CENTRAS - Istorija - Lietuvos kultūros sostinėje Marijampolėje – religinė šventė
Palaimintojo Jurgio Matulaičio draugija.

Lietuvos kultūros sostinėje Marijampolėje – religinė šventė

Jūratė Kuodytė.

Palaimintasis Jurgis Matulaitis 1926 m.
Palaimintasis Jurgis Matulaitis 1926 m.

Paskelbus Marijampolę Lietuvos kultūros sostine, prasidėjusių šventinių renginių kalendoriuje svarbią vietą užėmė sausio 27 d. įvykusi šventė, kurią organizavo Katalikų bažnyčios bendruomenės. Tądien buvo minimi net trys jubiliejai: Pal. Jurgio Matulaičio konsekracijai ir įžengimui į Vilniaus katedrą – 100 metų, jo įkurtai Švč.  M. Marijos Nekaltojo prasidėjimo Vargdienių seserų vienuolijai – 100 metų, ir Pal. Jurgio Matulaičio draugijai – 10 metų. Žinoma, visi šie trys jubiliejai buvo įpinti į svarbiausiąją – Lietuvos valstybės šimtmečio sukaktį. Konferencija Marijampolės dramos teatro salėje dar kartą patvirtino faktą, kad kovoje už tautos nepriklausomybę, žmogaus laisvę ir teises valstybė ir Bažnyčia ėjo ir tebežengia koja kojon.

Tuo savo sveikinimo kalboje džiaugėsi Marijampolės merė Irena Lunskienė, dalyvavusi konferencijoje ir šv. Mišiose Šv. Ark. Mykolo bazilikoje, tą atskleidė ir pranciškonų kunigo Juliaus Sasnausko OFM pranešimas tema „Pal. J. Matulaičio – Vilniaus vyskupo – veidas”. Renginio programoje buvo ir du pranešimai: kun. teolog. licenc. G. Urbštas kalbėjo apie pasauliečius po pal. J.Matulaičio vėliava, o s. E. Lavrinovičiūtė MVS pasakojo apie pal. J. Matulaičio „dukras” – Vargdienių seseris. Taip pat ją praturtino meninė programa, kurią užbaigė malda. Pilna Marijampolės teatro salė ir stovintys pasieniais žmonės tądien paneigė niūrias prognozes apie vis labiau sekuliarėjančią Lietuvos visuomenę. Čia galėjai sutikti atvykusius iš sostinės, Kauno, net iš atokių Žemaitijos miestelių. Žinoma, daugiausia tai buvo senjorai, tačiau netrūko ir šeimų su mažais vaikais, ir jaunimo, kuris mielai savanoriavo, padėdamas šventės metu.

Nors apie palaimintąjį Jurgį Matulaitį išleista ne vien knyga, parašyta vienuolių ir istorikų straipsnių, tačiau daugeliui netikėtas ir įdomus pasirodė pranciškonų kunigo Juliaus Sasnausko pranešimas, kuris neapsiribojo istorinėmis detalėmis, labiau siekdamas atkreipti klausytojų dėmesį į Vilniaus vyskupo pranašiškas idėjas. O jos tikrai pranoko laiką ir iki šių dienų gali įkvėpti konkretiems darbams Bažnyčios žmones. Pirmiausia kunigas priminė, kaip Palaimintasis vykdė savo kaip ganytojo tarnystę ir pakvietė patyrinėti, kaip toji tarnystė suvokiama šiandien: „Atsivertę Vatikano II Susirinkimo dokumentus, galime pastebėti, kad Palaimintasis, tarsi koks pranašas, jau anuomet vykdė ją taip, kaip įpareigoja ją vykdyti Susirinkimas, vykęs 1965 metais! Jis taip veikė jau 1925-aisiais ir dar anksčiau, tą rodo jo požiūris į dvasininkų bendravimą su pasauliečiais, reagavimas į pasaulio įvykius ir priemones, parodymas, kad vyskupas yra visų, ne tik skirtingų tautų katalikų, ne tik kitatikių, bet ir netikinčių, net nekrikštytų, idant būtų atskleista ir jiems Kristaus meilė.”

Kun. J. Sasnausko nuomone, J. Matulaitis pranoko ne tik savo laiką. Jis kartais pranokdavo ir Vatikano politiką, pakildavo aukščiau, nors žinoma, jog su Šv. Sosto apaštaliniu vizitatoriumi Lenkijai ir Lietuvai Achille Ratti (vėliau tapusiu popiežiumi Pijumi XI) jį siejo šilti santykiai. Juk ir Marijonų vienuolijos atkūrimas buvo pranašiškas žingsnis, ji buvo atnaujinta ir suorganizuota, pripildyta dvasios siekių, kurie pranoko anuometinį supratimą apie Bažnyčios socialinį mokymą. „Atsivertęs dar kartą jo ‘Užrašus’ negali patikėti, kad jis taip mąstė ir rašė tokiais įtemptais laikais, 1910–1925 metais. Manau, kad tokių dalykų neišmokstama, jis buvo rezultatas to ypatingo tikėjimo, įsikabinimo į Kristų”, – kalbėjo susirinkusiai pilnai salei konferencijos dalyvių kun. Julius Sasnauskas. Juozas Tumas-Vaižgantas, kalbėdamas apie Jurgio Matulaičio konsekraciją ir ingresą į Vilniaus katedrą yra pastebėjęs, kad J. Matulaitis kalba ne taip, kaip kunigui įprasta, bet tarsi aiškiai matydamas Kristų, veikiantį ir savo paties gyvenime, ir istorijoje. „Tokių žodžių, kokius Matulaitis kalbėjo, galėjai tiktai gerti, jų net negalėjai atkartoti”, – sakė anuomet kun. J. Tumas.

Savo jautrioje kalboje apie Palaimintąjį kun. J. Sasnauskas OFM paminėjo kelis svarbiausius Vilniaus vyskupo charakterio ir asmenybės bruožus, kurie leidžia su meile priklausyti jo vyskupijai ir šiandien. Kodėl su meile? Todėl, kad kunigui nėra paprasta išlaikyti tokį požiūrį į savo ganytoją, kuriam per kunigų šventimus turi pažadėti pagarbą ir klusnumą, tarsi atiduoti savo asmeninį gyvenimą jam į rankas, pasitikėti jo sprendimais ir juos ramiai priimti, nepaisydamas savo paties valios ar troškimų. „Ką mes, kunigai, pirmiausiai ir dažniausiai apkalbame? Vyskupus, kurie ką nors ne taip pasakė ar padarė, kurie ne taip atrodė ir t.t. Todėl taip miela ir brangu, kai atrandi vyskupo bruožą, kuris tave tarsi parklupdo ant kelių, patraukia tavo širdį…” – pasidžiaugė kun. Julius, radęs apčiuopiamų ir įkvepiančių ganytojo bruožų palaimintojo Jurgio Matulaičio gyvenime ir užrašuose.

Plaketė, skirta Pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos 25-mečiui.
Plaketė, skirta Pal. Jurgio Matulaičio beatifikacijos 25-mečiui.

Meilė Bažnyčiai

Prisimindamas studijas Kauno kunigų seminarijoje, kun. J. Sasnauskas pažymėjo, kad tikrai ten būsimus kunigus mokė mąstyti kartu su Bažnyčia. Taip mąstė ir Palaimintasis Jurgis, tik tame mąstyme nebuvo jokių priemaišų, jame nebuvo jokių savo paties interesų, bet koks netikrumas buvo eliminuotas; jo santykis su Bažnyčia buvo grynas, natūralus, taigi ir nebuvo našta jam. Jis sugebėjo įžvelgti Bažnyčioje bendrojo gėrio įsikūnijimą. Net ir tais 1918 metais Vilniuje. Nujautė, kad nebus lengva. Įžengdamas į Vilniaus vyskupo pareigas, jis rašė: „Nežinau, kodėl man niekad taip neatrodė menki, niekingi tie tautiniai ginčai, neapykantos, užsispyrimai, kaip dabar. Rodos, turint tiek geros valios ir nuolaidumo, buvo galima visus sutaikyti Kristuje”.

Lenkai priėmė jį kaip kompromisą su Lietuvos Taryba. Vyskupas turėjo būti lietuvis. Jurgis Matulaitis žinojo, kad nebuvo labai pageidaujamas, mat Lietuvos Taryba norėjo Vilniaus vyskupu turėti Mai­ronį ar kun. Mironą, kurie buvo ryškiai tautiškai angažuoti. Buvo atsiuntę į Marijampolę kun. Petrulį ir kun. Purickį patikrinti, ar tikrai Matulaitis yra. Tačiau net ir tai žinodamas, jis ramiai ir nuolankiai priėmė naują tarnystę Bažnyčiai. Kun. J. Sasnauskas priminė klausytojams, kaip vyskupas J. Matulaitis buvo nuolatos puolamas, šmeižiamas lenkų laikraščiuose ir kaip akivaizdų melą pateikė kaltinimų pavyzdžius apie tai, kad jį į vyskupo postą pasodino ne popiežius, o Lietuvos Taryba ar vokiečiai, o gal net caro valdžia jį paskyrė, nors caro valdžia Lietuvoje jau buvo seniai panaikinta… ir pan.

Nors apie Vilniaus vyskupą Jurgį buvo skleidžiamas grynas melas, tačiau jis niekada nieko neatsakinėjo į tokius šmeižtus. Jo susirašinėjime su Stepono Batoro universitetu, kuris jį puolė dėl neva neteisingo lenkų kunigų kėlimo į atkampias parapijas ir siekė, kad Vilniaus kunigų seminarija būtų labiau priklausoma nuo lenkams pavaldaus universiteto, nuostabiai išsiskleidė priešų meilė. Mat atsitiko taip, kad kai pats universitetas susilaukė kritikos ir kilo bažnytinis skandalas dėl Teologijos fakulteto išleistame leidinyje tam tikrų erezijos apraiškų, vyskupas J. Matulaitis apgynė fakultetą ir užglaistė konfliktą, kad niekas nenukentėtų. Vėliau universitetas įvertino jo pastangas. Turėdamas galių kaip vyskupas galėjo susitvarkyti su savo priešais, nemylėtojais, bet jo principas buvo nereaguoti, nes svarbiau jam buvo ne asmeniškumai, o didesnis tikslas – Bažnyčios ateitis. Ir jo priešų meilė buvo ne deklaratyvi, bet natūrali, nes nuoširdaus tikėjimo rėmuose viskas atrodo paprasta – eini tuo keliu, kurį Bažnyčia davė.

Vilnius tapo Lenkijos respublikos dalimi, neliko vilčių, kad jis grįš Lietuvai, ir Vilniaus vyskupas negalėjo tikėtis permainų. Lenkijos politikos tikslas buvo kuo greičiau asimiliuoti Lietuvos pakraščius, o pasinaudojimas Bažnyčia tokiam tikslui neatrodė visiems vienodas blogis: šlietis prie aukštesnės kultūros, kalbos ir pan. „Iš vienos pusės galėjai suprasti tokius siekius, tačiau Jurgiui Matulaičiui tokį siekį palaikyti neleido tikėjimas, Bažnyčios suvokimas kaip Dievo, o ne kurios atskiros tautos. Dar 1911 m. jis perspėjo, kad ‘neturime užsidaryti savo tautiškume …kunigas privalo mylėti tėvynę, tik turi pats žiūrėti, kad toji meilė būtų šventa’”. Bet neapykanta vyskupo atžvilgiu sklido iš abiejų pusių. „Lietuvių dvasininkai šaipėsi iš J. Matulaičio, kad jis pasitiko Pilsudskį geležinkelio stoty, kaip kokį prezidentą. Tačiau jis darė tą minimumą, ko negalėjo nedaryti. O šiaip ar taip, tai Pilsudskis sutriuškino bolševikus Lietuvoje, vienintelis į skudurus davė Stalinui, tik tas lenkų nacionalinis pasididžiavimas drumstė protus net ir Bažnyčios hierarchams. Vis dėlto net ir tokioje situacijoje Palaimintasis suprato, kad jis yra visų ganytojas, net ir klystančių, apakusių nuo pergalingos šlovės, jis yra ganytojas ir lietuvių, kurie lenkų nekentė”, – pastebėjo kun. J. Sasnauskas OFM.

Ar šventasis gyvuoja tik pakylėtas tris metrus nuo žemės?

„Tik ne Jurgio Matulaičio atveju”, – teigė pranciškonų vienuolis. Jo atveju, tas šventumas buvo regimas žemiškuose reikaluose. Našlaitis, anksti netekęs tėvo, liga, apie kurią vengė užsiminti ir tikėtis paguodos iš kitų. Šiandien daug kalbame apie vaikystės traumas, bet Jurgiui Matulaičiui tos traumos, įsileidus Kristų, padėjo pasiekti šventumo. „Jo akys blizgėjo jaunatviškai dėl ligos ir dėl malonės, kurią įgijo”, – priminė Juozo Tumo-Vaižganto žodžius apie Palaimintąjį. 56 nepilni metai – o kokia turtinga biografija! Ryšys su Lenkijos kultūra, Petrapilis, indėlis į Baltarusijos Katalikų Bažnyčią, kuris neša vaisių dar ir šiandien, kai gali pamatyti kaimuose pilną bažnyčią tikinčiųjų: vaikų, jaunimo, ne tik senosios kartos katalikų.

J. Sasnauskas pastebi, kad toje šalyje vienas svarbiausių dalykų Palaimintojo dvasios palikime yra žmonių noras tarnauti Bažnyčiai: gražiausi gėlių darželiai, pasauliečiai jaučia, kad jie yra Bažnyčios dalis. O Lietuvoje ši tarnystės idėja sparčiai nyksta su senąja karta. Baltarusių kunigai anuomet skundėsi, kad baltarusiai negavo iš Vilniaus vyskupo Matulaičio savo bažnyčios, kur galėjo melstis sava kalba, nors lietuviai tam tikslui išsikovojo šv. Mikalojaus bažnyčią. Tačiau jis išrūpino, kad baltarusiams Evangelija būtų skelbiama jų kalba: kai kunigas išvertė Evangeliją į baltarusių kalbą ir kilo skandalas, vis dėlto Jurgis Matulaitis suteikė aprobatą tam leidiniui. O tai tikrai nebuvo lengva. Ir tai buvo pagrindas kurtis Baltarusijoje katalikų bendruomenėms, Katalikų bažnyčios užuomazga Baltarusijoje. Šiandien kai kurios jų yra parodomieji Lukašenkos objektai. Bet Bažnyčia tikrai gyva ir Jurgis Matulaitis prie to stipriai prisidėjo. Kaip ir prie Latvijoje įkurtų marijonų vienuolynų. „Sakytume, šiandien yra populiari Rytų misija, evangelizavimo idėja? Tačiau jis neteikė tokiai idėjai politinės reikšmės, jam rūpėjo Bažnyčia ir tikinčiųjų gyvenimas pagal Evangeliją. Jis mokėjo derinti pagarbą ir dėmesį žmogui su visuotinės Bažnyčios tikslais. Jei susitiktų su popiežiumi Pranciškumi, manau, tikrai susikalbėtų. Nes popiežius užuostų tą avidės kvapą Jurgio Matulaičio veikime”, – kalbėjo pranciškonų vienuolis.

Vyskupas, turėjęs mokinių ir draugų

Būtent pagal pasekėjų, mokinių gausą Julius Sasnauskas linkęs vertinti vyskupo tarnystės vaizdą ir vaisius. Ne pataikūnų, bet tikrų mokinių, kurie tęsia mokytojo pradėtus darbus. O tam, kad turėtum mokinių, pirmiausia, žinoma, reikia turėti ką duoti: ne tik žinių, patirties, bet ir mokėti nusižeminti, lenktis, priimti mokinio neišmanymą ir su meile auginti, dovanojant save. Jis paliko kunigus-mokinius Lenkijoje, net J. Tumą-Vaižgantą galima laikyti jo mokiniu, nes jis buvo tiesiogiai įkvėptas jo kaip kunigas. Jis turėjo ne tik mokinių, bet ir draugų. O tai dar labiau nusižeminimo ir nuolankumo, laiko reikalaujantis veiksmas. Tarp jo draugų buvo ortodoksas kun. Pranciškus Būčys, toks buvo ir kun. Kukta, ir jo sekretorius lenkas.

Gal ir ne visi Lietuvos vyskupai šiandien turi mokinių, tačiau akivaizdu, kad Palaimintasis Jurgis Matulaitis turi ir mokinių, ir pasekėjų. Tai puikiai iliustravo konferencijos savanoriai, talkinę rūbinėje, pristatę knygas apie Palaimintąjį. Jiems visai natūralu buvo paaukoti savo savaitgalį, prisimenant ir pagerbiant savo gyvenimo mokytoją. Keistas dalykas, tačiau vilnietė Agnė, atvykusi į Marijampolę, galėjo įvardyti ne vieną Palaimintojo savybę, kuri jai teikia minčių ir pamąstymų asmeniniame gyvenime.

„Matulaitis yra Lietuvos dvasingumo tėvas ir reikia sekt jo pavyzdžiu, nes tai suteikia man vilties, tik tokiais pavyzdžiais galime tobulinti savo gyvenimą, tiesinti savo kelią. Pirmas buvo Jėzus Kristus, o per panašius pavyzdžius, kaip Jurgis Matulaitis, mes galime geriau suprasti, kaip tai daryti šiandien. Evangelijoje skaitome, kad druska negali būti saldi, ji sūri, taip ir tikėjimas negali būti drungnas, beskonis. Manau, kad jis turi sietis su gerais darbais, su konkrečiu veikimu. Ar gali būti gyvenimas, skirtas tik malonumams? Kai kurie renkasi malonumus, tačiau ilgainiui jie atsibosta, paprasčiausiai todėl, kad neturi gilesnės prasmės. O kai turi gražų tikslą, rezultatas visada bus, jį gali pamatyti, sulaukti atsako ar apčiuopti ne tik tą dieną, bet ir kitą. Ir tai džiugina, praturtina. Skaičiau apie Jurgį Matulaitį, prisimenu, kad jo gyvenimas buvo persmelktas kančios, kad jis dirbo sudėtingu Lietuvai metu, kai visuomenė buvo susiskaldžiusi, tautinė nesantaika pasitelkus Bažnyčią ir pan. O man jo gyvenime svarbu atrodo, kad nepaisant jo tautybės ar įsitikinimų, jis prie kiekvieno galėjo prieiti, betarpiškai pasikalbėti, buvo žemiškas, paprastas, O kas yra tikėjimas? Santykis su Dievu – taip, bet ir su žmogumi. ”

Kita savanorė, studentė, jau iš pačios Marijampolės, pritarė bičiulei ir priminė, jog nebūtina tapti dvasininku ar turėti ypatingą teologinį išsilavinimą, kad patikėtum Dievu. Tačiau tarp savo draugų sutinka nemažai tokių, kurie laiko save netikinčiais, kurie nuolatos kritikuoja Bažnyčią, dvasininkus, vienuoles seseris kiekvienai progai pasitaikius. Nepaisydama to, mergina mano, kad kiekvienas kunigas, vien todėl, kad buvo pašauktas tokiai tarnystei, yra ypatingas ir kiekviename gali rasti šventumo. Aišku, norisi, kad jie būtų arčiau žmonių, kartais nusivili, kad kunigai užsiima pragmatiškais dalykais, žiūri pirmiausia savęs. Tačiau nereikia tikėtis, kad jau šioje žemėje būtų ta idealioji Bažnyčia ir kunigų paklydimai neturi įtakoti žmogaus asmeninio santykio su Dievu. Kaip ligoninėje: kai vienas medikas padaro klaidą, gal buvo išgėręs, o gal tiesiog blogai atliko savo pareigą, tai ką – mes jau niekada neisime į ligoninę, visi gydytojai blogi?

Mergina turi daug netikinčių draugų ar tik pakrikštytų, bet neinančių į bažnyčią. Jie kažkodėl jaučiasi turį teisę žerti kritiką, kaip ir tie, J. Matulaičio laikais, jį linksniavę ir kritikavę. O kai paklausia, kada paskaitei Bibliją, kada meldeisi – tyla. Tai parodo paties žmogaus vertybinį stuburą, jo požiūrį į kitą. „Manau, kad kiekvienas turi žiūrėti savo kelio, ravėti savo darželius, o nesidairyti į kitų nuodėmingumą. Kitų ydos, kritika nepadės savęs patobulinti. Stengiuosi vadovautis Palaimintojo Jurgio Matulaičio principu – nugalėk blogį gerumu, o tai reiškia – savo geranorišku požiūriu, gerais darbais, pozityviomis kalbomis”, –  dalijosi savanorė renginio Marijampolės dramos teatre metu.

Šiandien Lietuva jau turi du palaimintuosius, ir po vyskupo Teofiliaus Matulionio beatifikacijos tarsi buvo primirštas pirmasis Lietuvos Palaimintasis arkivyskupas Jurgis. Gal jis vis dar nepažįstamas Lietuvos tikintiesiems, gal artimesni tie „tarptautiniai ” šventieji: šv. Pranciškus, šv. Jurgis ar šv. Ona, Motina Teresė, kurių užtarimo prašome savo maldose? Vilnietė Agnė atremia tokius pasvarstymus: „Juk tai būtų tas pats, kas atmesti Kristijoną Donelaitį su jo ‘Metais’, kai yra Homeras su ‘Iliada’ ir pan. Manau, kad reikia domėtis savo palaimintaisiais ir šventaisiais. Kažkodėl tikiu, kad jų užtarimo prašydami, jie galės užtarti danguje mus geriau – juk savi, lietuviai….”