Lietuviškas paveldas Baltimorėje – negausus, bet svarbus

Augustinas Žemaitis.

Baltimorėje, Maryland valstijoje, lietuviškų vietų nėra daug, tačiau kiekviena jų labai įdomi ir svarbi. Ne vien Amerikos lietuviams, bet ir  amerikiečiams. Čia nerasi nedidelių senų kapinaičių ar plynų pievučių, kuriose galėtum įsivaizduoti dar neseniai stovėjus Amerikos lietuvių bažnyčias ar klubus. Užtat Baltimorėje yra veikiantis Lietuvių muziejus – vienas geriausių JAV. Yra lietuvių bažnyčia, net įtraukta į paveldo sąrašą. Taip pat ten yra gražių ir skoningų lietuviškų paminklų. Lankytinų vietų užtektų visai dienai!

Lietuvių muziejuje įdomu ir lietuviams, ir amerikiečiams

Baltimorės Lietuvių namuose kiekvienas aukštas – savaip įdomus ir įspūdingas. Bet įdomiausias – Lietuvių muziejus trečiame aukšte. Vienas jo šeimininkų – Henry Gaidis – gali ilgai pasakoti apie kone kiekvieną eksponatą. Štai – lietuviška trobelė, kurią jis nešiodavo į lauką, kad galėtų pristatyti amerikiečiams lietuvių kultūrą. Štai – sodai ant eglutės, išlankstyti iš gėrimų šiaudelių, nes šiaudų JAV miestuose Amerikos lietuviai nerado. Štai – Jono Basanavičiaus akiniai, kuriuos jis paliko Baltimorėje rinkdamas Amerikos lietuvių aukas. H. Gaidis juos ištraukė, gražiai padėjo ant lentynos – kad nuotrauka geriau pavyktų.

„Čikagoje lietuvių protestai už Lietuvos laisvę būdavo gausiausi, – pasakojo H. Gaidis. – Bet juk visa JAV valdžia – Washingtone, o mes – istorinė lietuvių bendruomenė – arčiausiai Washinton, DC”. Ir todėl muziejuje – visa galybė daiktų, naudotų tuose protestuose. Rodė nuotraukas, kaip atrodė prie Kapitolijaus (US Capitol pastatas – angl.) pastatyta Kauno Laisvės statulos kopija (dabar ji – muziejuje, tik be postamento). O Aleksas Radžius rodė nuotraukas, kaip jis Amerikoje inscenizuoja Lietuvos partizanų kovas. Abudu pasakojo, kad į muziejų ateina ir amerikiečių vaikų ekskursijos.

Antrajame Baltimorės Lietuvių namų aukšte pribloškė didinga salė, pirmajame – tautiškai įrengtas baras, kuriame – ir lietuviški produktai. Viena problema – darbo laikas. Baras veikia vieną dieną per savaitę, muziejus – pagal susitarimą. Norėtųsi, kad tokios puikios vietos, kaip Baltimorės Lietuvių namai, būtų pasiekiamos nuolat. Čia galbūt galėtų padėti savanoriai, „grantai” iš Lietuvos ar JAV paveldo institucijų ir t.t. Kol kas džiugu, kad daug daro ir „trečiosios bangos” lietuviai, tokie kaip mūsų sutiktas Gintaras Bujanauskas.

Bet net jeigu ir nuvažiuotumėte prie Lietuvių namų, kai jie neveikia, galite pasidžiaugti gražia lietuviška skulptūrine kompozicija Mažosios Lietuvos aikštėje priešais pastatą, vienu gražiausių paminklų Lietuvai JAV Rytuose.

Baltimorėje – įspūdingiausia Amerikos lietuvių bažnyčia

Įžengęs rytinėms Mišioms į Šv. Alfonso šventovę (St. Alphonsus bažnyčia – angl.) pasijutau tarsi patekęs į kokią Europos viduramžių katedrą. Neogotikinių architektūrinių detalių gausybė tiesiog pribloškia. Juk tai – ir aukščiausias, ir seniausias, ir vienas didžiausių, ir reikšmingiausias lietuvių pastatas JAV Rytų pakrantėje (ne kiekvienoje bažnyčioje yra kunigavęs šventasis, kaip kad čia kunigavęs John Neumann)…

Lietuviškų detalių, tiesa, Šv. Alfonso šventovės viduje tikėjausi daugiau. Žinojau, kad bažnyčios nestatė lietuviai, bet ir tokiose dažnai per lietuvių valdymo dešimtmečius būna atsiradę lietuviškų altorių, skulptūrų, paveikslų, kryžių-saulių… Šv. Alfonso šventovė išliko vokiška, išskyrus kelias detales.

Lietuviškos šv. Mišios, kaip ir dažnoje Amerikos lietuvių bažnyčioje šiais laikais, ten vyko tik pusiau lietuviškai. Tai yra – kunigas nelietuvis, ir jis kalbėjo angliškai. Baltimorės lietuvis Aleksas Radžius tuo tarpu rūpinosi, kad viskas, kam nebūtinos kunigo lūpos, būtų sakoma lietuviškai: atliepimai, skaitiniai ir kita.

Kiek domėjausi, lietuviškai kalbančių kunigų Amerikoje dar yra, ir tai keliolikai parapijų, kuriose dar vyksta tokios „pusiau lietuviškos” šv. Mišios, tikrai užtektų, kad vyktų visai lietuviškos. Deja, daug jų kunigauja nelietuviškose bažnyčiose. Čia bažnyčios vyresnybės sprendimas, kad tautinės parapijos pamažu sunyktų, Mišių „senųjų” mažumų kalbomis nelieka. To tikriausiai niekaip nebepakeisime, – šiaip ar taip daugelis tikinčių Amerikos lietuvių dabar puikiai kalba ir angliškai, tad lietuviškos šv. Mišios – labiau simbolis, o ne būtinybė, kokia ji buvo prieš 50 ar 100 metų.

Ką, mano nuomone, dar galime ir turime padaryti – rūpintis, kad istoriškai lietuviškose bažnyčiose išliktų lietuviškos detalės. Tokios, kaip Sibiro rožinis iš duonos ir plaukų, kabantis Baltimorės Šv. Alfonso šventovėje. Kad jos visiems lankytojams pasakotų tų parapijų – taigi ir lietuvių – istoriją. Kad nauji parapijų nariai – nebūtinai lietuviai – irgi suprastų tų detalių istorinę svarbą ir nesiektų jų panaikinti.

Prieš šimtmetį veikusi lietuvių bažnyčia ir Vilniaus dovanota skulptūra

Skaitydamas daugelio Amerikos lietuvių parapijų istorijas, atrandu tokį patį siužetą: lietuviai pradžioje meldėsi kartu su kitataučiais, tada pasistatydavo mažą bažnytėlę, tada, vis imigruojant naujiems lietuviams ir šioje neužtenkant vietos – didesnę, paskui kartais – dar didesnę.

Pamatyti tų senųjų „laikinų” bažnyčių šiandien beveik neįmanoma: jos arba sudegė (buvo medinės), arba nugriautos (dažnai pastatant jų vietoje naujas, didesnes lietuvių bažnyčias). Baltimorė – reta išimtis. Senosios „laikinosios” lietuvių bažnyčios ne tik stovi – vienoje jų perskaitysi ir trumpą lietuvių parapijos istoriją ir net pamatysi lietuvišką įrašą ant kolonos rūsyje. To visai nesitikėjome: juk ta bažnyčia lietuviška buvo trumpai, prieš tai ir po to ten veikė sinagoga, dabar – žydų muziejus. Bet tokių žmonių kaip A. Radžius dėka šiame muziejuje prisimenamas ir lietuviškasis pastato periodas. A. Radžius net įgarsino lietuvių kunigą pristatomajame filmuke… Ir pasirūpino, kad „Tikslas – Amerika” žemėlapyje ši vieta būtų pažymėta.

Paskutinis mūsų „taškas” Baltimorėje buvo Frank Zappa statula. Muzikantas niekada nesilankė Lietuvoje, bet 1997 m. jam Vilniuje pastatytą paminklą žino kiekvienas vilnietis ir gidas, vedžiojantis užsieniečius po Vilnių. Ir lietuviai to biusto kopiją dovanojo muzikanto gimtinei – Baltimorei.

Ant paminklo perskaičiau aukotojų sąrašą – vyrauja Lietuvos lietuviai, Lietuvos įmonės. Naujas etapas Lietuvos ir JAV ryšių istorijoje: lietuviškas vietas Amerikoje kuria ne vien Amerikos lietuviai, o ir pati Lietuva. Žinoma, tokių vietų mažoka. Bet gal ir gerai: daug svarbiau išsaugoti tai, kas jau sukurta. Laimė, Baltimorėje niekam, atrodo, sunykimas dar negresia, ir tikiu, kad po 5 metų bus galima išvysti tas pačias lietuviškas vietas.

Nebijokite važiuoti į lietuviškas vietas

Apžiūrinėjant F.  Zappa statulą pasigirdo policijos sirenos. Mačiau, kaip vietinis vyras iškeikė pareigūnus. Naktį nakvodami Baltimorės centre irgi girdėjome daug lekiančių policijos ir greitosios medicinos pagalbos mašinų, girdėjau ir pagalbos šauksmą. Baltimorė – nesaugus miestas, kurio daugybė rajonų – „getai”.

Deja, apie 1960–1970 metus vykstant „rasių kraustymuisi”, lietuviai kartu su daugeliu baltaodžių, paliko senuosius miestų rajonus, išsikėlė į priemiesčius. Tai pasmerkė daugelį lietuviškų vietų. Priemiesčiuose, išskyrus keletą miestų, analogiškos vietos nebuvo sukurtos. Senieji miestų rajonai tapo nesaugūs ir iki šiol daugybė priemiesčių lietuvių į juos žiūri kreivai. Nebaltimoriškius girdėjau juokaujant, kad į Baltimorės Lietuvių klubą reiktų eiti su ginkluota palyda.

Vis dėlto laimė – „Tikslas – Amerika” dalyviams per 16 dienų nieko neatsitiko, nors aplinkybės vertė trauktis fotoaparatą ten, kur daugelis amerikiečių nerekomenduotų vaikščioti. Dar daugiau – kiek kalbėjau su vietos lietuviais, daugelis „getuose” esančių lietuviškų įstaigų nėra nukentėję nuo nusikaltėlių arba nukentėję prieš daug metų. Todėl, manau, tikrai galite nebūgštaudami jas lankyti, ypač šviesiu paros metu.

Augustinas Žemaitis – projekto „Tikslas – Amerika” vadovas.