Lietuvos laisvės šventės – su patriotine opera

Kalbėjosi Karilė Vaitkutė.

Vasario 16-ąją minėsime Lietuvos Nepriklausomybės 102-ąsias metines, o Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-metį. Šių sukakčių proga Čikagos ir Los Angeles lietuviai turės galimybę išvysti roko operą „Priesaika”, pasakojančią apie pokario metais mūsų laisvę gynusius partizanus. „Priesaikos” premjera įvyko 2018 metais Lietuvoje. Roko operos kūrėjai ir atlikėjai yra patriotinio roko grupė „Thundertale”, operos solistai Liudas Mikalauskas, Egidijus Bavikinas, Sandra Lebrikaitė, libreto autorius – 1991 m. LR Seimo gynėjas, savanoris, teatro kritikas ir eseistas, daugelio istorinių pjesių ir apsakymų autorius Gediminas Jankus. Roko operos atvežimu į JAV rūpinasi Žygis Janus. Apie šį ir kitus kultūrinius projektus Žygis sutiko papasakoti „Draugo” skaitytojams.

Gerbiamas Žygi, kiek metų jau dalyvauji Čikagos kultūrinėje veikloje organizuodamas įvairių koncertų, miuziklų, spektaklių gastroles?

Ne tiek ir daug – gal penkerius metus. Pirmasis reikšmingesnis mano surengtas koncertas buvo „Nuo baroko iki roko”. Po jo buvo labai gerų atsiliepimų, kurie mane labai maloniai nustebino. Atsimenu, vieni žiūrovai juokaudami sakė: „Po šio koncerto į jokius kitus nebeisime, nes nieko geriau nebebus įmanoma parodyti”. Tai štai ir stengiamės, kad žiūrovams būtų įdomu. Žinoma, šis darbas ir man pačiam labai įdomus. Turbūt viskas prasidėjo nuo Nidos (Žygio Janus žmona yra operos solistė Nida Grigalavičiūtė – K.V.).

Kaip pasirenki, ką atvežti parodyti JAV lietuviams?

Pasirenku tai, kas man prie širdies. Kūrinį pamatau Lietuvoje arba per televiziją. Jei man patinka, noriu parodyti jį lietuviams ir čia. Beveik visada įtraukiu vietinius atlikėjus ir kolektyvus, kad ir jie dalyvautų pastatymuose. O apie šiemet rodysimą roko operą „Priesaika” sužinojau labai anksti, dar tuomet, kai opera buvo tik pradedama statyti Lietuvoje. Norėjome atsigabenti šį veikalą pernai, tuo metu, kai Lemonte atidengėme paminklą partizanų vadui Adolfui Ramanauskui-Vanagui, tačiau nespėjome. Todėl nusprendėme operą parodyti šiemet, Lietuvos nepriklausomybės sukakčių proga. Ši roko opera su dideliu pasisekimu buvo parodyta daugelyje Lietuvos miestų. Aš pats ją mačiau pernai balandžio mėnesį. Man patinka opera. Esu patriotinės roko grupės „Thundertale” gerbėjas, o šiame kūrinyje jie dainuoja kartu su operos solistais. Operos siužetas labai konkretus, paremtais istorijos faktais. Neslėpsiu – vietomis grau­dus iki ašarų. Žinoma, muzika taip pat labai graži.

Minėjai, kad nespėjote operos atvežti paminklo Adolfui Ramanauskui-Vanagui atidengimo proga. Tikriausiai tokio masto sceninį kūrinį atgabenti ir parodyti trunka nema­žai laiko?

Taip, pasiruošimas trunka apie metus laiko. Pirmiausiai reikia sutvarkyti darbines vizas. Tai trunka apie tris-keturis mėnesius. Po to reikia surasti tokį parodymo laiką, kuris būtų patogus ir visiems projekto dalyviams, ir žiūrovams. Žinoma, reikia surasti ir tinkamą vietą. Reikia salės, kur tilptų nemažai žiūrovų, būtų gera akustika, būtų patogu sėdėti. „Priesaiką” rodysime Lemonto miesto vidurinės mokyklos salėje, kuri šiais atžvilgiais yra tinkama rimtesniam veikalui.

Kiek iš viso atvyksta žmonių?

Atvyksta dešimt žmonių – dainininkai ir muzikantai, prodiuseris, režisierius.

Kaip dainininkai sureagavo, gavę pasiūlymą atvykti parodyti savo kūrinį Amerikos lietuviams?

Šiame projekte dalyvauja operos solistas Liudas Mikalauskas, kuris jau ne kartą lankėsi Čikagoje ir kitose Amerikos vietose. Jį buvo pasikvietusi ir Čikagos Lietuvių Opera. Liudas turi gerą patirtį, buvo labai šiltai priimtas ir pats sako, kad Čikaga yra kaip antra Lietuva. Jo kolegoms artistams irgi įdomu tuo įsitikinti savo akimis. Mes, lietuviai, esame smalsūs, imlūs, mus domina ir svetimi kraštai, ir savi žmonės, įsikūrę toli nuo tėvynės, kaip mes. Ne dėl honorarų jie važiuoja, nes mes ne visada pajėgūs adekvačiai atsilyginti.

Tikriausiai po tokių pasirodymų užsimezga ir šiltesnės, patvaresnės draugystės tarp Amerikos ir Lietuvos lietuvių?

Taip, draugystės užsimezga. Tenka matyti, kad ir vėliau žmonės bendrauja, susitinka Lietuvoje. Žinoma, mes juos čia priimame šiltai, apgyvendiname savo namuose, stengiamės parodyti Ameriką.

Kodėl pasirinkai būtent „Priesaiką”?

Partizanų tema Lietuvai visada buvo svarbi, įdomi, o pastaruoju meta ypač dažna. Tam įtakos gal padarė ir atrasti Vanago palaikai. Ne sykį yra tekę patirti, kad geros idėjos tuo pat metu subręsta ne vieno žmogaus galvoje. Liudas Mikalauskas, kurį nuo seno pažįstu, buvo vienas iš tų, kuriems kilo mintis apie rimtą patriotinį kūrinį. „Priesaika”, mano nuomone, turėtų patikti ne tik klasikinės muzikos žinovams, bet platesniam ratui. Žinome savo istoriją ir neišsižadame jos. Norisi šį požiūrį įdiegti ir jaunesnei kartai. Yra įrašyta „Priesaikos” kompaktinė plokštelė, ją bus galima įsigyti.

O kaip tavoji kultūrinių renginių organizatoriaus veikla prasidėjo?

Viskas prasidėjo nuo pažinties ir draugystės su Tomu Varnagiriu. Kadaise įsišnekėjome apie galimybes suorganizuoti koncertą Čikagoje ir tai padarėme. Po to pirmojo didesnio „Nuo baroko  iki roko” koncerto buvo kiti: Deivio ir Renatos, Nidos Grigalavičiūtės ir Gintauto Litinsko „Laiškai”, Merūno Vitulskio koncertas, o muzikinis spektaklis „Šnekučiai” sėkmingai parodytas ne tik Čikagoje, bet ir Clevelande.

Tačiau šių renginių organizavimas nėra tavo pragyvenimo šaltinis?

O ne. Aš dirbu transporto versle, o koncertų organizavimas yra mano hobis. Taip pat koncertų, spektaklių įgarsinimas, kai padedu kitiems. Dirbu iš širdies ir darbo daug. Noriu padėkoti JAV LB Kultūros tarybai, kuri mane visuomet palaiko, ir Lietuvių Fondui už finansinę paramą šiam projektui. Taikėme „Priesaiką” parodyti tarp dviejų mums svarbių datų. Esame pakvietę LR generalinį konsulą Čikagoje Mantvydą Bekešių, keletą kitų svarbių oficialių asmenų. Tebūna šventė, tebūna iškilminga.

Kas šioje veikloje tau teikia didžiausią pasitenkinimą?

Noriu žiūrovams rodyti kuo kokybiškesnius, įdomesnius, aukštesnio meninio lygio kūrinius. Kartais pagalvoju, kad juk visi pasirenkame veiklą pagal savo pomėgius ir supratimą. Į Ameriką atvykau daugiau nei prieš  dvidešimt metų. Susitvarkius buitį, norisi ir dvasiai mielos veiklos. Kai kuriems tai gali būti naujos mašinos, medžioklė, žvejyba. O man patinka muzika ir organizavimas. Malonus procesas. Tai – kaip namelio statymas. Statai, statai ir pastatai.

Ne visi žiūrovai mane pažįsta, ne visi žino, kiek pastangų ir derinimo reikėjo, kad projektas įvyktų ir pavyktų, bet, būna, kai kurie prieina, padėkoja. Vieną darbą baigęs, žiūrėk, jau apie kitą imu svajoti…

O kas sunkiausia?

Nežinau. Mano požiūris toks: jei nori atlikti darbą, užsispiri ir atlieki. Žinoma, ne viskas būna sviestu tepta. Būna, kad ir salės negauni, būna, kad datos netinkamos… Bet tai – darbo kasdienybė, nevadinčiau sunkumu.

Ar dažnai grįžti į Lietuvą?

Su Lietuva ryšių niekuomet nebuvau nutraukęs. Stengiuosi apsilankyti kuo dažniau, kartą ar du per metus. Man Lietuvoje patinka, ten giminės, draugai, tik vis pritrūkstu laiko, nes veikti tikrai yra ką. Štai ir paskutinį kartą pernai, balandžio mėnesį, per septynias dienas buvau net šešiuose renginiuose, aplankiau daug draugų ir giminių.

Seku Lietuvos gyvenimą. Gaila, kad neįvyko referendumas dėl dvigubos pilietybės, kurios tikrai norėčiau. Tikiuosi, kad vis tiek eisime į tą pusę ir Lietuvos Prezidentas mus, išeivijos lietuvius, tuo klausimu palaikys.

Esu JAV LB Kultūros tarybos narys, tenka nuvažiuoti į kitas lietuvių bendruomenes ir palyginti. Kitur – tik kruopelė to, ką mes turime Čikagoje. 

Tikiuosi, kad tavo veikla ateityje padės ir kitoms JAV LB apylinkėms. Linkiu sėkmės ir lauksime „Priesaikos”, kuri įvyks vasario 22 d., 7 val. v. Lemonto vidu­rinės mokyklos salėje.