CENTRAS - Mokslas - Lietuvos mokslo erdvę drebina skandalai
Kauno Technologijos universitetą (KTU) persekioja negandos.
Kauno Technologijos universitetą (KTU) persekioja negandos.

Lietuvos mokslo erdvę drebina skandalai

Prof. A. Avižienis: Vienintelis tikslas – gelbėti KTU.
Prof. A. Avižienis: Vienintelis tikslas – gelbėti KTU.

Kalbėjosi Rasa Sėjonaitė.

Mesti kaltinimai dėl Kauno Technologijos universiteto (KTU) rektoriaus Petro Baršausko mokslinės veiklos ir įtarimai dėl jo mokslinio darbo plagiavimo, abejonių kelianti buvusio premjero Algirdo Butkevičiaus disertacija, švietimo sistemą kompromituojanti buvusios ministrės Audronės Pitrėnienės ir ilgametės Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorės Laimutės Anužienės veikla – tai daugiau nei iškal­bingi faktai, kurie rodo, kad mūsų XXI amžiaus Lietuvos apšvieta išgyvena rimtą krizę. Apie akademinę bendruomenę demoralizuojančius įvykius kalbamės su University of California (UC) profesoriumi Algirdu Antanu Avižieniu.

Gerb. profesoriau, ar ne per dažnai mokslo pasaulį purto įvairūs skandalai, prasilenkiantys su akademine etika?  

Man labai nemalonu matyti šituos įvykius. Žinoma, panašių įvykių įvyksta visur, tačiau tiek daug jų dabar matyti Lietuvoje yra tikrai labai nemalonus pergyvenimas. Nemalonu, kad reikia kelti tokius klausimus, kurie mažina visos akademinės visuomenės prestižą.         

Kaip prasidėjo visa ši mokslo erdvėje tarptautiniu skandalu tapusi istorija, kurioje ne studentas, ne eilinis aukštosios mokyklos dėstytojas, o rektorius įtariamas mokslinio darbo plagiavimu?

Iš tikrųjų šitą klausimą iškėlė siūloma aukštojo mokslo reforma, kuri, mano nuomone, yra labai žalinga Lietuvai, ypatingai Kauno miestui. Keturis Kauno universitetus sujungti į vieną – tai  iš tikrųjų labai neprotingas siūlymas, nes kiekvienas universitetas yra gyvas organizmas, kurį sukurti truko daug metų. Dabar staiga išardyti universitetus, sumesti visus į vieną vietą ir padaryti tokį vieną didelį universitetą? Man, deja, tai primena labai liūdną mūsų istorijos atkarpą, kai, okupavus Lietuvą, vienkiemiai buvo išardyti ir sujungti į „kolchozus”. Aš nuoširdžiai išsigandau, kai išgirdau, kad Kaune bandoma steigti akademinį „kolchozą”.

Norėjau pažiūrėti į viską giliau. Kadangi rektorius Petras Baršauskas pasisakė už tokio didelio universiteto steigimą, aš norėjau suvokti, kaip jis, KTU rektorius, gali tokį dalyką siūlyti – juk  tai tikrai susilpnintų jo vadovaujamą universitetą. Ir staiga aptikau, kad jis, prieš 30 metų Leningrade apgynęs kandidatinę disertaciją, gavo mokslų kandidato laipsnį ir po to nebuvo paskelbęs nė vieno mokslinio straipsnio technikos srityje. Man iš karto ki­lo abejonių, kaip jis gali vadovauti Technologijos universitetui? Kadangi P. Baršauskas turi habilituoto daktaro laipsnį, aš nusprendžiau pasidomėti jo habilitaciniu darbu, kuris buvo parašytas prieš 15 metų, ir aptikau, kad jame ištisi puslapiai nurašyti nuo dviejų labai žinomų vadovėlių anglų kalba, kurie buvo išleisti ne vieną kartą ir iš kurių mokėsi tūkstančiai studentų.

Netikėtumas – sutapimas – kad  šio vadovėlio pirmasis autorius, dabar jau miręs Harold D. (Howdy) Koonzt, buvo profesorius to paties universiteto, kuriame aš dirbau. O antrasis autorius, Heinz Weibrich, yra jo doktorantas, kuris dėstė University of San Fransisco.

Rektorius P. Baršauskas viešai spaudos konferencijoje aiškino, kad tai tik techninės klaidos, ir kad prieš 15 metų Lietuvoje buvo visai kitokia mokslinių darbų citavimo kultūra. Ką Jūs apie tai manote?

Aš tik tiek galiu pasakyti, kad padedu vadovėlį šalia P. Baršausko teksto ir skaitau ištisus puslapius – tie patys žodžiai. Yra keletas nuorodų P. Baršausko darbe, kurių nėra originaliame leidinyje. Ir tos nuorodos – į straipsnius, kurie paskelbti vėliau, jau po pirminės knygos išleidimo. Tie neva cituojami straipsniai nieko bendro su knygos turiniu neturi. Čia yra toks senas triukas – plagijuojant vartoti daug citatų, kad kuo sunkiau būtų patikrinti darbą. Žinote, aš P. Baršausko monografiją beveik atmintinai jau moku. Mano specialybė yra kompiuterių sistemų patikimumas. Kadangi patikimumas reikalauja labai nuodugnaus patikrinimo, tai aš iš esmės nagrinėjau, skaičiau, paprašiau bibliotekoje, kad surastų visus 150 straipsnių, kurie buvo P. Baršausko habilitacinio darbo nuorodose. Pasirodo, iš jų tik 40 galima buvo rasti Lietuvoje. Kitų straipsnių Lietuvoje net nėra. Tai kaip rektorius P. Baršauskas priėjo prie jų? Čia irgi įdomus klausimas.

Ar Jums nekilo klausimas, kodėl P. Baršauskas savo moksliniame darbe rašydamas apie verslo ypatumus Rytų Europoje, absoliučiai nemini Lietuvos?

Taip, iš tikrųjų, jis necituoja nė vieno lietuvių autoriaus, išskyrus save patį. Kitaip sakant, jis lyg ir tvirtina, kad Lietuvoje nėra nė vieno autoriaus, verto paminėti. Bet jis rado 140 autorių užsienyje, kuriuos verta paminėti? Kas dar labai stebėtina, kad monografijos santraukoje, kuri buvo pateikta habilitacijos komitetui, kad  įvertintų monografiją, staiga atsirado net 14 lietuvių darbų citatų. Bet tų citatų nebuvo pačioje monografijoje. (Paprastai monografijos ir jos santraukos citatos negali skirtis. P. Baršausko mokslinio darbo santraukoje buvo nurodyti autoriai, kurie tuo metu buvo jo habilitacinio darbo komiteto nariai – aut. past.)

Jums, kaip mokslininkui, gal kilo ir daugiau įtarimų, tyrinėjant šį habilitacinį darbą?

Rektorius P. Baršauskas norėjo siekti akademinės karjeros, bet nieko nepadarė po studijų baigimo Leningrade. Nuo 1986 metų iki pat 1998-ųjų jis nepaskelbė nė vieno mokslinio straipsnio – nei vadybos, nei technikos srityse. Staiga per trejus metus parašo trumpus straipsnelius ir, niekada nestudijavęs vadybos, negavęs jokio laipsnio iš vadybos, įgyja šioje srityje aukščiausią mokslinį laipsnį. Kitaip sakant, iš eilinio kareivio per naktį tapo generolu. Man buvo įdomu, kodėl tas habilitacijos komitetas nepasiteiravo – kaip, tamsta, niekada nestudijavęs vadybos, staiga siekiate aukščiausio laipsnio?

O Jūs skaitėte tuos rektoriaus P. Baršausko straipsnius?

Aš perskaičiau visus rektoriaus P. Baršausko straipsnius, kurie buvo pateikti. Tai vienuolika nedidelės apimties tekstų, kuriuos visus sudėjus gautųsi mažiau kaip šimtas puslapių ir jie beveik visi parašyti su vienu ar dviem bendraautoriais. Kitaip sakant, sunku suprasti, kaip 11 smulkių darbelių autorius staiga išleidžia Vokietijoje didelę knygą – 250 psl. monografiją?

Per visą savo mokslininko karjerą Jūs pirmą kartą susiduriate su atveju, kai aukštas pareigas užimantis mokslininkas įtariamas grubiai pažeidęs akademinę etiką? Kaip mokslo pasaulyje paprastai elgiamasi tokiais atvejais?

Per 60 metų tikrai tokių atvejų buvo. Teko matyti ir labai sudėtingų atvejų, kai žinomo universiteto prezidentas turėjo pasitraukti iš posto todėl, kad plagiavimą atliko viena iš jo studenčių. Jis buvo jos darbo vadovas, jo pavardė buvo nurodyta tame straipsnyje, ir jis jautė pareigą pasitraukti.

Matote, labai svarbu, kad skundas dėl plagiavimo būtų įvertintas, jokiu būdu negalima per greitai daryti išvadų. Rektorius P. Baršauskas turi teisę reikalauti labai nuodugnaus patikrinimo. Bet aš esu įsitikinęs  – kuo daugiau tikrinsime, tuo labiau paaiškės, kad tai yra absoliučiai specialiai vardui gauti padarytas darbas, stengiantis, kad kuo sunkiau būtų atpažinti, kad jis yra plagijuojamas.

Amerikoje jį tikrai pašalintų, nes yra aiškūs nuostatai. Kai aš pradėjau dirbti, irgi privalėjau perskaityti taisykles, kuriose aiškiai pasakyta, kad už tam tikrus nusižengimus akademinei etikai gali būti pašalintas iš mokslo įstaigos. Kiek aš suprantu, rektorius P. Baršauskas patvirtino, kad jo darbas yra originalus?

Tiesa, dar vienas pastebėjimas – kadangi pagrindinės teksto dalys yra nurašytos nuo vadovėlių, tai ir mokslinė vertė, kaip originalaus darbo, yra labai abejotina. Kai aš pasiskundžiau JAV kolegoms, kad jaučiu pareigą atlikti tokį sunkų ir nemalonų darbą, jie, pasižiūrėję į tą vadovėlį, man išreiškė paguodą. Sako, čia jau tūkstančiai studentų šitą išmoko, o dabar staiga tą pačią informaciją randame dešimt metų vėliau paskelbtame moksliniame darbe.

Esate pasaulinio garso mokslo žvaigždė. Jus citavo 16 tūkst. kartų. Dabar savo gimtinėje sulaukiate įžeidžiančių vertinimų vien todėl, kad bandote apginti mokslą nuo neteisėto kopijavimo. Viešoje erdvėje Jus marginalizuoja, vadina Rusijos agentu?

Ši antis” buvo paleista KTU viešųjų ryšių vadovybės – neva šioje istorijoje jaučiama kažkokia tai keista įtaka. Aš manau, kad tai standartinis panašių vertinimų naudojimas, į panašius pareiškimus tik  nusijuokiu. Absoliučiai jokių ryšių su Rusija neturiu ir mano pagrindinis, vienintelis tikslas kaip technologo, 60 metų pradirbusio šioje srityje, daug pasiekusio, yra gelbėti mūsų KTU, nes aš matau, kad jis tikrai netinkamai valdomas. Per paskutinius 10 metų nė vienas technologijos profesorius, nė vienas daktaras nėra pakilę į pasaulinį lygį.

Kokios tikitės šio mokslo pasaulį drebinančio skandalo baigties?

Aš iš tikrųjų tikiuosi, kad rektorius P. Baršauskas pasitrauks, ir kad universitetas sugebės rasti rektorių, kuris turės gerą tarptautinę reputaciją, kuris pats bus techninių mokslų ekspertas ir turės tą būtiną patirtį, reikalingą organizuoti aukšto lygio universitetą.

Aš daug metų dirbau UC, kuris yra vertinamas kaip 12-tas geriausias universitetas pasaulyje ir todėl  tikrai žinau, kaip tas pasiekiama. Pats padėjau tai padaryti. Manau, reiktų tiesiog rasti rektorių, kuris sugebėtų KTU pakelti į tą tarptautinį lygį, kurio jis tikrai dar nėra pasiekęs.

Kokias galima būtų daryti išvadas iš visos šios nemalonios istorijos?

Aš asmeniškai ilgai svarsčiau ir tyrinėjau tą habilitacinį darbą, nes žinojau, kad čia bus labai rimtas apkaltinimas. Aš jį tikrai išstudijavau, ir, kaip sakiau, priėjau išvados, kad rektorius P. Baršauskas iš tikrųjų neturi reikiamų kvalifikacijų nei vadybos moksle, nei techniniuose moksluose. Jaučiau pareigą pateikti skundą, nes, mano nuomone, reikėjo gelbėti Technologijos universitetą nuo nekvalifikuotų vadovų. Dar galėčiau pastebėti, kad abidvi KTU prorektorės irgi neturi jokio techninio mokslo kvalifikacijų – abi yra vadybininkės. Taigi trys vadybininkai valdo Technologijos universitetą. Turiu pasakyti, kad tai yra vienas iš nemaloniausių mano pergyvenimų, bet, po ilgų svarstymų, jaučiau pareigą žūtbūt Lietuvos techninius mokslus  grąžinti į gerą kelią.