CENTRAS - Istorija - Lietuvos operos legendos Kipro Petrausko ir jo brolio muziko Miko namai atviri visiems
Miko ir Kipro Petrauskų namas
Miko ir Kipro Petrauskų namas Kauno Žaliakalnyje. (Algio Vaškevičiaus nuotraukos)

Lietuvos operos legendos Kipro Petrausko ir jo brolio muziko Miko namai atviri visiems

Algis Vaškevičius.

Praėjusių metų lapkritį sukako 130 metų nuo žymaus Lietuvos operos dainininko, profesoriaus Kipro Petrausko (1885–1968) gimimo. Jubiliejui skirta paroda „Amžiams įdainavęs savo vardą” prieš pat praėjusias Kalėdas buvo atidaryta Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Šioje parodoje pristatyta solisto veikla Peterburgo Marijos ir Kauno Valstybės teatruose, įvairių jo vaidmenų, šeimos bei laisvalaikio fotografijos. Parodos pavadinimui pasirinktas dirigento Algimanto Kalinausko žurnale „Švyturys” 1985 metais spausdinto straipsnio, skirto Kipro Petrausko šimtmečiui, pavadinimas.

Įdomi paroda „Tegyvuoja Kipras”, skirta garsiojo atlikėjo jubiliejui, nuo praėjusių metų gruodžio veikia ir Kaune esančiame Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje. Čia pirmą kartą yra pristatoma gausi dainininko sveikinimų kolekcija. Dauguma sveikinimų yra skirta artisto kūrybinės veiklos jubiliejui paminėti 1926 metais (nuo pirmojo vaidmens pirmojoje lietuviškoje jo brolio Miko Petrausko operoje „Birutė” 1906 metais), taip pat 1936 metais sukakusiam 25-erių metų jubiliejui nuo darbo Peterburgo Marijos teatre pradžios 1911 metais. Parodoje daug sveikinimų ir amžiaus jubiliejų proga.

Iš viso muziejaus fonduose yra saugoma daugiau kaip 200 įvairiausių sveikinimų – ir didelio formato užrašų, ir telegramų, atvirlaiškių iš Lietuvos ir užsienio valstybių, religinių, visuomeninių organizacijų, teatrų, muzikos ir mokslo įstaigų, žymių asmenų. Parodoje jų galima pamatyti 85, beveik visi yra eksponuojami pirmą kartą. Visi jie atspindi Lietuvos tarpukario ir kelių vėlesniųjų dešimtmečių sveikinimų „madas”: jų menines tendencijas, atlikimo technikas, stebina tuomet veikusių pačių įvairiausių visuomeninių organizacijų gausa.

K. Petrauskas gimė 1885 m. lapkričio 23 d. Ceikinių kaime, tuometėje Švenčionių apskrityje. Pirmąsias muzikines žinias jis gavo iš tėvo ir vyresniųjų brolių. Vyriausias brolis Mikas kantriai mokė Kiprą pažinti natas, groti fisharmonija, vargonais. Dvylika metų už Kiprą vyresnis M. Petrauskas, dar besimokydamas Rokiškio muzikos mokykloje, jau buvo gerokai patyręs muzikas – dirbo vargonininku darbą, organizavo chorus, mokė juos lietuviškų dainų. Kai M. Petrauskas gavo vargonininko vietą Obeliuose, išsivežė ir jaunesnįjį brolį, kuris ten giedojo bažnyčios chore, mokėsi groti vargonais.

Petrauskų šeimos genealoginis medis.
Petrauskų šeimos genealoginis medis.

1901 metais M. Petrauskas išvyko mokytis į Peterburgo konservatoriją, o Kipras vargonavo Gervėčių bažnyčioje, vėliau persikelia į Onuškį, iš ten – į Dusmenis. Kai 1906 m. M. Petrauskas Vilniuje pastatė savo operą „Birutė”, skyrė joje Kiprui Birutės brolio vaidmenį, kuris turėjo didelės įtakos K. Petrausko gyvenime. Solistas išvyko mokytis dainavimo į Peterburgo konservatoriją, vaidino jos studentų spektakliuose, sėkmingai dalyvavo solistų atrankoje į Imperatoriškąjį Marijos teatrą, kuriame debiutavo 1911 metais hercogo vaidmeniu Giuseppe Verdi operoje „Rigoletas”. Čia jis dirbo devynerius metus, sukūrė per 50 įsimintinų vaidmenų.

1920 m. rugpjūčio mėnesį K. Petrauskas grįžo į tėvynę ir dalyvavo steigiant Kaune operos teatrą. „Traviata” savo veiklą pradėjęs teatras nuolat augo, stiprėjo, per metus buvo pastatoma po 6–7 operas ir baletus. Be įtempto darbo Valstybės teatre, K. Petrauskas nemažai gastroliavo užsienio teatruose Rygoje, Berlyne, 1929 metais – Pietų Amerikoje, kai įsimintinos gastrolės prasidėjo Paryžiuje, Miunchene ir nusitęsė į Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Čilę, Peru. Šių gastrolių metu buvo suvaidinti 48 spektakliai. 1936 m. pavasarį K. Petrauskas su rusų operos ir Valstybės teatro solistų grupe gastroliavo Argentinoje.

1936 m. gruodžio 22 d. surengtos Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operos „Kitežas” premjera Kaune Valstybės teatre, spektaklis skirtas K. Petrausko kūrybinės veiklos 25-čiui. Šia proga buvo surengtos įspūdingos iškilmės, solistas apdovanotas Gedimino I laipsnio ordinu. Scenoje po spektaklio K. Petrauskui buvo teikiamos dovanos, skaitomi sveikinimai ir telegramos, kurių nemažą dalį dabar galima pamatyti parodoje.

Po įtempto darbo teatre, varginančių gastrolių, K. Petrauskas mokėdavo puikiai atsipalaiduoti ir pailsėti gamtoje – jis buvo aistringas žvejys ir medžiotojas, dalyvaudavo stendinio šaudymo varžybose, kur yra pelnęs nemažai apdovanojimų. Solistas mėgo stebėti futbolo, ledo ritulio varžybas, buvo daugelio besikuriančių sporto organizacijų rėmėjas, prizų ir apdovanojimų steigėjas.

Po sovietų okupacijos 1948 m. operos teatras buvo perkeltas į Vilnių, kur apsigyveno ir K. Petrauskas su šeima. Jis dainavo Operos ir baleto teatre, dėstė dainavimą Lietuvos konservatorijoje, jam profesoriaus vardas. K. Petrausko kūrybinis darbas buvo įvertintas aukštais sovietiniais apdovanojimais, garbės vardais.

K. Petrauskas su dramos aktore Elena Žalinkevičaite susituokė 1928 metais. „Aš tave myliu visa savo siela, nėra valandėlės, kad aš nesvajočiau tavęs, nėra valandėlės, kad tavo brangus veidelis nestovėtų vaizduotėje prieš akis”, – rašė 1929 metais žmonai laiške iš Pietų Amerikos K. Petrauskas.

Šeima užaugino 3 vaikus Leoną, Guodą ir Aušrą, įsūnijo Marių Juozą, susilaukė 9 anūkų. Antrojo pasaulinio karo metais E. ir K. Petrauskai priglaudė ir užaugino žydaitę Danutę Pomerancaitę, už žydų gelbėjimą jie po mirties buvo apdovanoti Lietuvos respublikos „Žūvančiųjų gelbėjimo” kryžiumi, 1999 metais – Jeruzalėje įsteigtu Tautų teisuolio medaliu. K. Petrauskas mirė 1968 m. sausio 17d., palaidotas Rasų kapinėse.

Įdomi ir Petrauskų namo, kuriame dabar veikia jų vardo muziejus, istorija. Didelis, erdvus beveik 2 tūkstančių kvadratinių metrų ploto namas su erdviais rūsiais yra įsikūręs gražioje vietoje Žaliakalnyje. Šis namas čia iškilo 1925 metais, Petrauskų kaimynai buvo keliautojas Matas Šalčius, poetas Kazys Binkis, rašytojas Vincas Krėvė-Mickevičius, netoliese gyveno ir būsimojo Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus šeima, taip pat buvo Italijos ir Šveicarijos pasiuntinybės. Kitapus jų namo buvo Žemės ūkio ir pramonės parodų aikštė, kurios teritorijoje 1938 m. planuota statyti Valstybės rūmus (dabar ten – Kauno viešoji biblioteka).

Name buvo įrengti šeši butai – Kipras Petrauskas įsikūrė antrame aukšte, Miko Petrausko šeima gyveno pirmame aukšte iš kiemo pusės, M. Petrausko sūnus Adakris jau vėliau su šeima gyveno mansardoje. Kitus butus Petrauskai išnuomodavo, kad būtų lengviau išlaikyti namą, vienu metu čia gyveno ir rašytojas Pranas Mašiotas su šeima. Laikui bėgant keitėsi namo vidinis išplanavimas, keitėsi nuomininkai. 1940 m. rudenį pastatas buvo nacionalizuotas, Antrojo pasaulinio karo metais jame gyveno vokiečiai, pokaryje antrame aukšte veikė poliklinika.

Muziejus
Muziejuje atkurta autentiška aplinka

Atsižvelgiant į K. Petrausko nuopelnus Lietuvos muzikinei kultūrai, namas buvo grąžintas šeimai, iš karto po K. Petrausko mirties buvo nutarta čia įkurti K. Petrausko memorialinį muziejų, kuris atidarytas 1977 metais. 1985-aisiais, ruošiantis K. Petrausko 100-osioms gimimo metinėms, muziejus buvo suremontuotas, po kelerių metų atidaryta nauja kompozitoriaus, pedagogo, visuomenės veikėjo ir dainininko Miko Petrausko gyvenimo ir kūrybos ekspozicija, muziejus pavadintas Miko ir Kipro Petrauskų lietuvių muzikos muziejumi.

2006 metais pradėti muziejaus pastato rekonstrukcijos darbai, kurių metu buvo sutvirtinti namo pamatai, pakeisti perdengimai, įrengtos ventiliacijos sistemos, memorialiniame bute atkurtos autentiškos sienų ir grindų spalvos, atnaujintos administracinės patalpos, modernizuota koncertų salė. Dabar čia galima pamatyti tokią aplinką, kuri buvo gyvenant namo šeimininkams, iš vaikštant po kambarius atrodo, kad garsieji Lietuvos muzikai tik trumpam išvyko ir netrukus grįš į savo namus.

2009 metų rudenį po renovacijos buvo atidarytas memorialinis Kipro Petrausko butas. Čia galima pamatyti tris memorialinius kambarius: svetainę, K. Petrausko kabinetą ir jo žmonos, E. Žalinkevičaitės-Petrauskienės kambarį. Viename iš kambarių eksponuojamas įspūdingas Petrauskų genealoginis medis, kurio šakos yra nusidriekusios ne tik Lietuvoje, bet ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, Vokietijoje, Australijoje, kitose šalyse.

Restauratoriai labai rūpestingai atkūrė kambarių interjerą, netgi sienas išmargino panašiu raštu, koks buvo čia gyvenant Petrauskų šeimai. Įdomiai atrodo pastelinės spalvos, netaisyklingos formos svetainė su keliais kampais, darbo kabinete įdomu apžiūrėti K. Petrausko koncertinį lagaminą, drabužius, muzikinį instrumentą. Dar neįrengtas jo miegamasis, kuriam gaminami baldai, numatoma įrengti ir informatyvias solisto gyvenimo, kūrybos ir laisvalaikio ekspozicijas.

Muziejininkai lankytojams gali pasiūly-ti keletą edukacinių programų – „Svečiuose pas muzikos instrumentus”, „Žaidžiame dainų šventę”, „Nepažįstamas Mikas Petrauskas”, „Opera: scena ir užkulisiai”, taip pat virtualią ekskursiją „Visos jos tokios”. Įdomi ir ekskursija „Kai ponų nėra namie”, kurios metu pristatomas Petrauskų namas, susipažįstama su autentiška XX amžiaus pradžios istorine aplinka: baldais, namų apyvokos  daiktais,  garsių praėjusio amžiaus menininkų  paveikslais. Čia galima prisės-ti ir pasiklausyti Kipro Petrausko įdainavimų.