CENTRAS - Geografija-Rajonai - Lietuvybė – ne valstybės, o tautos turtas
Jurgis Didžiulis (v.) aplankė daug lietuvių bendruomenių.
Jurgis Didžiulis (v.) aplankė daug lietuvių bendruomenių. (Asmeninio albumo nuotr.)

Lietuvybė – ne valstybės, o tautos turtas

Rasa Kazlas.

Jurgis Didžiulis.
Jurgis Didžiulis.

Kai šiandien Lietuva išgyvena demografinę krizę, kai jos piliečiai keikia šalį ir vyksta svetur ieškoti ne tik gardesnio kąsnio, bet ir sprunka iš savo Tėvynės ir dėl psichologinio mikroklimato, neteisybės, iškreiptų bendruomeninių santykių, Lietuvoje vis dar lieka nuostabių žmonių, kuriems ši šalis yra neišsenkančių galimybių šaltinis,  įspūdinga gamta viliojanti žemė, kurioje svarbiausias kriterijus yra tai, kad tu gali būti jos tikru šeimininku ir mylėti ją net ir su didžiausiais trūkumais.

Tokią Lietuvą, savo protėvių gimtinę, prieš septyniolika metų atrado atlikėjas, dainų ir muzikos autorius, prodiuseris, visuomenės veikėjas ir aktyvistas Jurgis Didžiulis. Gimęs ir augęs Kolumbijos sostinėje Bogotoje, Jurgis yra trečios kartos išeivis iš Lietuvos, kuris grįžo į savo senelių žemę, čia vedė ir čia augina savo vaikus. Jurgis vienas tų lietuvių išeivių, kuris nėra abejingas, kokia bus Lietuvos ateitis, jam svarbu – kokioje šalyje gyvens jo vaikai, anūkai. Todėl visai neatsitiktinai pastaruoju metu yra įsitraukęs į naują savo projektą „To be LT”. Pirmasis šio projekto dokumentinis pasakojimas, fiksuojantis skirtingų generacijų lietuvių gyvenimą už Atlanto, didžiausią dėmesį telkia į lietuvybės išsaugojimą, savosios tapatybės paieškas. Pradėjęs kelionę nuo Amerikos, Jurgis su savo komanda žada aplankyti ir kitus po platųjį pasaulį išsibarsčiusius lietuvius.

Jurgi, kaip gimė mintis kurti projektą „To be LT”? Pirmoje vaizdo dokumentinėje juostoje įamžinai Amerikos lietuvius iš skirtingų kartų, gyvenančius skirtingose JAV vietose. Palietei ir skaudžią temą – kai kuriose vietose nykstančias lietuviškas bendruomenes. Pradėti šį projektą Tave skatino Tavo asmeninės patirtys, Tavo paties tautinės tapatybės išgyvenimai?

Sakyčiau, tapatybės ieškojimas – aktuali ir sena tema ir dar pridurčiau – gana svarbi tema. Žinai, gyvendamas Lietuvoje visus tuos septyniolika metų galvojau, kad jau esu išsprendęs šią problemą ir man nereikės grįžti prie to vėl. Deja, gyvenimas parodė, kad tai labai aktualu. Užsienio reikalų ministerijos atsakingi darbuotojai man uždavė klausimą – ar nebūtų aktualu pakalbinti išeivių lietuvių bendruomenes, kadangi jos nebėra tokios, kokios buvo anksčiau. Gyvenimas keičiasi, keičiasi žmonės, keičiasi ir bendruomenės. Kaip testą padarėme vieną kelionę į Braziliją ir pamatėme, kad yra galimybė kurti panašų projektą ir ten. Ir kai vyko XV Lietuvių tautinių šokių šventė Baltimorėje, pratęsėme savo keliones ir pažintis po JAV bendruomenes. Turėjome vieną tikslą – nustatyti, kas vienija mus, lietuvius. Iš pradžių galvojome, kad nuvažiuosime, susipažinsime, pabendrausime. O pabendravę supratome, kad yra ne tik didžiulė galimybė veikti, bet ir daug neišspręstų emocinių klausimų. Tiksliau – yra tokių emocinių duobių, kurios vis dar neužpiltos. Ir tol, kol jos žiojės, matysime daug savojo indentiteto ieškojimo pasekmių. Čia kaip su tuo vėju – matai, kaip jis pūsdamas pridaro aplinkai daug žalos, tačiau paties vėjo juk nematai. 

Kaip jūs manote – lietuviai mes, ar ne lietuviai?
Kaip jūs manote – lietuviai mes, ar ne lietuviai?

Mums Lietuvoje, žinoma, sunkiau matyti Amerikos lietuvių identiteto problemas, lygiai taip, kaip ir jiems sunku suvokti mūsų rūpesčius.

Mes kalbame apie labai gilias žaizdas, kurias paliko sovietų okupacija. Abiem pusėms. Tiek žmonėms, kurie gyveno Lietuvoje ir nenori pripažinti, kad buvo paveikti, tiek ir lietuviams užsienyje sudėtinga susitaikyti su tuo, kad pasibaigus okupacijai jie turėtų perkalibruoti savo lietuvybę, kuri derėtų su XXI amžiaus aplinkybėmis. 

Gerai, tuomet klausimą pasuksiu kitu kampu – o kokia buvo paties tapatybės paieška ir kada supratai, kad nori kelti sparnus ir nutūpti Lietuvoje?

Kai gyvenau Bogotoje, laikiau save lietuviu, o kai atvažiavau į Lietuvą, reikėjo gerokai pakovoti ir įrodyti, kad esu lietuvis. Chebra mane pradėjo priimti tik tada, kai pradėjau keiktis rusiškai (juokiasi). Žmonės juk paprastai tapatinasi su tuo, kuriame mato savo atspindį. Kai jie mato savo atspindį, sako – jis toks, kaip aš, tuomet ir mezgasi abipusis ryšys. 

Tai gal dažnos Lietuvos lietuvių ir užsienyje gyvenančių tautiečių nesusikalbėjimo priežastys slypi mentaliteto skirtumuose?

Nemanau, kad tai mentaliteto skirtumai, veikiau – empatijos ir jautros nebuvimas artimam. Nėra paslaptis, kad mes, lietuviai, esame labai neempatiški žmonės. Pasaulio tyrimai rodo, kad empatiškumo rodikliuose esame uodegoje. Labai liūdna, ir tai paaiškina, kodėl mums atvažiavus į Lietuvą taip sudėtinga jaustis visaverčiu lietuviu. Tuomet supranti, kodėl mums sudėtinga priimti Lietuvoje ir  kitus, kurie truputėlį kitaip atrodo. Kliūna mums ir kaip žmogus kalba, ir kaip galvoja, ir dar visokių kabliukų randame.

Amerikoje teko aplankyti daug įdomių vietų, tarp jų ir Lithuanian Music Hall.
Amerikoje teko aplankyti daug įdomių vietų, tarp jų ir Lithuanian Music Hall.

O kaip tu taikeisi su tuo, kad ne iš karto pasijutai visateisiu lietuviškos bendruomenės nariu Lietuvoje?

Aš buvau susitaikęs su tuo. Žinai, septyniolika metų gyvendamas Lietuvoje ir būdamas prie lietuvybės židinio, matydamas nemažai keistų momentų, pamažu supranti, kad užsienio lietuviai turi taip pat atnaujinti savo lietuvybę. Prisipažinsiu – iki praėjusių metų jaučiau tokį nepatogumą, kai tavęs klausia – ar esi lietuvis, – sakai „taip”, bet kažkur giliai jauti, kad kažkas ne taip. Gražiausia tai, kad po praėjusių metų kelionės aš gavau progą susitapatinti su pasaulio lietuvių bendruomene, su tais žmonėmis, Amerikos lietuviais, kurie turėjo panašius išgyvenimus kaip aš, ir kai po to grįžau į Lietuvą, teko savo aplinkai, savo draugams pripažinti, kad esu pasaulio lietuvis. Ir jeigu jūs mane priimsite tokį, tuomet aš mielai save vadinsiu ir Lietuvos lietuviu.

Kokių žmonių sutikai Amerikoje? Galbūt buvo momentų, kurie Tave labiausiai nustebino? Gal buvo tokių, kurie buvo labai nusivylę Lietuvos požiūriu į juos, kaip į Amerikos lietuvius?

Tai matyti visur, ir tai yra labai liūdna. Matai, kad ta naujoji – trečiosios bangos emigrantų karta jaučia gėdą, nors jie labai stengiasi savo tautinį identitetą išsaugoti. Dėl lietuviškų šaknų išsaugojimo siunčia vaikus į lituanistines mokyklas, dalyvauja lietuviškuose renginiuose, tačiau grįžę į Lietuvą yra verčiami jaustis nepilnaverčiais, nors tie žmonės savyje turi neišdildomą lietuvybės jausmą. Ir, žinai, kas yra keista su tais jausmais? Jie kartais nelogiški.

Kur šįkart neša laivelis nenuoramą?
Kur šįkart neša laivelis nenuoramą?

Aš žiūriu į tuos karo nublokštus lietuvius, antrosios – vadinamos „dipukų” bangos išeivius. Kokios neįkainojamos buvo jų pastangos išsaugoti lietuvybę, mūsų tradicijas, gimtąjį žodį. Na, ir kas, kad  jų vaikai, anūkai, proanūkiai jau ne taip kalba lietuviškai, bet jie kalba. Ir ateina kažkoks lietuvis iš Lietuvos, ir jie bijo prie jo kalbėti lietuviškai, nes vienas ar kitas žodis gali nuskambėti ne taip. …Ir dėl to labai liūdna. Jeigu atvirai – aš visa tai pats patyriau ir turiu nemažai draugų, kurie išvažiuoja į užsienius, vėliau grįžę į Tėvynę išgyvena panašius jausmus. Kurdamas šį  projektą supratau viena –  mums visiems reikia supratingumo ir meilės. Turi būti gyva mintis, kad mes priimtume kitus, kurie yra kitokie, ir kad nebūtų gėdos ar baimės jausmo dėl antraeilių dalykų, kad galėtume parodyti, kaip tikrai kiekvienam žmogui rūpi ir kaip mums visiems svarbūs ir tie, kurie gyvena ne šalia mūsų.

Gal teko pastebėti ryškesnių tautinio supratimo skirtumų tarp pačių emigrantų Amerikoje?

Aš manau, kad yra daug baimės. Kokios? Štai Jums reiškinys. Antrosios bangos Amerikos išeiviai iki šiol jaučia atsakomybę prieš pirmosios bangos emigrantus, kurie priglaudė savo tėvynainius, bėgančius nuo karo, nuo sovietų režimo. Pirmieji išeiviai iš Lietuvos Amerikoje jau buvo sukūrę diasporos infrastruktūrą, buvo pakloję tvarius tautiškumo pamatus. Pastebėjau, kad „dipukai” iki šiol nenori pasirodyti prasčiau už savo pirmtakus. Ir dabar, kai atvažiavo trečiosios bangos emigrantai, jie yra visai kitokie. Jie neturi jokio tautinio streso. Jiems nekyla egzistenciniai lietuvybės klausimai, jie labiau atsipalaidavę, nes tėra ekonominiai bėgliai, siekiantys geresnio gyvenimo. Įsivaizduoju, kad senosios kartos žmonėms buvo sunku suprasti juos – jiems Lietuva buvo lyg viso gyvenimo svajonė, o šitie, atvykstantys, atvirkščiai – sako, kad Lietuva nieko verta, ten negalima išgyventi ir pan. Ir būtent toks pareigos, atsakomybės jausmo prieš savo tėvų žemę nebuvimas gimdė ryškią priešpriešą tarp dviejų kartų.

Kur lietuviai, ten ir krepšinis.
Kur lietuviai, ten ir krepšinis.

Tačiau džiugina kitas dalykas, kurį turiu paminėti. Pastebėjau skirtumus po kelionės 2006 m. ir dabar, kai grįžau po dešimties metų. Nemažai trečiosios bangos išeivių yra kur kas labiau įsitraukę į lietuvybės veiklą. Ir „dipukų” karta suprato, kad naujieji emigrantai vis tiek yra arčiau lietuviškos kultūros židinio, nes jie neseniai paliko Tėvynę. Antra vertus, trečiabangiai laiku suprato, kad kovoti ir palaikyti savus yra svarbu. Svarbu turėti ką paveldėti savo vaikams, kuriems tai suteiks tik išskirtinumą Amerikoje. Laikas parodė, kad vėlyvoji lietuvių emigrantų karta yra tokia pati, kaip ir visų kartų lietuviai išeiviai, kurie visi bendrai kovoja tame pačiame fronte už tą patį. Bent toks man susidarė įspūdis. Toks buvo jausmas, kai šį kartą lankiausi JAV lietuvių bendruomenėse.

Ar buvo kažkokių plika akimi matomų stereotipinių Amerikos lietuvių išeivių emocinės būsenos apraiškų, tokių konkrečių tautinės savirealizacijos paradigmų, kurios nuolat balansuoja tarp išlikimo ir išnykimo?

Tai buvo visa kelionė. Mano magistrantūros baigiamasis darbas buvo apie socialinę atsakomybę, kaip galimybę. Dirbu su verslo organizacijomis, kurios nori stiprinti bendruomeniškumą, visuomeniškumą savo įmonėse. Aš norėjau tas pačias žinias pritaikyti šitoje srityje ir šitame projekte. Nepakanka vien kalbėti lietuviškai,  vaikščioti į lietuviškus renginius. Reikia ieškoti pozityvių kampų, kad būtų aišku, kaip žmogus viso to siekia. Palaipsniui supratau, kad yra labai gilių randų, kurie neišgiję iki šiol. Ir visame tame pajutau didelį skausmą, pajutau, per ką praėjo visi tie žmonės. Po to supratau, kokie buvo mano diedukų potyriai, kaip jiems buvo sunku nešti tą lietuvybės estafetę ir perduoti mano tėvams, kaip buvo sudėtinga tėvams po to tai perduoti man. Tai savotiška našta.

Lietuvaičių apsuptyje.
Lietuvaičių apsuptyje.

Duosiu pavyzdį. Vaikas jaučia, kad yra amerikietis ar kolumbietis ir susitapatina su tais žmonėmis, kurie yra aplinkui, tačiau tėvai sako – ne, tu nepriklausai šitai bendruomenei, tu esi kitoks, ir tau duosime sudėtingą vardą, kuris sunkiai ištariamas, ir tu būsi truputėlį kitoks ir tu turi visa tai išsaugoti. Man buvo labai įdomu susitikti su žmonėmis, kurie irgi visa tai išgyveno, per ką perėjau aš pats. Kai man sukako 30 metų, po to, kai teko pavarstyti psichologų kabineto duris, supratau, kad tos traumos nėra mano, jos buvo paveldėtos, jos priklauso trims kartoms. Kas įdomu – tai nėra vien meilė Tėvynei, jos ilgesys, tai virsta pamažu šeimos drama. Tas aspektas man buvo labai įdomus. Ir būtent per šią paskutinę kelionę aš labiau susitapatinau su Amerikos lietuviais, nei su tais lietuviais, kurie čia gyvena, nes jie praėjo per tuos pačius potyrius ir išgyvenimus, kaip ir aš.

Ką galvoji apie dvigubą pilietybę ir nuomonę, kad tai neišspręs demografinės krizės. Tu, kaip menininkas, kaip visuomenės veikėjas, jau padarei didelį žingsnį link bendro išbarstytų po visą pasaulį lietuvių subūrimo draugėn, ką šiuo klausimu turėtų padaryti politikai?

Aš esu žmogus, kuris į politinius procesus deda labai mažai vilčių. Aš manau, kad žmonės yra nusipelnę valdžios, kokią ir turi. Manau, kad pokyčiai galimi tik per tautos švietimą. Žmonės pagaliau turi suprasti, kokie yra mūsų išskirtiniai bruožai, kodėl mes esame, kodėl išlikome per visas okupacijas, kas mūsų tėvams ir seneliams buvo brangu ir ką mes norime perduoti savo vaikams. Žodžiu, turime suprasti, kas mus daro išskirtinius šitoje didelėje tautų „šaikoje”. Aš manau, politikai į tai neatsakys, jie tuo klausimu bejėgiai. Turi būti į tai einama po truputį.

Su konsulu M. Gudynu ir LR generalinio konsulato Čikagoje darbuotojomis.
Su konsulu M. Gudynu ir LR generalinio konsulato Čikagoje darbuotojomis.

Kodėl man patinka šis projetas? Mes per emocinius patyrius esame labai skirtingi. Dar kas yra labai svarbu? Jeigu mes Lietuvoje priimtume tokią tiesą, kad yra žmonių, kurie myli savo kraštą, bet nelabai nori jame gyventi, kad yra žmonių, kurie išvažiuoja, pabūna kažkur svetimame krašte ir grįžta vėl į savo šalį – tai būtų gražiausia Lietuvos ateities vizija. Mes juk nekalbame apie trijų milijonų nykstantį kraštą, o kalbame apie keturių, o gal net penkių milijonų pasaulinę bendruomenę, kurioje yra daug iškilių ir nemažai gyvenime pasiekusių žmonių. Jeigu mes žiūrėsime į praeitį, tik bijosime ir manysime, kad mums reikia užsidaryti, matysime tik kažkokias politines priemones saugoti savo šalies teritoriją… O, aš manau, jeigu žiūrėsime per pasaulio prizmę ir būsime drąsūs, kiekvienam Lietuvoje atsivers graži perspektyva. Juk jūs iš mano filmo pastebėjote – bendruomenė yra gyva, tik reikia truputėlį jai naujos krypties, naujų idėjų, naujų vizijų, naujo oro. Ir jeigu tai atsitiks, tai jau bus tautos valia, o jeigu bus stipri tautos valia, tuomet ir politika seks iš paskos.

Esi optimistas, bet pateiksiu Tau pesimistinį pavyzdį. Nesena istorija lietuvio emigranto berniuko, grįžusio iš Anglijos – lietuviškoje mokykloje dėl netaisyklingos kalbos jį patyčioms pasmerkė net mokytojai. Tai pavienės istorijos, bet jos labai skaudžios. Ką turėtų padaryti Lietuva, kad pabėgę iš savo šalies žmonės atsigrįžtų į savo gimtinę?

Visų pirma žmonės turėtų suprasti, kad „maroziškumas” („marozas” – slengas. J. Didžiulis kalba apie visuomenės narius, kurie elgiasi agresyviai ir atšiauriai, ir tai būdinga visai posovietinei erdvei – aut. past.) yra liga, tai yra gydoma būsena. Ir tas „homo sovieticus” yra iš prigimties naglas, tūpas (akiplėša, bukas, obuojas – vert. iš slengo kalbos, aut. past.), jis bijo ir neprisileidžia artyn kitų žmonių, kurie yra kitokie. Tai yra sovietų palikimas. Tai esame ne mes. Šimtmečių mūsų istorija rodo mus buvus visai kitokius. Manau, kad ne tik reikia išsivalyti tą seną palikimą, bet reikia būti ir šiek tiek pozityviems mąstymu, kad galime būti šiek tiek geresni. Tas vaikas, kuris šiuo metu išgyvena savo dramą, yra kovos lauko priešakinėje linijoje; tai frontas, ir ten reikia kovoti.

Kur jūsų rankos?
Kur jūsų rankos?

Gali skambėti keistai, bet Amerikoje susidūriau su tokiu įdomiu fenomenu. Mūsų tautoje yra labai stiprus moteriškumo pradas, kuriame slypi meilė bei empatija. Turbūt visiškai neatsitiktinai Švč. Mergelė Marija tokią pagarbią vietą užima mūsų sąmonėje, mūsų katalikiškame tikėjime. Ir kai kalbėjau su Amerikos lietuviais, pastebėjau, kad didžiausias vaidmuo lietuvybės išsaugojime visais laikas teko moterims ir mūsų mamoms. Dabar lietuviškume įsigalėjęs vyriškumas, manymas, kad viską padarysime per jėgą: „Na, vyrai, dabar susikaupiam, sukandam dantis ir darom!” Ok, galima daryti, bet, aš esu žmogus, kuris tiki balansu tarp moteriškumo ir vyriškumo. Labai norėtųsi lietuviško moteriškumo atgimimo. Reikia iš naujo konstruoti, kas yra lietuvis ir kas yra Lietuva, ir po to imti tai, kas yra tikra ir kas tinka XXI amžiui. Tai sudėtinga ir gili terapija.

Ko reikėtų Lietuvos visuomenei, kad ši galėtų judėti į priekį sparčiau ir sėkmingiau?

Pasikartosiu – esu totaliai nusivylęs politika ir nemanau, kad reikšmingų pokyčių ateis iš ten. Politika yra pasekmė. Aš džiaugiuosi, kad yra žmonių, kurie gali pamažu veikti mūsų pasąmonę. Aš jaučiu, kad tai, ką aš darau, labai prasminga. Dar noriu penkių, aštuonių kelionių po visą pasaulį, kad parodyčiau Lietuvai, kokia Lietuva yra už jos ribų. Reikia vienybės, reikia viešos diskusijos ir bendro visuomeninio mobilizavimo. Jeigu politikai prisidės, gerai, bet iš mano patirties – jeigu politikų prašai pinigų, tai turi rašyti daug ataskaitų, prisiimti daug atsakomybių, ir tas dalykas tampa toks nenatūralus. Antras dalykas – nėra ilgalaikio įsipareigojimo. Aš manau, kad tai nėra valstybės turtas, o tautos turtas. Mūsų identitetas yra tautos turtas, tautos kodas. Gali mus kontroliuoti įvairios institucijos, bet vis tiek lieku prie nuomonės, kad identitetas yra už valstybės ribų. Kad būtų legitimus, gražus ir tikras šis procesas, reikia, kad žmonės patys sau užduotų klausimą, koks yra mano santykis su tauta, ir kad būtent jie pradėtų mobilizuotis. Šis mano projektas „To be LT” turi tęstinumą, nes jis giliai groja emocijos stygomis. Žmonėms patinka, ir jie nori pažinti kitokią lietuvybę, nei mes esame pripratę ją matyti Lietuvoje. Jau kitą savaitę išleidžiame vaizdo klipą, kad žmonės apie mūsų projektą sužinotų kuo daugiau. Sieksime gauti finansavimą iš privačių fondų, asmenų, kuriems tai rūpi.

Suk suk ratelį...
Suk suk ratelį…

Viename interviu paminėjai prastą lietuvišką bruožą – pavydą. Bet yra ir kitų lietuviško būdo savybių, kaip antai – vogti iš valstybės, pilietiškumo stoka, neįsiklausymas į kito nuomonę ir negebėjimas mandagiai diskutuoti. Visos šios priežastys atbaido net didžiausius Lietuvos patriotus, jų norą grįžti į tokią bendruomenę.

Amerikoje iš tikrųjų daug kas kalba apie įvairias priežastis, dėl kurių nenori grįžti, bet pirmiausia – korupcija ir mūsų valstybės būklė, kuri yra to grįžimo stabdys. Ši tema labai svarbi. Gal skambės kiek naiviai ir atrodys – lyg stumčiau į vienus vartus, bet aš manau, kad savo žymę čia paliko sovietizacija. Kas buvo „kietas” sovietiniame režime? Tas, kuris buvo naglas, tas alfa patinas, kuris galėjo pasiimti sau  daugiau. Kelių ereliai, kurie gali pabėgti nuo policijos ir nieko nemokėti, pasiųsti ant trijų raidžių, – mūsų visuomenės narių akivaizdoje atrodo labai „kieti”. Tai baisu. Bet korupcija yra visur, godumas – turėti kuo daugiau, nejausti ribų, nejausti, kad vogdamas darai žalą ne tik saviems, bet ir sau, arba elementariausių normos taisyklių nesilaikymas. Jeigu užsienio lietuviai, – aš kalbu apie visus lietuvius, net tuos, kurie išvažiavo vakar, – pabuvę truputėlį svetur, supranta, kad pasaulis yra kitoks, supranta, kad žmonės gyvena truputį kitaip, ir jie pradeda matyti kitokius gyvenimo standartus, tuomet gal yra vilties, kad tie, kurie yra užsienyje, mums, likusiems Lietuvoje, gali parodyti, kaip iš tikrųjų turėtume gyventi ir išgyventi, kaip galėtume savo šalyje jaustis oriai ir civilizuotai.

Jurgi, pats augai multikultūrinėje aplinkoje, buvai žmogus, išpildęs senelių ir tėvų lūkesčius, besąlygiškai integruodamasis į lietuvišką bendruomenę. O ar Tavo palikuonys išsiugdys visas lietuvio savybes? Ar elgiesi su savo vaikais taip, kaip elgėsi Tavo šeima su Tavimi?

Čia yra kertinis klausimas. Turime daug draugų ir pažįstamų, kurie turi panašių tautinių problemų su vaikais. Išvažiuoja gyventi į užsienį, atsiranda vaikų, ir tada jau pradeda galvoti, kaip čia išlaikyti tą lietuvybę. Mano šeimai yra šiek tiek lengviau, nes mes nuolat gyvename Vilniuje, tačiau yra sudėtinga, nes mano vaikai kalba tiek angliškai, tiek ispaniškai. Ir būna situacijų, kai jie su tam tikrais žmonėmis kartais nelabai nori būti lietuviais. Ir man tas skauda. Reikia nemažai pastangų parodyti jiems, kad yra kas.

Jurgis Didžiulis su smagiąja „Jievaro” grupe iš Atlantos šokių šventėje Baltimorėje, 2016.
Jurgis Didžiulis su smagiąja „Jievaro” grupe iš Atlantos šokių šventėje Baltimorėje, 2016.

Jeigu mes norime išlaikyti tai, kas mums šventa, kaip jau sakiau, reikia judėti prie lietuvybės norėjimo, bandyti juos užkrėsti ta lietuvybe, parodyti, kad tai yra jėga, kad faina būti lietuviu, nes tu gali būti išskirtinis. Amerikoje pastebėjau, kad jaunajai kartai turėti tą lietuviškumą yra jėga, skirtingai nei man, kai aš buvau vaikas. Man niekas nesakydavo, kad esu kietesnis už kitus, nes esu lietuvis. O dabar Amerikoje viskas taip susihegemonizavę. Dabar turėti kitokių šaknų, vadinasi, būti išskirtiniu ir labai reikšmingu. Ir matai, kad jauniems Amerikos lietuviams tai patinka. Jie mielai lanko lietuviškas mokyklas, nori išmokti lietuvių kalbos. Tai ir man yra pavyzdys parodyti savo vaikams, kad būti lietuviu yra jėga, užkrėsti tuo, kas yra geriausia lietuviškoje kultūroje, o ne priversti juos pagal mano nuožiūrą būti lietuviais.

Ar Tavo buvimas Lietuvoje – tai  išsipildžiusi Tavo senelių, tėvų svajonė?

Jie džiaugiasi, jie labai didžiuojasi. Tačiau aš prieinu gyvenimo ribą, kai tam tikru momentu turiu nustoti tenkinti kitų žmonių lūkesčius. Žinai, su mano šeima tai yra sudėtinga. Mano močiutei, jeigu tik duotum galimybę, ji iš karto nurodytų, kokią muziką reikia groti, kokias dainas dainuoti (juokiasi). Tokia jau mano šeimos santykių politika. Nors jie gyvena Kolumbijoje, bet, nepaisydami didelių atstumų, jie kiekvienais metais grįžta į Lietuvą.

Ar buvo paties bandymų su šeima išvykti iš Lietuvos?

Neatmetu to, kad visą laiką būsiu čia, Lietuvoje. Man Vilnius – namai, labai myliu šitą vietą ir aš esu iš tų žmonių, kurie supranta, kad gyvenimą kuriu pats. Mano draugai kuria gyvenimus užsienyje, bet yra kita medalio pusė, – o ar tu gali susikurti gyvenimą Lietuvoje? Dabar toji stigma persekioja tuos, kurie išvažiavo, tarsi išvažiavai ir tapai blogu. Koks skirtumas, kur tu gyveni. Lietuvis kartais geresnis yra už Lietuvos ribų. Važiuokit, bet nepamirškite, kas esate. Tai mano nuomonė. Jeigu kartais netyčia gyvenimas pasisuktų ir atsirastų galimybė pagyventi svetur, tikrai su malonumu tai priimčiau, bet, žinoma, niekada nepamiršdamas kas esu, nepamiršdamas savo šaknų.

„Suktinis” pasiruošęs Jurgį Didžiulį ant rankų nešioti…
„Suktinis” pasiruošęs Jurgį Didžiulį ant rankų nešioti… (asmeninio albumo nuotr.)