Lietuvos laisvės byla Jungtinėse Amerikos Valstijose Nepriklausomybės išvakarėse

Viktoras Nakas.

Prieš beveik 27 metus  birželio 13 d. sėdėjau Baltųjų rūmų salėje, laukiau ateinant prezidento George H. W. Busho. Salėje buvo nemažai lietuvių, latvių ir estų kilmės Amerikos piliečių –  keliasdešimt, o gal net šimtas. Drįstu spėti, kad tai daugiausia pabaltiečių tuose rūmuose per pusę šimtmečio. Prezidentas atėjo pasirašyti Pabaltijo Laisvės Dienos proklamacijos, praėjus penkiems mėnesiams po kruvinų įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto. Prieš tai tarė žodį susirinkusiems, prie jo dar sugrįšiu.

Kuomet prezidentas baigė kalbėti, aš pas jį nuskubėjau, nešinąs laišku. Jį įteikdamas, jam sakiau: „Pone Prezidente, malonėkite paklausti pono Gorbačiovo, kodėl jis neįsileidžia Amerikos piliečių į Baltijos šalis.” Jis laišką perdavė patarėjui ir man tarė: „Žinot, Jūs ne pirmas man tai sakote.”

Likus dešimčiai dienų iki šio renginio Baltuosiuose rūmuose, palydėjau žmoną į aerouostą. Iki paskutinės dienos turėjau vilčių, kad su ja kartu keliausiu į Lietuvą. Turėjau kvietimą atvykti – gavau jį iš Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos. Kuomet paaiškėjo, kad  mano viza blokuojama, Lietuvos atstovas Maskvoje pasidomėjo, kas tai per problema. Atsakymas buvo toks: Mykolo Burokevičiaus pageidavimu Vilniaus KGB mane įtraukė į juodajį sąrašą. Vėliau, Lietuvos valdžiai perėmus KGB rūmus, gavau kopiją savo KGB bylos. Ten radau dokumentą, kuriame surašyti mano antisovietinės veiklos pavyzdžiai, ypač dirbant Lietuvių informacijos centrui. Pabaigoje pažymėta, kad KGB viršininkas Eduardas Eismuntas pritarė rekomendacijai, kad man būtų uždrausta vykti į Lietuvą penkerius metus.

Kaip prezidentas Bushas man sakė, ne vienas aš buvau skriaudžiamas. Tuometinis Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos pirmininkas Valdas Adamkus 1991 m. balandžio 30 d. spaudos konferencijoje Vilniuje sakė, kad TSKP organizacija Lietuvoje sudariusi juodąjį sąrašą „nusikaltusių Lietuvai asmenų,” kuriems nebus duodamas leidimas į Lietuvą atvykti. Anot Adamkaus, tame sąraše – 36 asmenys.1

Iš to galima daryti išvadą, kad naktinei partijai ir kitiems, kurie buvo suinteresuoti, kad Lietuva liktų TSRS sudėtyje, išeivijos lietuviai buvo tikra rakštis. Manau, kad Lietuvos Atgimimui prasidėjus, jie tapo sovietų santvarkai pavojinga jėga.

Kodėl jie buvo pavojingi, paaiškinsiu pasiremdamas daugiausia Lietuvių informacijos centro veiklos pavyzdžiais. Neįmanoma per 20 minučių aptarti kitų išeivijos organizacijų veiklos. Bet reikia pabrėžti, kad jų buvo daug. Dar Gorbačiovui neperėmus Sovietų Sąjungos valdymo, Jungtinėse Valstijose Lietuvos laisvei dirbo Lietuvių Bendruomenė ir jos padaliniai keliasdešimtyje Amerikos miestų, Amerikos Lietuvių Taryba, VLIK’as, Lietuvos Vyčiai, įvairios politinės partijos. Lietuvos Atgimimui prasidėjus, išdygo dar kokios 10 savanoriškos veiklos organizacijų įvairiose lietuvių telkiniuose. Reikėtų  paminėti penkias ar daugiau pabaltiečių organizacijų, kuriose buvo atstovaujama lietuviams. Daugelis jų palaikė tiesioginį ryšį su prieškarinės Lietuvos diplomatine tarnyba ir iš jos laukė patarimų ir gairių.

Amerikos Lietuvių Romos katalikų kunigų vienybė 1961 metais įsteigė Lietuvių Katalikų religinę šalpą. Jos tikslas buvo visokeriopais būdais šelpti tikinčiuosius Lietuvoje, ypač tuos, kurie buvo persekiojami už tikėjimą. Religinei šalpai 1976 metais ėmė vadovauti kun. Kazimieras Pugevičius iš Baltimorės. Po trejų metų jis pasamdė Gintę Damušytę vadovauti Lietuvių informacijos centrui New Yorke, kad būtų praplėstas ir sustiprintas informacinis darbas apie Lietuvos Katalikų bažnyčią ir apie tikinčiuosius. Jie ėmėsi versti „Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką” ir kitą pogrindžio spaudą ir plačiai ją skleisti  tarp amerikiečių. Gimę ir augę Amerikoje, jie nedvejojo išeiti iš lietuviško kaimo ir ieškoti ryšių arba sąjungininkų kitur, ypač su spauda, nevyriausybinėmis organizacijoms ir Amerikos Katalikų bažnyčios atstovais. Tuo pačiu jie neužmiršo pastoviai informuoti išeivijos lietuvių apie jų veiklą ir dalytis žiniomis, kurias gaudavo iš Lietuvos. Kai Gorbačiovas paskelbė „glasnost” ir „perestroikos” programas, informacijos centras galėjo pritaikyti jau įgytą veiklos patirtį prie naujos padėties ir ją  visiškai išnaudoti.

Tuo tikslu buvau  pasamdytas vadovauti Lietuvių informacijos centro filialui Washingtone. Mano užduotis – plėsti anksčiau minėtą tinklą, surasti daugiau draugų Lietuvos bažnyčiai, sudominti Washingtone esančius žurnalistus žiniomis apie Lietuvą, kurias Gintė (o vėliau ir aš) teikėm spaudai. Kun. Pugevičiaus draugas iš Baltimorės George Weigel, vėliau pagarsėjęs kaip šv. Jono Pauliaus II biografas, pasisiūlė padėti steigti Lietuvos Katalikų religinės laisvės grupes JAV kongrese. Ir Senate, ir Atstovų rūmuose suradom po vieną demokratą ir po vieną respublikoną tai grupei vadovauti. Iš viso – du senatoriai ir du Kongreso atstovai.

Per tas religinės laisvės grupes atradom kūrybingų būdų Lietuvos bylai kelti. Štai kokiu būdu tai darėm. Informacijos centras parinkdavo asmenį Lietuvoje, kuris kokiu nors būdu kentėjo dėl įsitikinimų, dažniausiai politinį kalinį. Paruošdavom laiško projektą ir parinkdavom adresatą, kuriam reikėtų iškelti to lietuvio bylą. Jeigu viskas patenkindavo mūsų bendražygius kongrese, jie laiško tekstą paleisdavo, kviesdami kolegas Kongreso atstovus ar senatorius jį pasirašyti. Tuo tarpu Lietuvių informacijos centras per savo lietuvių spaudos ir aktyvistų tinklą pranešdavo, kad toks laiško projektas keliauja per kongreso raštines ir ragindavo, kad pavieniai Amerikos lietuviai tuoj pat telefonais skambintų savo Kongreso atstovams ar senatoriams, prašydami, kad jie prie to laiško prisijungtų. Kai pasibaigdavo parašų rinkimui skirtas laikas ir laiškas būdavo pasiųstas adresatui, informacijos centras Vakarų spaudos atstovams New Yorke, Washingtone, Maskvoje ir kitur paleisdavo žinią anglų kalba apie laišką. Neaplenkdavome ir «Amerikos Balso» bei Vatikano ir Laisvės radijo, kurie perduodavo žinią į Lietuvą. Jeigu Vakarų spauda tuo laišku susidomėdavo ir savo ruožtu apie jį parašydavo, kartais net ir TASS’as ar kita sovietinė agentūra sureaguodavo, žinoma, neigiamai.

Dar ir šiandien, po keliasdešimties metų, stebiuosi, kokių gerų rezultatų sulaukdavom. Štai, pavyzdžiui, daugiau kaip šimtas kongresmenų 1987 m. liepos 20 d. laiške Sovietų Sąjungos Religinių reikalų departamento pirmininkui Konstantinui Karčevui prašė, kad 26-erius metus užsitęsusi vidinė tremtis Vilniaus vyskupui Julijonui Steponavičiui užsibaigtų.2 Tų pačių metų rugsėjo 15 d. JAV Atstovų rūmai balsavo už rezoliuciją, raginančią Sovietų Sąjungą gerbti Lietuvos katalikų religines teises. Rezoliuciją įvedė anksčiau minėtos Religinės laisvės grupės kopirmininkai. Jie surinko 42 kosponsorius. Už rezoliuciją balsavo 400 kongresmenų. Balsuojančių prieš nebuvo.3 1987 m. birželio – 1988 m. ko­vo mėn. laikotarpiu buvo paskleisti dar aštuoni kongresmenų laiškai, užtariantys buvusius ar esamus politinius kalinius Alfonsą Svarinską, Sigitą Tamkevičių, Viktorą Petkų ir Balį Gajauską.

Šių laiškų rašymo ir parašų rinkimų akcijoje galima kai ką įžvelgti apie Lietuvos laisvės bylą tais laikais. Pirma, būta daug palankumo ir vienoje, ir kitoje pagrindinėje Amerikos politinėje partijoje Lietuvos atžvilgiu. Antra, tas geranoriškumas atsirado ir išliko ne todėl, kad Lietuva būtų laikoma svarbia, o dėl nuolatinio Amerikos lietuvių spaudimo rinktiems atstovams kongrese, nes atstovai buvo jautrūs bet kokiems rinkėjų pageidavimams. Dirvą nuolat turėjo paruošti Amerikos lietuviai.

Trečia, Amerikos lietuviai užsiiminėjo dvigubu informavimo ir ugdymo darbu: ugdė ir kėlė Lietuvos gyventojų religinį ir politinį sąmoningumą per Vakarų radiją, sugrąžinant žinias apie tai, ką vadinamieji disidentai veikė per Lietuvos Katalikų bažnyčios kroniką ir kitą pogrindžio spaudą. Tuo pačiu ugdė ir kėlė Amerikos politikų ir spaudos sąmoningumą Lietuvos atžvilgiu.

Ketvirta, maždaug iki 1987 m. rudens kalbos apie Lietuvą sukosi žmogaus ir religinių teisių plotmėje. Apie Nepriklausomybę buvo mažiau kalbama, kadangi amerikiečiams tai atrodė visiškai nerealus siekis.

Didysis lūžis, apie kurį Amerikos lietuviai svajojo, įvyko netrukus po tų laiškų akcijų pradžios. Vieni tuo lūžiu laikys Lietuvos Persitvarkymo sąjūdžio įsteigimą 1988 m. birželio mėnesį. Bet Jungtinėse Valstijose gyvenantiems, manau, lūžis įvyko 1987 metų rugpjūčio 23 d. mitinge, kurį Lietuvos Laisvės Lyga suorganizavo prie Adomo Mickevičiaus paminklo. Tai buvo kaip  nedidelis bombos sprogimas Vakaruose. Pavyzdžiui, žinią apie tai „New York Times” skelbė pačioje svarbiausioje vietoje – pirmame dienraščio puslapyje.4 Po to mitingo prielaidos apie Lietuvos bylą pasikeitė.

Pažvelkime į tas prielaidas, kurios buvo plačiai pasklidusios prieš 1987 m. rugpjūčio mėnesį. „Washington Post ” 1978 m. liepos mėnesį buvo atspausdinti vieno žurnalisto apsilankymo Lietuvos pasiun­tinybėje Vašingtone įspūdžiai.5  Su lengva pagieža jis apibūdino Lietuvą kaip fantomą, kaip šalį, kuri neegzistuoja. Charge d’affaires Stasys Bačkis jam atrodęs nuliūdęs ir išvargęs. Aplinka žurnalistui primenanti laidotuves. Taip ne vienas žurnalistas apibūdino mūsų pasiuntinybę ir su ja susijusias viltis atstatyti Lietuvos Nepriklausomybę. Po kelių metų buvęs Senato užsienio reikalų komiteto štabo viršininkas paskelbė straipsnį kitame laikraštyje, kuriame rašė: „Klausimas… iškyla – ar dar ilgai Jung­tinės Valstijos žada išlaikyti diplomatinę fikciją, kad Latvija, Estija ir Lietuva esančios suverenios, nepriklausomos valstybės, o ne dalis Sovietų Sąjungos, kuri jas okupavo nuo 1940 me­tų.”6

Tais laikais išeivijos lietuvių, ypač vadinamos dipukų emigracijos  darbą apsunkindavo du dalykai. Pirma, sovietinis agitpropas juodino pokario išeivius dėl jų tariamų fašistinių įsitikinimų. Dar blogiau – pavienių lietuvių kolaboravimas su naciais ir dalyvavimas žydų genocide buvo primestas visiems dipukams. Tas kaltinimas rado palankų atgarsį Amerikos žydų visuomenėje ir mums buvo žalingas. Antra, nors Amerikos plačioji visuomenė buvo nusiteikusi prieš komunizmą, tačiau tarp kai kurių įtakingų amerikiečių vyravo nuomonė, kad antikomunistai perlenkia lazdą. Esą jie per daug aršūs. Užtat jiems oponuoti atsirado tokių, kuriuos kai kas ėmė vadinti antiantikomunistais, nemėgstančiais nei komunistų, nei tų, kurie per stipriai prieš juos pasisako. Tokį pavyzdį matėme 1983 m. kovo mėn., kai prezidentas Ronaldas Reaganas prakalboje pavadino sovietų komunizmą „blogio ašimi moderniame pasaulyje” ir Sovietų Sąjungą apibūdino kaip blogio imperiją. Du žymūs „New York Times” apžvalgininkai jį dėl to smarkiai sukritikavo. Vienas prakalbą pavadino „primityvia”, kitas sakė, kad ji esanti „pavojinga.”7 Buvęs aukšto rango diplomatas George Ball, tarnavęs prezidentams Kennedy ir Johnson, paskelbė atvirą laišką Reaganui, kuriame jis kritikavo prezidento „obsesinę neapykantą tam, ką Jūs vadinate ‘blogio imperija’”.8

Demonstracijos prie Mickevičiaus paminklo ir po to sekęs Sąjūdžio steigimas 1988 metų vasarą įgalino išeivijos lietuvius palaipsniui atsikratyti tų neigiamų prielaidų naštos. Jeigu mus anksčiau vadin­davo dešiniųjų pažiūrų emigrantais (angliškai „right wing emigres” skambėjo kaip švelnus keiksmažodis), tai dabar jau į mus pradėjo žiūrėti kaip į vertingus tarpininkus, kurie supranta lietuvių tautos lūkesčius ir gali žurnalistus suvesti su Lietuvos lyderiais. Jeigu anksčiau į mūsų siekius padėti Lietuvai atgauti Nepriklausomybę buvo žiūrima su gailesčiu ar pagieža, tai dabar į mus žiūrėjo kitaip. Vieni mus traktavo su tam tikra pagarba, pradėjo mus laikyti Lietuvos žinovais ir net kviesti į eterį kalbėti apie Lietuvą. Kiti į mus žiūrėjo su baime, kad tik nepaklusnūs lietuviai nesugadintų santykių tarp Sovietų Sąjungos ir Amerikos.

Išsakyti visą tai, ką Lietuvių informacijos centras ir kiti nuveikė nuo 1987 m. rupjūčio 23 d. iki 1991 metų  pabaigos, prireiktų daug daugiau laiko, negu man skirta. Mūsų veiklos laukas ir galimybės Lietuvai pasitarnauti nepaprastai praplito. Besiruošdamas šiam pranešimui, radau informacijos centro telefoninių pokalbių sąrašą su Lietuva. Dauguma, o gal ir visi pokalbiai tame sąraše buvo su Lietu­vos Laisvės Lygos ir Lietuvos Sąjūdžio atstovais. Vien 1988 metais tų pasikalbėjimų būta net 44. Mes darėme tų pokalbių įrašus ir jais besiremdami skleidėme žinias Vakarų spaudai bei išeivijos lietuviams.

Jeigu 1988 m. kovo mėnesį mes išrūpinome 25 senatorių kreipimąsi į sovietų teisingumo ministrą, kad kun. A. Svarinskas būtų paleistas iš lagerio, tai jau 1989 m. birželio mėnesį tarpininkavome, Svarinsko susitinkant su JAV viceprezidentu Dan Quayle ir apsilankant netoli Washingtono esančiame kalėjime. Jeigu iš pradžių rašėme ir skelbėme žinias lietuvių ir anglų kalbomis apie Sąjūdžio įsteigimą, tai vėliau jau padėjome organizuoti Vytauto Landsbergio, Broniaus Kuzmicko, Zigmo Vaišvilos, Arvydo Juozaičio, Kazimiero Uokos ir daugelio ki­tų susitikimus su Amerikos spaudos atstovais, politikais ir nevyriausybinių organizacijų atstovais New Yorke, Washingtone ir kitur. Informacijos centras nebeapsiribojo religinės laisvės klausimais, nes kun. Pugevičiaus įsitikinimu, Lietuvos valstybinė nepriklausomybė bus geriausias garantas religinei laisvei. Užtat mūsų laiškų akcijos ir kita veikla pradėjo akcentuoti Nepriklausomybės atsta­tymo bylą, neapleidžiant ir religinės laisvės klausimų bei karitatyvinės veiklos – konteinerių siuntimo Lietuvon.

Amerikos lietuviai prie Nepriklausomybės atstatymo prisidėjo tiek, kiek tik jų jėgos leido. Jie tai darė su pasididžiavimu ir dėkingumu, kad pagaliau, po tiek nevilties metų, jiems pasitaikė proga atitaisyti tautai padarytą didžiulę skriaudą. Kai 1990 m. kovo 11 d. Lietuva paskelbė atstatanti Nepriklausomybę, Amerikos lietuviai laukė, kad prezidentas pripažintų Lietuvos valdžią. Bushas, kaip ir kiti Amerikos politikai, daug metų kopė karjeros laiptais gaudydamas balsuotojų pritarimą. Kaip ir kiti tuo tikslu jis skambiomis frazėmis gynė Rytų Europos pavergtų šalių teisę į laisvę ir nepriklausomybę. Žinome, kad  Bushas nuvylė lietuvius po kovo 11 d. Amerikos lietuvių reakciją galima įvertinti iš paties Busho viešai pareikštų žodžių 1990 metų gegužės 3 d. Jis tą dieną priėmė Lietuvos ministrę pirmininkę Kazimierą Prunskienę. Prieš tai jis susitiko su spaudos atstovais. Atsakydamas į klausimą apie Lietuvos nepriklausomybę, jis pasakė, „Aš turiu įtikinti Amerikos lietuvius, kad mano noras dėl jų laisvės ir laisvo apsisprendimo yra toks pat stiprus kaip ir bet kieno kito.” Tai buvo nuostabus komentaras, ko gero, pirmas kartas istorijoje, kai Amerikos prezidentas viešai pripažino, kad jis turi Amerikos lietuvius įtikinti dėl bet kurios priežasties. Iš to galima daryti išvadą, kad Amerikos lietuviai buvo jėga, su kuria prezidentas turėjo skaitytis, kad jis tuo momentu iš jų jautė didelį spaudimą ir matė reikalą į tai reaguoti.

Deja, nors prezidentas gal ir jautėsi Amerikos lietuvių reakcijos įgeltas, jis vis dėlto nepakeitė savo atsargios nuostatos Baltijos šalių atžvilgiu, nepaisant, kokį spaudimą išeiviai jam darė. Jam pirmiausia  rūpėjo Gorbačiovo palaikymas. Su Busho nuomone sutiko dauguma Amerikos balsuotojų. 1990 m. balandžio mėn. „Wall Street Journal” – NBC News apklausoje, kai buvo paklausta, kas svarbiau –  draugiški ryšiai su Gorbačiovu ar parama Lietuvai – 61  procentas pasisakė už Gorbačiovą.9 Šio pranešimo pradžioje minėtas prezidento Busho 1991 metų birželio 13 d. susitikimas su Amerikos estų, latvių ir lietuvių atstovais dar kartą parodė, kad Busho paramą Baltijos šalims sąlygoja prioritetas apsaugoti Gorbačiovą. Bushas prakalboje pabaltiečiams pastebėjo, kad per pastaruosius 12 mėnesių jis buvo susitikęs su Baltijos šalių lyderiais net šešis kartus. Nepaisant to, pareiškime jis nedavė jokios vilties, kad Jungtinės Amerikos Valstijos greitai pripažins Baltijos šalių demokratiškai išrinktas valdžias. Vietoj to jis pasitenkino neaiškiomis frazėmis apie „laisvo apsisprendimo svąjonę”, apie Baltijos tautų „aiškų ir neabejotiną norą būti laisvais”, apie „Baltijos šalių teisėtas aspiracijas”.10

Prezidentas Bushas Baltijos šalių nepriklausomybę pagaliau pripažino 1991 m. rugsėjo 2 d., atsilikdamas nuo daugiau kaip 30 šalių, kurios prieš Jungtines Amerikos Valstijas žengė tą žingsnį. Kartėlį sukėlė jo pasisakymas spaudos konferencijoje – kad Amerika visada rėmusi Baltijos šalių nepriklausomybę („the independence of the Baltic states”).11 Bėda, kad per visą jo prezidentavimo laiką jis nė vieno karto taip aiškiai ir nedviprasmiškai nebuvo pasisakęs.

Iš šio pranešimo tikiuosi, kad susidarėte vaizdą, kiek ir kaip Amerikos lietuviai buvo užsiangažavę dėl Lietuvos Nepriklausomybės. Deja, nepaisant jų stiprių norų ir įsitikinimų, jie nesugebėjo prezidento Busho įtikinti, kad Amerika turėtų 1990 m. kovo 12 d. pripažinti Lietuvos Nepriklausomybės atstatymą. Jis pasirinko Gorbačiovą ir tai darė, ko ge­ro, įsitikinęs, kad Amerikos balsuotojų dauguma jo nuostatą palaiko.

Ta nuostata Bushui šiek tiek kainavo. Kontrastas tarp Reagano, drąsiai pasmerkusio blogio imperiją, ir Busho atsargios, pragmatiškos politikos Amerikos lietuviams buvo akivaizdus ir skaudinantis. Kaip žinia, daugelis ankstesnės emigracijos lietuvių dirbo angliakasiais didelėje Pennsylvanijos valstijoje. Istorikas Michael Beschloss ir buvęs žurnalistas Strobe Talbott knygoje apie Šaltojo karo pabaigą aprašė specialius rinkimus 1991 m. lapkričio mėnesį pakeisti avarijoje žuvusį Pennsylvanijos senatorių. Buvo prognozuojama, kad Busho parinktas Respublikonų partijos kandidatas, buvęs teisingumo ministras, laimės prieš Demokratų partijos kandidatą, kuris buvo laikomas silpnesniu. Vis dėlto pralaimėjo Busho žmogus. Pasak autorių, Bushui nerimą kėlė apklausos po tų rinkimų, kurios rodė, kad Rytų Europos kilmės Pennsylvanijos balsuotojai balsavo būtent už demokratą, norėdami nubausti Bushą už pavėluotai suteiktą Baltijos šalių pripažinimą.12 Po metų Bushas antrą sykį kandidatavo į prezidentus ir pralaimėjo. Ar  jo pralaimėjimą lėmė nepatenkintų Rytų Europos kilmės rinkėjų balsai, nežinome. Kad tokių buvo –  netenka abejoti.

* * * * *

Kadangi šios konferencijos bendra tema yra apie dabarties lūkesčius ir rūpesčius, pabaigai pasiūlysiu kelias mintis.

Pirma, Amerikos lietuviai turi tam tikrą jėgą, kuri Lietuvai gali būti naudinga. Bet Lietuvos piliečiai ir politikai neturėtų laukti, kad toji jėga būtų tokia stipri ar tiek Lietuvai atsidavusi, kokia ji buvo 1987–1991 metais. Kaip Atgimimo laikotarpis prieš 30 metų Lietuvoje pasižymėjo ypatinga lietuvių piliečių vienybės ir susiklausymo dvasia, taip ir Amerikoje lietuviai tomis dienomis su didžiuliu nuoširdumu ir entuziazmu ėmėsi visais įmanomais būdais atmokėti moralinę skolą, kurią jie jautė savo tautiečiams, turėjusiems pakelti 50 metų okupacijos naštą. Sovietmečiu mū­sų išeivių vaizduotėje Lietuva atrodė labai didelė. Dabar ji atrodo gerokai mažesnė, kitaip sakant, normali.

Antra, nepaisant to, kiek Amerikos lietuviai bus užsidegę dėl Lietuvos, jų įtakai yra riba, kurią kaip tik ir matėme prieš keliasdešimt metų Lietuvai kritišku laikotarpiu. Amerika pirmiausia gins. kaip ir kitos šalys, savo interesus. Mažos šalys, tokios kaip Lietuva, visada turės kovoti dėl jos dėmesio ir paramos. Lietuvos gyventojams  manyti kitaip, turint omenyje  didelį ir dažnai grėsmingą kaimyną, būtų itin pavojinga.

Parengta pagal pranešimą Adolfo Damušio politinių studijų konferencijoje „Laisvės byla ir išeivija: palikimas, dabarties rūpesčiai ir lūkesčiai” 2017 m. birželio 15 d., Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, Vilnius.