CENTRAS - Geografija-Rajonai - Lietuvos nepriklausomybės siekius skleidė net Sigmund Freud sūnėnas
Pirmoje nuotraukoje (biuras1): Lietuvių informacinis biuras Washingtone 1917–1918 metais. Prie pirmo stalo sėdi Balys Mastauskas, prie antrojo – Julius Kaupas, prie durų Kazys Česnulis. Moterys nuotraukoje – biuro darbuotojų sekretorės.
Pirmoje nuotraukoje (biuras1): Lietuvių informacinis biuras Washingtone 1917–1918 metais. Prie pirmo stalo sėdi Balys Mastauskas, prie antrojo – Julius Kaupas, prie durų Kazys Česnulis. Moterys nuotraukoje – biuro darbuotojų sekretorės. (Nuotraukos iš Balzeko lietuvių kultūros muziejaus fondų)

Lietuvos nepriklausomybės siekius skleidė net Sigmund Freud sūnėnas

Virginija Petrauskienė.

Artėjant 1918 metų vasario 16 dienos Lietuvos Nepriklausomybės akto pasirašymo šimtmečiui, pravartu prisiminti, kiek daug dirbo ir padarė Amerikoje gyvenantys lietuviai, kad paremtų savo tautos Nepriklausomybės siekį.

Autentiškos nuotraukos – iš privačios kolekcijos

Balzeko lietuvių kultūros muziejaus archyvuose esama itin retų ir vertingų eksponatų, liudijančių apie to laikmečio mūsų tautiečių Amerikoje nuveiktus darbus. Fonduose yra dvi originalios nuotraukos iš 1917–1919 metų. Jose įamžintas Lietuvių Tautos fondo išlaikomas Lietuvių informacijos biuras Washingtone su jame tuo metu dirbusiais žmonėmis.

Abi nuotraukos į Balzeko muziejų pateko iš privačios garsaus visuomenininko ir muziejininko Aleksandro Račkaus (1893–1965), palaidoto Čikagoje, asmeninės kolekcijos.

Viena iš šių nuotraukų buvo panaudota JAV išleistos Lietuvių enciklopedijos (vadinamos Bostono enciklopedijos) šešioliktame, Juozo Girniaus redaguotame tome. Bostono enciklopedijoje pateikiama nemažai informacijos apie tai, ką veikė Europoje ir vėliau JAV įkurti Lietuvių informacijos biurai.

Čia rašoma, kad pirmasis biuras buvo įkurtas Europoje, Prancūzijos sostinėje Paryžiuje 1911 metais. Jo steigėjas – Lietuvos politikas ir diplomatas Juozas Gabrys-Paršaitis. Fondo veiklą finansavo Amerikos lietuviai. Biuro uždavinys buvo pasakoti pasauliui apie Lietuvą, informuoti apie mūsų šalies padėtį, ieškoti pasaulio šalių paramos Lietuvos Nepriklausomybės siekiams.

Tais pačiais 1911-aisias, Lietuvių informacijos biuro įsteigimo metais J. Gabrys dalyvavo Londono tautų kongrese ir pirmą kartą Europos akivaizdoje iškėlė Lietuvos klausimą, įteikdamas prancūzų ir anglų kalbomis išspausdintą memorandumą. Jame buvo aiškinama, kad lietuvių tauta skiriasi nuo slavų ir germanų tautų. Paryžiuje sušauktame pirmajame pasauliniame Pavergtųjų tautų suvažiavime, kur buvo įkurta Pavergtųjų tautų sąjunga, J. Gabrys taip pat dalyvavo kaip Lietuvos atstovas. Lietuvis buvo išrinktas šios sąjungos reikalų vedėju.

1915 metais Lietuvių informacijos biuras kartu su Pavergtųjų tautų sąjunga perkeliamas į Šveicariją, Lausanne miestą. 1916 metų vasarą nuspręsta padidinti biuro narių skaičių. Prie J. Gabrio prisijungė kunigas Juozas Purickis, kuris buvo paskirtas biuro sekretoriumi ir Vladas Daumantas (Dzimidavičius), kuriam buvo skirtos iždininko pareigos. Biurui pavesta veikti dar nesančios Lietuvių tautos tarybos delegacijos vardu. Tokia taryba buvo įkurta tik 1917 metais, atvykus kunigams Vincui Bartuškai iš JAV ir Konstantinui Olšauskui iš Rusijos. 

Antroji titulinės nuotraukos pusė.
Antroji titulinės nuotraukos pusė.

Vyko pas Popiežių dėl Lietuvių dienos paskelbimo

Beje, V. Bartuška pasauliniame Pavergtųjų tautų kongrese, vykusiame 1916 metų birželį Lausanne, perskaitė reikalavimą suteikti Lietuvai nepriklausomybę. Maždaug tuo metu jis Romoje aplankė popiežių Benediktą XV ir paprašė jo suteikti leidimą visose pasaulio katalikų bažnyčiose paskelbti Lietuvių dieną. Katalikiškas laikraštis „XXI amžius” 2008 metų rugsėjo 26 dienos numeryje apie tai rašė:

1916 m. birželio 27–29 dienomis Šveicarijoje, Lozanoje, vyko Pavergtųjų tautų kongresas, kuriame dalyvavo 27 tautų atstovai. 3000 vietų salė buvo prikimšta. Dalyvavo ne tik po penkis kiekvienos tautos delegatus, bet ir  kariaujančių valstybių šnipai, diplomatai ir smalsi Šveicarijos publika. Jame kun. dr. V. Bartuška perskaitė Lietuvos visiškos nepriklausomybės reikalavimą.

Netrukus kun. dr. V.  Bartuška nuvyko į Romą ir aplankė popiežių Benediktą XV. Jam įteikė Lietuvos kunigų prašymą paskirti Lietuvių dieną pasaulio katalikų bažnyčiose. Tiesa, prieš tai jį buvo aplankęs Martynas Yčas, kuris agentūroms klaidingai pranešė, kad Šventasis Tėvas tokią dieną jau paskelbė. Iš tiesų po M. Yčo apsilankymo Popiežius tik buvo pažadėjęs remti lietuvius, tačiau jis lietuvių neskyrė nuo lenkų ir visa parama būtų atitekusi lenkams. Benediktas XV kun. dr. V. Bartuškai sakė, kad duodami aukas lenkams pasaulio katalikai manė šelpsiantys ir lietuvius. Kunigui teko gelbėti padėtį ir papasakoti Šventajam Tėvui apie tikrąją lietuvių situaciją. Tada Benediktas XV pažadėjo skirti Lietuvių dieną.

Po šios misijos kun. dr. V. Bartuška su dr. J. Bielskiu turėjo grįžti į JAV. Gibraltare kunigo vos neišlaipino iš laivo palaikę vokiečių šnipu. Amerikoje jie abu kartu reklamavo Lietuvą duodami interviu įtakingiausiems JAV laikraščiams.

2005 metų gegužės 13 dienos ,,XXI amžiaus” priedas ,,Kristus ir pasaulis” rašo, kad popiežius Benediktas XV tokią Lietuvių dieną paskyrė 1917 metų gegužės 20-ąją (tiesa, iki to laiko teko dar daug pastangų padėti lietuvių aukštiems diplomatams ir dvasininkams). Šios Lietuvių dienos metu buvo kviečiama visame pasaulyje esančiose bažnyčiose aukoti Lietuvos naudai. Iš tos rinkliavos vien Lausanne veikęs lietuvių  vykdomasis komitetas  gavo  407 589 frankus.

Benediktas XV pats siuntė pašalpas atskiroms tautoms ir ypač badaujantiems vaikams visuose kraštuose. Lietuvai jis skyrė 20 tūkst. frankų ir 10 tūkst. lirų. Nors Popiežiaus XV paskelbtos Lietuvos dienos materialiai nelabai daug padėjo Pirmojo pasaulinio karo nualintai Lietuvai (Lietuvių enciklopedijos duomenimis, iš viso gal buvo surinkta per 1 milijoną litų), tačiau ši pasaulinė akcija turėjo didelę propagandinę reikšmę. Lietuva sugebėjo pasauliui prisistatyti kaip atskira šalis, o ne Lenkijos dalis. Organizatoriai gavo jaudinančių paguodos ir užuojautos atsiliepimų iš tolimiausių pasaulio šalių, net iš Afrikos.

Biuras Washingtone, fotografuota 1918–1919 metais.
Biuras Washingtone, fotografuota 1918–1919 metais. K. Česnulis sėdi prie stalo kairėje, B. Mastauskas viduryje, J. Kaupas dešinėje.

Lietuvos laisvės siekius garsino ir amerikiečiai

Lietuvių informacijos biuro nariai leido periodinių ir neperiodinių leidinių apie Lietuvą užsienio kalbomis, teikė komunikatus spaudai, taip pat rašė straipsnius į kitus leidinius, nuolat keldami Lietuvos nepriklausomybės klausimą.

Bostono enciklopedijos teigimu, Šveicarijoje esantis biuras išleido per 50 leidinių apie Lietuvą. Lietuvių informacijos biuro veiklą ne tik jos pradžioje, bet iki veiklos pabaigos rėmė Amerikos lietuvių organizacijos, daugiausiai pinigų skyrė JAV Lietuvių tautos tarybos įsteigtas Tautos Fondas. Lausanne Lietuvių informacijos biuras savo veiklą baigė 1919 metų spalio mėnesį.

Panašus biuras, pavadintas Lithuanian National Council Information Bureau, veikė ir Amerikoje, Washingtone. Jis ten buvo atidarytas 1917 metų birželio 15 dieną. Biurui buvo keliami panašūs tikslai – kovoti už Lietuvos reikalus ir atremti rusų bei lenkų propagandą JAV valdžios sluoksniuose. Biurą įsteigė Katalikų lietuvių tautos taryba, kurią lėšomis aprūpino jos suorganizuotas Tautos Fondas.

Biurui Washingtone iki 1919 metų vadovavo teisininkas Jonas Julius Bielskis. Jam talkininkavo studentas Kazys Česnulis-Ščesnulevičius, taip pat Julius Kaupas, kuris tuo metu Washingtone atliko karinę prievolę. Washingtono biurui savo laisvą nuo darbo vienoje JAV karinėje įstaigoje laiką skyrė ir advokatas Balys Mastauskas. Turėdamas daug pažinčių tarp įtakingų amerikiečių, jis pasirūpino tuo, kad lietuvių delegaciją 1918 metų gegužės pradžioje priimtų tuometinis Amerikos prezidentas Woodrow Wilson. Susitikimo metu JAV vadovas pažadėjo sudaryti studijų komisiją Lietuvos klausimams spręsti.

Biuras informuodavo JAV valdžios įstaiga, Kongreso narius ir spaudą apie lietuvių siekius, mezgė naudingus politinius ryšius.

Pasišventę Lietuvai šios įstaigos darbuotojai ir talkininkai rengė memorandumus, rezoliucijas, išleido nemažai informacinių leidinių. Jie taip pat lietuvių kolonijose organizavo patriotinę veiklą.

1919 metų kovo 18 dieną buvo nutarta įsteigti dar vieną Lietuvių informacijos biurą New Yorke. Šis biuras dirbo iki 1919 metų rugsėjo 16 dienos. Jam vadovavo viešųjų ryšių specialistas Carl Byoir, Lenkijos žydų kilmės amerikietis. Jis buvo ir JAV oficialaus viešosios informacijos biuro vicepirmininkas. Jam garsinti Lietuvą padėjo kitas amerikietis – Edward L. Bernays, vaikystėje su tėvais atvykęs į JAV iš Austrijos, garsaus psichoanalitiko Sigmund Freud sūnėnas, vėliau nusipelnęs austrų ir amerikiečių viešųjų ryšių ir propagandos pradininko titulą.

Jis kartu su C. Byoir surengė lobizmo kampaniją siekdami, kad 1918 metų vasario 16 dieną nepriklausoma paskelbtą Lietuvos valstybę pripažintų JAV kongresas. Biuras kasdien visai JAV spaudai teikė žinių apie Lietuvą. Visa ši informacija būdavo spausdinama šimtuose Amerikos laikraščių ir žurnalų. Apie šias dienas ir C. Byoir pasiūlymą jiems abiems dirbti ir atstovauti Lietuvos Nepriklausomybei Edward L. Bernays užsimena savo knygoje Biography of an idea. The founding principles of public relations”.

Šių Europoje ir JAV veikusių Lietuvos informacijos biurų ir juose dirbusių inteligentų dėka pasaulis išgirdo apie mažą šalį Lietuvą, bandančią atsitiesti po Pirmojo pasaulinio karo ir siekiančią laisvės, nepriklausomybės bei savo valstybingumo pripažinimo. Šių žmonių darbas tapo svariu indėliu į Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą ir jos pripažinimą visame pasaulyje.

Straipsnis parengtas, remiantis: Lietuvių enciklopedija, XVI t., JAV; Donatas Januta Lietuviški takai”, Vilnius, 2015; „XXI amžius”, 2008, rugsėjo 26; „Kristus ir pasaulis”, 2005, gegužės 13.

Antroji nuotraukos pusė.
Antroji Biuro Washingtone nuotraukos pusė.