strazdelis, Kudirka, Maironis, mes patys pergyvenom Didžiojo karo ir Nepriklausomybės kovų dienas, tautos sąžinė mums liepė nepadėt plunksnos iš rankų šiandien.

Žodis prikėlė Lietuvą. Kūrybos žodis ją turi įprasmint ir puošt, einančią amžinuoju laisvės keliu. Tada gal ir mūsų nežymus pėdsakas liks toj didžiulėj kelionėj, nes tauta dar girdi savo skausmo balsą, nes ji dar ne vien piliakalniuos gyva!

Sunkiai tas rašytas žodis šiandien eina per mieląją Lietuvą ir reton viešnagėn jis tepakviečiamas, bet tikiu, kad mūsų, rašytojai, ir jūsų, brangūs tautiečiai, vienu noru ir vienom pastangom ateis diena, jog iš trisdešimt tūkstančių šviesuomenės jis lankysis nebe pas tris šimtus, bet pas tris dešimtis tūkstančių! Kad knyga bus namuos ir brolių artojų, ir rūmuos aukštųjų viršūnių.

Toks mūsų padėkos žodis tiems, kurie mums suteikė šios dienos garbę ir ateities pareigą.

Ar tuo metu kas galvojo, kad grėsmė tyko čia pat, kad tuoj tuoj prasidės okupacija, karas ir lietuvių tautai teks išsibarstyti po tolimiausių pasaulio valstybių dangumi… „1939–1940 metais Brazdžionis pasiekė poetinio brandumo viršūnę. Deja, kaip tik tuo metu pradėjo išsipildyti jo apokaliptinės pranašystės”, – rašė T. Venclova.

1944 metų liepą traukdamasis iš okupuotos Lietuvos, Brazdžionis nenustojo rašęs. Pasienyje, vos išsiskyrus su šeima, kuri prekiniais vagonais buvo išvežta į Vakarus ir apgyvendinta pereinamajame lageryje (durchgangslager), sukurtas eilėraštis „Lietuva iš tolo”:

Mylėsi Lietuvą iš tolo
Visa širdim, visais jausmais,
Iš tolo meilė neparpuola
Po balto marmuro namais.

Iš tolo ją kaip laimę šauksi
Aušroj ir sutemų sapnuos,
O ji praskrisdama kaip paukštė
Tik skaudų ilgesį dainuos.